- Vėl prasidėjo Eurovizijos nacionalinė atranka. Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, kad ją laimi tik turintieji daug pinigų?
- Pamenu, kai 2000-aisiais dirbau Lietuvos televizijos vyr.muzikos redaktore. Vyko nacionalinė Eurovizijos atranka. Žurnalistai priekaištavo, kad visi sprendimai priimami už pinigus. Tuomet pasakiau kabineto numerį ir paraginau nešti - visi stalčiai buvo atidaryti. Padėjo ragelį ir baigėsi visos kalbos. Žinote, kaip su tais davimais. Gal kitiems ir duoda, bet ne visuomenininkams.
- Pernai prieš Eurovizijos konkursą kritiškai vertinote “LT United” pasirodymą, prognozavote, kad jų nesupras Europos publika. Vadinasi, Zita Kelmickaitė kartais irgi klysta.
- Niekas negalėjo pasakyti, kaip viskas baigsis. Be to, Europa matė tik tris minutes, aš analizavau visumą. Pasirodymai Vilniuje ir Atėnuose skyrėsi tarsi naktis ir diena. Graikijoje jie atidavė visas jėgas - buvo ironiški, sarkastiški, energingi.
Pasirodymas tarsi sprogo. Natūralu, kad tai pastebėjo ir Europa. Būsiu atvira, nemaniau, kad jie iškovos tokią aukštą vietą. Vadinasi, kartais pačių atlikėjų tikėjimas, užsidegimas duoda netikėtų rezultatų.
- O gal Lietuvoje nėra kritikų, gebančių nuspėti Europos muzikos madas ir melomanų skonį?
- Aišku viena - šiame konkurse svarbiausia daina. Ji turi būti įdomi, patraukli. Gaila, kad nedalyvauja kai kurie charizmatiški atlikėjai, kurie galėtų uždegti Europos publiką. Dainininkas irgi turi išjudinti žiūrovus ir net pačią sceną. Kita vertus, konkursas yra konkursas, nieko negali žinoti. Įsivaizduokite, jei prieš konkursą įvyktų žemės drebėjimas, nusinešęs tūkstančių žmonių gyvybę. Neabejoju, kad tuomet laimėtų dramatiškos dainos apie tragiškus įvykius atlikėjas. Gali būti ir taip, kad pergalę švęs koks nors skardinėmis apsikarstęs kvailelis. Pastebiu ir tai, kad nebereikia estetiškų, gražių dainų. Jos nustumiamos į antrą planą.
- Natūralu, madas diktuoja laikas.
- Prisiminkime prieškario Kauną. Kai peržiūriu tuomet darytas fotografijas, nepaliauju žavėtis. Nesvarbu, kur fotografuota - koncerte, Muzikiniame teatre ar restorane. Pažiūrėkite, kokios damos - dėvi vakarines sukneles, pasidariusios makiažą, šukuosenas. Ką dabar matome? Teatre sėdi su megztiniais - atrodo, kad vienas atėjo iš sporto salės, kitas smirdi prakaitu. Studentams dažnai rodau ir ikirevoliucinėje Rusijoje vykstančių klasikinių koncertų įrašus, vien todėl, kad pamatytų salėje sėdinčius žmones. Visi elegantiški, bet ne kvailai išsidabinę. Vadinasi, žmonės skiria, kas yra kasdienis, kas - vakarinis drabužis.
- O kokiomis progomis Jūs apsirengiate vakarinę suknelę?
- Nespėju, neturiu vakarinės. Suprantu, kad tai nėra gerai. Labai norėčiau turėti gražią iškilmingų progų suknelę. Matyt, nėra priežasčių. Koncertai, spektakliai - mano darbas. Jei žmogus į teatrą nueina kartą per pusę metų, įsivaizduojate, kokia šventė. O čia, reikia ir tą pažiūrėti, ir ten nueiti.
Prieš Juliaus Juzeliūno operą “Žaidimas” spėjau tik batus persiauti, numečiau į šoną tuos purvabridžius. Atlėkiau paskutinę minutę, šnopuoju. Operoje atsigavau. Žiūriu - visi buvę studentai. Galvoju, liuks, tokią sunkią medžiagą įveikė. Tuo požiūriu esu sugadintas žmogus.
- Politika, laidos radijuje ir televizijoje, paskaitos, renginių organizavimas - tai tik dalis Jūsų darbų. Ar kada nors gyvenate savo malonumui?
- Kai antrą nakties pareinu namo ir maždaug iki kokių septynių ryto. Tos penkios valandos būna tik mano. Žinote, ko trūksta? Jei turėčiau laiko... Tai būtų kaifų kaifas, net nemoku apsakyti. Atsisėsčiau prie rašomojo stalo, skaityčiau naujas profesines knygas. Būtų gerai, jei niekas neskambintų, nereikėtų niekur eiti. Tai mano svajonė. Ir dar - jei turėčiau pinigų, būtų smagu pagulėti saulėtame pajūryje.
- Tiek užsiėmimų, o trūksta pinigų?
- Kad tie mano darbai prastai apmokami. Pavyzdžiui, docento atlyginimas - 1200 litų. Nežinau, ar už tokią sumą nulėkčiau iki Tenerifės. Ne ką daugiau moka kultūriniai leidiniai, kad ir “Literatūra ir menas”. Kai už tekstą gauni keliasdešimt litų, “sorry”. Tai baisu. Toks jau mūsų, kultūrininkų, gyvenimas. Kaip sakau, net gerų kojinių nenusipirksi.
- Gal čia pačių kultūrininkų problema - nemokėjimas savęs parduoti. Juk anksčiau tas pats “Literatūra ir menas” šeštadienį būdavo ant kiekvieno kultūringesnio lietuvio stalo.
- Tai tiesa. Manau, kad leidinys atsidūrė užburtame rate - nėra skaitytojų, nėra pajamų. Dvejus metus intensyviai dirbau “Literatūroje ir mene”. Nenoriu atrodyti tarsi nemadinga senmergė bambeklė, malanti apie kultūrą. Bet man kelia nerimą, kad žmonės dideliame informacijos sraute nebepastebi tikrai rimtų dalykų. Pažiūrėkime į televizijas. Dabar vyrauja realybės šou žanras. Visi seka, ką daro Marytė su Petru. Vėliau visi aptarinėja.
Akademikai nesupranta, kodėl vos pyptelėjęs žmogus tampa gerokai populiaresnis už visą gyvenimą dirbusiuosius. Pažiūrėkite, kas dabar daroma su Minedu. Ar taip gali elgtis padorūs žmonės? Televizijos irgi turėtų save gerbti, prodiuseriams nesuteikti galimybių uždirbti iš žmogaus nelaimės.
- Esate liaudies muzikos festivalio “Skamba skamba kankliai” rengėja, tačiau mielai klausotės ir popmuzikos. Ar nesijaučiate išdavusi lietuvių liaudies dainų?
- Juk negali sakyti, kad nemėgsti vandens, o kai kurie žmonės nepažįsta versmės. Nepykstu, jei žmogaus “neužkabina” liaudies, senų diedukų muzika. Gali keistai atrodyti, kai septyniolika senbernių ir šešiolika senmergių susieina ir dainuoja. Tik galvoju, kodėl jauniems žmonėms tai neįdomu. Galiu suprasti, kad mėgsta kitą stilių. Bet daugeliui nepatinka vien tai, kad dainuoja seni žmonės. Jie netoleruoja kitokio amžiaus, kitaip atrodančiųjų, kitokio tipo žmogaus. Visi esame skirtingi.
Kas būtų, jei visos moterys supanašėtų į barbes. Kartą šokiravo viena panelė, pareiškusi, kad ji nekenčia senių. Sakau, pažiūrėk, tavo papukai po dvejų metų irgi gerokai pakars, kol galiausiai visai nutįs, užpakaliukas irgi atsikiš. Manau, kad jos požiūris pasikeitė. Gal jaunus žmones labiau reikėtų pratinti prie senatvės.
- Bet kartais sakoma, kad sename kūne gali būti jauna siela. Ar Jums tinka šis posakis?
- Manau, kad daugelis lietuvių ir fiziškai, ir dvasiškai per anksti pasensta. Kartais sutinku senolių, kuriems viskas įdomu. Gerai, jis nematęs kompiuterio, bet domisi, ką reikia spausti, kaip dirbti. Gaila, bet daugelis pradingsta tarp savo vaikų ir anūkų. Kartais tiesioginiame eteryje sulaukiu nusiskundimų: “Visus pinigus atiduodu savo anūkui, neturiu iš ko gyventi.” Tai tegu tas bambyzas ieško darbo. To negaliu suprasti.
- Norite pasakyti, kad tuo, ką turite, nesidalijate su artimaisiais?
- Dalijuosi. Bet nemanau, kad tėvai turi uždirbti vaikams. Studijų metais mano mama irgi iš Klaipėdos siųsdavo siuntinius. Kiekvieną savaitę eidavome pasiimti. Negali atiduoti visko ar šelpti iki senatvės. Kai vaikai užauga, patys turi spręsti, kaip gyventi. Jaunas žmogus privalo turėti nors truputėlį pasiutimo, kuo nors domėtis, “suktis” gyvenime.
- Domėjimasis, aktyvumas dar negarantuoja turtingo gyvenimo.
- Už jokius pinigus nenupirksi svarbiausių dalykų - sveikatos ir meilės. Aišku, gali gauti geresnę palatą, rūpestingesnį daktarą, bet ne sveikatą. Gali nusipirkti gražią mergą, bet ne jausmus. Aišku, daug ką reikia pirkti, niekas nemokamai neduoda. Kai kas vis dar įsivaizduoja, kad būna nemokamų dalykų - sovietinis palikimas.
- Jei sveikata ir meilė būtų parduodama, ar užsuktumėte į tokią parduotuvę?
- Sveikata - tavo paties reikalas. Aišku, mano gyvenimo būdas turės įtakos sveikatai. Pastaruosius trisdešimt metų tam neskiriu jokio dėmesio - dažnai jaučiu nuovargį, vis tas įtemptas gyvenimo tempas. Aną kartą pasiskundžiau nugaros skausmais, gydytoja pasakė, kad sugenda net kosminiai laivai. Nė vienas lietuvis nesirūpina sveikata - eina, kol nukrenta. Pasižiūri, o ten jau viskas suirę, sukritę. Trisdešimt metų neturėjau nedarbingumo lapelio.
- Drąsūs ir kandūs Jūsų pasisakymai dažnai sulaukia dviprasmiškų vertinimų. O ar pati dažnai girdite kritiką?
- Esu stačiokė. Jei nepatinka, rėžiu tiesiai į akis. Tiesa, galbūt labai silpnam žmogui visko nepasakyčiau. Kai kuriuos mano pastebėjimus skaudu girdėti, bet niekada nekalbu už nugaros.
- Ar būna, kad atgal gaunate du kartus daugiau.
- Nėra malonu girdėti nepelnytą kritiką. Tada sau pasakau: “Iš pavydo.” Kartais kritiniai vertinimai būna teisingi. Džiaugiuosi, kad nuolat esu tarp jaunų žmonių, nespėju nukvakti. Didžiausias džiaugsmas, kad tenka dirbti su jaunais žmonėmis.
- O kas Jus pasiųstų į nokautą?
- Neteisybė, melas - to negaliu pakęsti. Ir studentams sakau, kad nemeluotų, nekabintų makaronų. Pasakyk, kad žlungu. Paprašyk, kad parašyčiau penkis. Liks garbės skola, bet pasirašysiu. Bet jei neatsiskaitys po mėnesio, vadinasi, tas žmogus neegzistuoja, jis neturi garbės. Nereikia manyti, kad ką nors apsuksi, išdursi ir laimėsi. Be to, visuomet siekiu maksimumo, todėl kitiems keliu aukštus kriterijus.
- Bet tokiems žmonėms dažnai tenka nusivilti.
- Taip. Nieko nepadarysi. Nepaisant to, visuomet turi siekti aukščiausio. Aš irgi neturiu laiko, bet, pavyzdžiui, savaitgalį buvau pas garsųjį akordeonistą Algirdą Ločerį. Sunkiai gyvena. Išviriau sriubos, pritroškinau mėsos. Sėdėjau, kol suvalgė. Aišku, neturiu tiek laiko, kad vaikščiočiau kasdien. Manau, kad kiekvienas turėtų kartais pagalvoti ne vien apie save.
- O ar yra žmogus, kuris Jumis pasirūpintų?
- Ne, man nereikia, sugebu pati. Kai bus visai blogai, parduosiu butą, ir - į senelių prieglaudą. Viskas išspręsta. Nereikia man ir gyvūnų. Manau, kad ant sofos jiems - ne vieta.
- Sakoma, kad blogi žmonės nemyli gyvūnų.
- Savęs tokia nelaikau, bet gyvūnai privalo turėti savo vietą. Matau prasmingesnių laiko leidimo būdų. Su gerokai didesniu malonumu važinėčiau po Lietuvą, fiksuočiau senolius, kurie moka dainų, pasakų, yra įdomūs. Jie - paskutiniai mohikanai, jei turėčiau kamerą, tam skirčiau vis daugiau laiko.
