A.Maceinos gyvenimas po išpažinties

Sukūręs dokumentinį filmą apie bendruomenę, kurios gyventojai bando išsivaduoti nuo alkoholizmo ar narkomanijos, ir pats autorius - kino režisierius Algimantas Maceina - pakeitė savo gyvenimo būdą.

Algimanto Maceinos dokumentinė juosta "Kad mano namai būtų pilni", kurios premjera įvyko ketvirtadienį, pasakoja, jog įmanoma pakilti net iš dugno, jei šalia tavęs - rūpestingi žmonės. Režisierius, pats du mėnesius gyvenęs Pilnų namų bendruomenėje, patyrė ir nufilmavo, kaip jų įkūrėjas kunigas Valerijus Rudzinskas ir penki vienuoliai stengiasi padėti visuomenės atstumtiems žmonėms, jaučiantiems priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų.

- Filme yra toks epizodas, kai tu sakai: "Aš, Algimantas, esu priklausomas nuo alkoholio". Ar daug reikia drąsos tai pareikšti?

- Man nebuvo sunku. Nesu alkoholikas, bet mes, menininkai, šiek tiek turime polinkio į tai. Tuo metu, kai kūriau filmą, gyvenau bendruomenėje. Ten yra tokia tradicija prisistatyti: esu tas ir tas, turiu tokių ir tokių bėdų. Perdaviau filmavimo kamerą kitam žmogui ir pasakiau tuos žodžius.

- Ar laikeisi ir vienuolyno regulos - keldavaisi drauge su visais, melsdavaisi?

- Taip.

- Bendruomenės gyventojai dirba kasdienius ūkio ir lauko darbus. Ką pats veikei, kai nefilmavai?

- Buvo vasara, tad rinkau vaistažoles.

- Kaip pasikeitė tavo gyvenimas, kai nufilmavai šią kino juostą?

- Kokius 35 pastaruosius metus nebuvau ėjęs išpažinties. Esu krikštytas, priėmęs komuniją. Paauglystėje dar vaikščiojau į bažnyčią. Tačiau šią vasarą po tokios didelės pertraukos priėjau išpažinties. Paskui, jau grįžęs iš bendruomenės, Liškiavoje priėmiau sutvirtinimo sakramentą.

Pradėjau nevengti bažnyčios. Stengiuosi kartą per mėnesį nueiti išpažinties. Man taip lengviau gyventi.

- Gal jau alkoholio nebevartoji?

- Anksčiau, jei jausdavau įtampą ar kokių kitokių psichologinių dalykų, užgerdavau. Nuo to išsivadavau. Dabar nebevartoju stiprių gėrimų. Netraukia.

- Kodėl tau buvo svarbu sukurti filmą apie bendruomenę, kurioje globojami nuo alkoholio ar narkotikų priklausomi žmonės?

- Susipažinęs su tokiomis bendruomenėmis pamačiau, koks ciniškas visuomenės požiūris į tuos, kurie turi priklausomybę. Taip pat žiūrima ir į asmenis, sergančius AIDS. Žmonės tampa vis pragmatiškesni, žiauresni. Dėl to man apmaudu. Galbūt visuomenė, matydama, kaip šie žmonės gyvena tose bendruomenėse, jų nebesikratys. Nes dabar visokiais būdais, "kliauzomis" stengiamasi, kad kaimynystėje nebūtų tokių bendruomenių ir reabilitacijos centrų.