Kaip našlė
„Kartais pagalvoju – gyvenu kaip našlė, nors karo ir nėra”, – L.T. sakė Aurelija Sireikienė, garsaus krepšinio trenerio Antano Sireikos žmona. Vis dėlto ponios Aurelijos gyvenimas nuo našlių skiriasi kaip diena ir naktis. Šiomis dienomis A.Sireikienė su penktoku sūnumi Arnoldu kaip tik savaitę viešėjo Kazanėje, kur jos vyras treniruoja „Uniks” komandą. Ten ją L.T. ir užklupo. „Pastarąjį kartą buvome čia per Kalėdas. Ir Naujuosius metus Kazanėje sutikome, nes norėjome būti visi drauge”, – pasakojo A.Sireikienė. Moteris jau numatė ir kito vizito į Kazanę datą: gegužės pradžia. Mat gegužės 11-ąją A.Sireika švęs savo 51-ąjį gimtadienį. Tokią dieną žmona visada stengiasi būti šalia.
„Žinoma, kad apima ilgesys, – L.T. sakė A.Sireikienė. – Kai gyvenome Lietuvoje – mes Šiauliuose, o jis Kaune, – galvodavau: ak, kaip toli, kaip gerai būtų, jei nereikėtų niekur važinėti. Dabar pagalvoju: ooo, jei vyras būtų Lietuvoje! Dabar taip retai matomės, tad pyktis mums nėra kada. Mano vyras sako: jei meilė yra, tai išsiskyrimas ją tik pakursto, o jei jos nėra – nėra ir ką kurstyti.”
Pasak A.Sireikienės, Kazanėje ji visuomet pasijunta laukiama. „Namai sutvarkyti: juk nėra mano vyras koks apkiautėlis! Pats susitvarko, o generalinei ruošai turi ką paprašyti – yra čia tokių moteriškių... Ir dabar atvažiavome – vakarienė pagaminta, šaldytuvas pilnas. Tik kai reikia išvažiuoti, būna liūdna”, – sakė ponia Aurelija.
Atskirai net geriau
Europarlamentaras Gintaras Didžiokas į Briuselį dar 2004-aisiais išvyko penkeriems metams. Žmona su penkiolikmete dukra Gintare gyvena Vilniuje. Pas vyrą ponia Vilma sakė nuvažiuojanti labai retai, per visą tą laiką buvo gal keturis sykius. Ir persikelti į Briuselį niekada net mintis nekilo. Jai ten nebūtų kas veikti, o ir aštuntokė dukra Vilniuje lanko mokyklą. Tiesa, paprastai Gintaras iš Briuselio parskrenda beveik kiekvieną savaitgalį.
Pasak G.Didžioko, gyvenimas atskirai – šeimai jokia problema. „Žmona pretenzijų nereiškia, – sakė jis. – Manau, gal net geriau, nes rečiau pykstamės. O kai ilgiau nei tris dienas niekur neskrendu, žmona net klausia: ar kas atsitiko?”
Tačiau V.Didžiokienė L.T. prisipažino, jog vyro namuose vis dėlto trūksta. Štai ir dabar – pradėtas remontas, vyriški darbai kartais stovi nepadaryti. „Neseniai nebuvo net keturias savaites, tai tikrai pajutome. Ir ne tik dėl darbų. Kartais pavydžiu kitoms šeimoms, kurios ir šiokiadieniais vakarienės susėda drauge, o mes – visada tik dviese, – sakė ponia Vilma. – Ir pasiilgsti. Ir pasitarti kartais reikia. Nusprendi ką nors pati, o jis parvažiuoja, – jo nuomonė, pasirodo, kitokia.”
Anot V.Didžiokienės, pasiguosti lieka tik tuo, kad toms, kurių vyrai uždarbiauja kur nors Airijoje, dar blogiau. Juolab kad jai net pokalbiai su vyru nieko nekainuoja, nes pasikalba internetiniu telefonu.
O ponas Gintaras, parvykdamas namo, abi šeimos moteris stengiasi palepinti. „Kai būnu namuose, tai ir žmoną, ir dukrą išvarau iš virtuvės, – sakau, jūsų čia nereikia. Mėgstu gaminti bet ką: pradedant lietuviškomis sriubomis ir baigiant meksikietiškais patiekalais.”
Dar G.Didžiokas teigė labai mėgstantis tvarką. Tad kai parvažiuoja namo, dažnai įsisuka į virtuvės spinteles ir šveičia lauk visas senesnes maisto atsargas. „Mėgstu atsikratyti to, kas nereikalinga, – sakė jis. – Visus produktus patikrinu, kai ką išmetu. Žmona kartais net sako: pernelyg tu jau čia įsijautei.”
Anot ponios Vilmos, Gintaras tikrai nėra iš tų vyrų, kurie parvažiavę tik sėdi priešais televizorių ir niekuo nesirūpina. Vis dėlto jai atrodo, jog visą laiką gyventi drauge būtų kur kas geriau.
