Tremtinio iš Tauragės sūnus Romanas Abramovičius – vienas turtingiausių ir mįslingiausių žmonių pasaulyje. Čiukčių apygardos gubernatorius ir dabartinis Londono Chelsea futbolo klubo savininkas jaunystėje buvo našlaitis be grašio kišenėje.

Jam pavyko laviruoti posovietinio verslo ir politikos džiunglėse ir išvengti Kremliaus susidorojimo, galiausiai įsigyti viena brangiausių pasaulyje futbolo klubų ir persikelti į Didžiają Britaniją. Romanas Abramovičius niekad nepasižymėjo kažkokiais ypatingais gabumais. Anot Boriso Berezovskio, viena iš svarbiausių jo savybių, lėmusių fantastišką sėkmę – mokėjimas manipuliuoti žmonėmis.

Dominicas Midgley ir Chrisas Hutchinsas knygos įvade rašo: „Galiausiai iš šių fragmentiškų žinių susidėliojo portretas žmogaus, kuris turi tiek pat pavidalų, kiek ir figūrėlių telpa rusiškoje matrioškoje. Chelsea sirgaliams jis yra ponas Gausybės Ragas, nusivylusiems smulkiesiems akcininkams daugelyje įmonių – negailestingas akcijų „skiedėjas“.

Dėkingi eskimai garbina jį kaip mesiją; užkietėję skaičių ėdikai Maskvoje teigia, kad jis begėdiškai, nors ir teisėtais būdais vengia mokėti mokesčius. Jaunesnieji jo personalo darbuotojai, nuo virėjo iki moters, kuri dirba pas jį dar nuo tų laikų, kai jis prekiavo turguje, negali atsigėrėti jo ištikimybe ir žavesiu.

Sibiro naftos įmonių darbininkai karčiai skundžiasi savo menkais atlyginimais ir kaltina jį apgaule įkalbėjus parduoti jiems priklausiusias akcijas jo naftos kompanijai. Artimi draugai apibūdina jį kaip verslų ir charizmatišką žmogų; ciniški Vakarų bankininkai niekina jį kaip pilką prisitaikėlį“.

Paslaptingas, neva visada šešėlyje tūnantis, oligarchas buvo reikšmingas politinis žaidėjas, buvęs vienu iš Jelcino pakeitimo Putinu organizatoriumi:

Lietuviškojo knygos vertimo leidėjai siūlo DELFI skaitytojams skyriaus „Abramovius žaidžia politiką“ ištrauką.

Paskaičius Jelcino atsiminimus, gali susidaryti įspūdis, kad tai jis ir tik jis įžvelgė Putino savybes, kurios leido šiam laimėti prezidento rinkimus. Iš tiesų oligarchai siekė, kad Jelcino vietą užimtų jų parinktas kandidatas, žmogus, kurį jie galėtų kontroliuoti.

Tai nereiškia, kad buvo visiškai ignoruojami rinkėjai. Oligarchai suprato, kad reikia žmogaus, kuris patiktų masėms. Todėl pirmiausia jie nutarė išsiaiškinti, koks kandidatas gali pelnyti rinkėjų palankumą, ir šiuo tikslu pasitelkė politikos konsultantus iš Jungtinių Valstijų.

Atlikę tikslinių rinkėjų grupių nuomonių tyrimus, konsultantai nustatė, kad Rusijos žmonės į prezidentus mieliausiai rinktų „kietą vyrą“. Iš pradžių oligarchai tinkamiausiu kandidatu laikė ir rėmė Jevgenijų Primakovą, nuo 1998 m. rugsėjo iki 1999 m. gegužės buvusį ministru pirmininku, tačiau šis pasirašė sau politinės mirties nuosprendį, kai ištarė lemtingąjį žodį, prasidedantį „r“ raide – renacionalizavimas.

Buvo svarstoma Primakovo įpėdinio ministro pirmininko poste Sergejaus Stepašino kandidatūra, tačiau netrukus paaiškėjo, kad jis neturi charizmos ir nėra pakankamai tvirto būdo, kad nugalėtų Maskvos merą Jurijų Lužkovą, labiausiai tikėtiną varžovą; po trijų mėnesių jis buvo atleistas iš ministro pirmininko pareigų.

Jo vietą užėmęs Vladimiras Putinas, nepaisant to, kad prieš tapdamas ministru pirmininku buvo beveik visiškai nežinomas, turėjo visas reikalingas savybes. Sovietų Sąjungos laikais jis stojo į KGB (Valstybės saugumo komiteto) gretas, o valdant Jelcinui, 1998 m. tapo FST vadovu. Asketiškas, skvarbiomis plieninėmis akimis, jis puikiai atitiko „kieto vyro“ įvaizdį.

Knygoje Pirmuoju asmeniu, išleistoje 2000 m., vienas Putino draugas pasakoja, kaip kartą prie juodviejų priėjęs girtas studentas ir paprašęs jo cigaretės.

Būsimasis prezidentas įsikišęs ir pareiškęs, kad rūkyti studentui jie neduosią. Studentas pradėjęs elgtis agresyviai; „Tuomet prieš mano akis švystelėjo kažkieno puskojinė ir vaikinas nuskriejo kažkur tolyn... Mikliai jis sutvarkė tą vyruką! Švyst – ir vaikinukas jau maskatavo kojomis ore“. Vaikinas palyginti dar lengvai atsipirko: su žmogumi, kuris 1976 m. buvo tapęs tuometinio Leningrado dziudo čempionu, juokai menki.

Abramovičiaus dalyvavimas atrenkant kandidatus į pirmąjį Putino ministrų kabinetą buvo tik pirmieji žingsniai jo kelyje į politinės galios viršūnes. Per visą savo kadenciją Jelcinas buvo priverstas kovoti su Dūma, kurioje daugumą turėjo komunistai, ir, nors Putino populiarumas nuolatos didėjo, komunistams ir „Tėvynės”– „Visos Rusijos“ koalicijai surinkus daugiau balsų tuomet artėjusiuose parlamento rinkimuose, jo šansai tapti prezidentu būtų sumažėję.

Reikėjo partijos, kuri be jokių išlygų paremtų Putiną; kadangi tokios partijos nebuvo, ją reikėjo sukurti. Taip atsirado „Vienybė“, paskubomis suburta organizacija, kurios pirmininku tapo charizmatiškas ir simpatiškas nepaprastųjų situacijų ministras Sergejus Šoigu. Tačiau jos kūrimą finansavo ir organizavo ne kas kitas, o genialusis Abramovičius. „Tai Abramovičius sukūrė šią partiją“, – teigia vienas buvęs jo bendražygis.

Abramovičius ne tik finansavo partiją, bet ir daug prisidėjo populiarinant ją Rusijos regionuose – įtikinėdamas regionų gubernatorius rinkimuose paremti „Vienybę“. Tai buvo labai svarbus uždavinys, nes pagrindiniu Putino varžovu būsimojoje prezidento rinkimų kampanijoje buvo laikomas Maskvos meras. Sostinėje „Vienybė“ neturėjo didesnių perspektyvų laimėti prieš populiarų tarp maskviečių Lužkovą, todėl reikėjo užsitikrinti persvarą kitose vietovėse.

Vos per kelis mėnesius antrojoje 1999 m. pusėje „Vienybė“ iš partijos–fantomo virto realia politine jėga. Tačiau Putinui iškilo dilema, ar sudaryti sąjungą su šia, pasak skeptikų iš jo stovyklos, „nežinoma ir nepatyrusia politine partija“, ar veikti vienam. Jeigu sudarius sąjungą su „Vienybe“ ji būtų prastai pasirodžiusi parlamento rinkimuose, jo šansai tapti prezidentu būtų smarkiai sumažėję.

Patarėjų nuomonės šiuo klausimu skyrėsi, bet galiausiai Putinas ryžtingai apsisprendė. Per vieną televizijos interviu paklaustas, už kokią partiją jis balsuotų, Putinas atsakė: „Yra tik viena partija, kuri aiškiai ir tvirtai remia mūsų kursą. Tai „Vienybė“.

Rinkimų dieną, 1999 m. gruodžio 19-ąją, už drąsą jam buvo atlyginta. Už „Vienybę“ balsavo 23 procentai rinkėjų. Geriau pasirodė tik komunistai, gavę 24 procentus balsų.

Nors Maskvoje „Vienybė“ nesusilaukė didesnės rinkėjų paramos – už ją balsavo tik 10 procentų maskviečių – užtat kituose regionuose ją parėmė nuo 20 iki 30 procentų balsavusiųjų. Abramovičius sutvirtino savo ryšius su būsimuoju prezidentu.