E.Mildažytė sakė, kad rašo ji ranka ir duoda atspausdinti savo sekretorei, taip pat per ją bendrauja ir elektroniniais laiškais, kai reikia juos išsiųsti ir pažiūrėti, ar gauti atsakymai.

Ir, pasak laidų vedėjos, jos tai nė kiek nežemina, tiesiog tai visiems įprasta, ir tiek.

„Yra dalykų, kurie manęs visiškai nedomina, ir tarp tokių yra ne tik kompiuteris bei televizorius. Beje, pastarąjį, taip pat ketinu išgyvendinti ir palikti tik vaikų kambariuose, — kalbėjo daugelį metų televizijoje dirbanti žurnalistė. — Jei mūsų kaime kas nors ką nors padaro, tai sužinosi ir be televizijos. Ir nežinau, ką ten naujo galėčiau pamatyti. Kai nuvažiuoji į Europą, pamatai lygiai tuos pačius projektus, ir net jų vedėjai manieromis bei išvaizda nuostabiai panašūs į mūsiškius.“

Šis požiūris jau tapo kone E.Mildažytės įvaizdžio dalimi, ir jos paklausėme, gal dabar jau „nebėra kaip“ imti domėtis kompiuteryste? Žurnalistė atsakė, kad jei reikėtų ir susiklostytų tokia situacija, kad to nebūtų įmanoma išvengti, ji visko išmoktų, net programavimo kalbos.

„Nieko nesupainiojusi išauginau visus vaikus, išmokau vairuoti, turiu aukštąjį išsilavinimą, tad, manau, problemų nebūtų. Tačiau kol kas tokio reikalo nėra“, — sakė ji, pridūrusi, kad visas jos sąskaitas tvarko vyras, žinoma, kompiuteriu. Čia iš tikrųjų jau yra vienas iš kompiuterio privalumų, tačiau „mišių prie kompiuterio“

E.Mildažytė tikrai neketina laikyti, nors net jos mama yra kompiuteriu „užsikrėtusi“. Vaikų buvimo prie kompiuterio laiką E.Mildažytė stengiasi riboti, tačiau tai būna sunku.

„Kartais jie kaime visą dieną gali sėdėti sukišę nosis į kompiuterius ir kelti isterikas, kai jį išjungi“, — kalbėjo E.Mildažytė, pridūrusi, kad, pajodinėję per sniegą žirgais, mano kitaip.

„Ne“ – tik kompiuteriniams žaidimams

Folkloro muzikantas ir kompozitorius Algirdas Klova sakė, kad su kompiuteriu jo santykiai „natūralūs ir draugiški“, jis jam yra tapęs darbo įrankiu — rašo dainų tekstus, maketuoja ir t.t.

Dirbti kompiuteriu A.Klova išmoko prieš 6-7 metus ir nors „kompiuterių asu“ netapo, bet tiek, kiek reikia, išmoko nesunkiai, galbūt dėl to, kad nejautė prieš šį technikos stebuklą nei baimės, nei išankstinio priešiškumo. Vis dėlto sąskaitas kompozitorius tvarko nuėjęs į banką, nes tai jam atrodo paprasčiau ir natūraliau.

Vienintelis dalykas, prieš kurį jis yra griežtai nusistatęs, tai kompiuteriniai žaidimai.

„Visus iki vieno ištryniau iš kompiuterio net nepabandęs, nes tai — tikras narkotikas, bukinantis žmogų. Tokiais atvejais net nerekomenduotina pačiam tai pabandyti, kad įsitikintum; man per akis pakako to, kiek kompiuterinių žaidimų poveikio esu matęs“, — kalbėjo žymus folklorininkas.

Dirba ir veja vaikus

Dailininkas Marius Jonutis sakė, kad kompiuterį įsigijo palyginti neseniai — prieš kokius trejus metus. Ilgai kalbėjo, kad kompiuterio jų šeimai nereikia, tačiau, kai pagaliau įsigijo, pasirodė, kad jis gali būti ir visai naudingas daiktas. Dabar šeimoje yra net du kompiuteriai — žmona Nomeda Marčėnaitė jau turi savo atskirą.

M.Jonutis savo santykius su kompiuteriu sako galį pavadinti dalykiškais, net draugiškais, nors ir be nežabotos meilės. Daugiausia kompiuteriu jis dirba — piešia ir siuntinėja projektus. Tačiau žaidimams jam gaila laiko.

Kartais net parsisiųsdindamas kokios nors muzikos, gaili tuščiai praleisto laiko. Tačiau su malonumu siuntinėja ir gauna elektroninius laiškus ir ypač tvarko sąskaitas — moka komunalinius mokesčius, daro pavedimus ir pažiūri, ar jam jau pervesti pinigai. Šiam dalykui jo nereikėjo ilgai agituoti.

Vaikų prie kompiuterio M.Jonutis stengiasi per daug neprileisti, kad paskiau reikėtų nuo kompiuterio jų traukti su ašaromis.

„Retkarčiais pažaidžia kokį pusvalandį, ir tiek. Iš pradžių maniau, kad kompiuteriniai žaidimai turi ir kažkokią edukacinę prasmę, bet pamačiau, kad nieko gero ten nėra, vienos žudynės, tad visai nėra reikalo į tuos žaidimus įjunkti“, — pasakojo žinomas menininkas.

Pelė – jau aukštasis pilotažas

Dainininkė ir muzikos prodiuserė Daina Bilevičiūtė savo šaltumu kompiuteriams dar nespėjo pagarsėti, bet faktas lieka faktu — jei tik yra mažiausia galimybė neturėti su kompiuteriu reikalų, ji tokia galimybe pasinaudoja.

„Man net pelę valdyti — jau aukštasis pilotažas, gerai jei galima dirbti, na, su tuo…“ — pašiepdama save kalbėjo dainininkė, taip ir neprisiminusi, kaip „tas“ vadinasi. Daina kalbėjo, kad jai labiausia patinka gyva informacija, gyvi žmonės, pramogos gamtoje — užuot žaidusi kompiuterinius žaidimus, ji mieliau paskainiotų gėlytes lankoje ar gerą knygą paskaitytų.

Naršymas internete D.Bilevičiūtei taip pat atrodo tuščias laiko leidimas, nors profesionalia prasme kompiuteris gali būti ir naudingas, sakykim, kai reikia atsisiųsti kokios nors dainos žodžius. Tačiau dažniausiai kompiuterio naudingumą ji suvokia tik teoriškai, sakykim, apie sąskaitų apmokėjimą internetu net kalbos negali būti.

Dar kvailesnis dalykas jai atrodo žaidimai: „Net valstybinėse įstaigoje kartais matau, kaip tarnautoja „kala“ kortomis. Tarytum kažkokia liga…“ Tačiau D.Bilevičiūtė turi trylikametę dukrą, ir tai į gyvenimą įneša tam tikrų pataisų. Kompiuteris jau nupirktas, kaip tik dabar vedamas internetas. Beje, dainininkė sako, kad vaikai visų kompiuterinių gudrybių tarsi išmoksta savaime, tad Daina tikisi, kad dukra padės jai ir toliau išvengti „nemalonių“ kontaktų su kompiuteriu.