- Šiandien Jums sukako 58-eri, - kalbėjomės antradienį, kai Vladas Bagdonas šventė savo gimtadienį. - Ar sureikšminate asmenines sukaktis?
- Sulaukiu sveikinimų, nieko ypatingo. Su kolegomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje porą valandų pasėdėjome, pašnekėjome. Jie pasveikino, prisiminė praėjusių metų mano pasiekimus, įvertinimus. Neslėpsiu, vis mažiau sureikšminu gimtadienius. Po 50-mečio riedi žemyn. Na ką, ir leidžiamės po truputį.
- Susidaro įspūdis, kad kylate - praėjusių metų pabaigoje vyko “Fausto” premjera, gavote prestižinę Konstantino Stanislavskio premiją “Už indėlį plėtojant pasaulinio teatro meną”.
- Nebent kūrybinėje erdvėje. O šiaip tai raumenis pamaudžia, tai kaulus paskausta, tai dar kažkas. Pripažįstu, kad Raudonojo šuns metai nepagailėjo sėkmės. Be minėtų įvykių, su Aidu Giniočiu išleidome jaunųjų aktorių kursą, kuris pateisino mūsų viltis, papildė “Keistuolių teatrą”.
Visi mano buvę studentai - stropūs, darbštūs, nepaslydę ant moralinės banano žievės, nelinkstantys į alkoholį. Kiekvienam ateis laikas save atskleisti.
Eimuntas Nekrošius pristatė spektaklio premjerą - Gėtės “Faustą”, kuriame sukūriau pagrindinį vaidmenį. Stanislavskio premija irgi nustebino, ypač kontekstas - be manęs, apdovanotas ir švedų režisierius Ingmaras Bergmanas. Jei ne jis, gal apie tą premiją Lietuvoje niekas ir nešnekėtų. Švedas - vienas garsiausių pasaulio kino meistrų.
- Gal teko pabendrauti su gyva švedų kino legenda?
- Jis nedalyvavo apdovanojimų ceremonijoje, atsiuntė savo atstovų. Žinau, kad jis nėra linkęs bendrauti. Gyvena saloje, vienišas, atsiskyręs nuo pasaulio. Kita vertus, ir pats nesulaukiau apdovanojimų ceremonijos pabaigos - nesibaigus renginiui, išvykau į oro uostą, turėjau vaidinti Jekaterinburge.
- Tapote antruoju lietuviu, gavusiu Stanislavskio premiją. Ji ne kartą teikta ir kitiems buvusio sovietinio bloko menininkams. Vadinasi, rusus vis dar labiau domina Rytų Europa?
- Sunku pasakyti, bet šį prestižinį apdovanojimą yra gavę ir daugybė Vakarų Europos menininkų. Maskva labiau pažįsta, pavyzdžiui, Nekrošių, nors Italijoje vaidiname gerokai dažniau. Manau, kad rusai labiau nei vakariečiai domisi, nori pažinti lietuvių menininkus. Be to, Maskvoje vyrauja rimtas požiūris į teatrą. Aktoriai, režisieriai sulaukia didelio valstybės palaikymo. Gal dėl to Rusijoje spektakliai vertinami gerokai reikliau nei Vakarų Europoje. Vakarai lietuvius vertina kaip posovietinės erdvės kūrėjus, Rusijoje tokio požiūrio nėra.
- Pastaruoju metu tarp Lietuvos režisierių įsivyravo nauja mada - premjerinius spektaklius parodyti užsienio publikai. Tą patį Nekrošiaus “Faustą” spalio pabaigoje pirmieji išvydo Italijos žiūrovai. Vėliau spektaklis buvo pristatytas Maskvos teatro mėgėjams. Ar Jums priimtinas “bėgimas” nuo Lietuvos žiūrovo?
- Be abejonės, kiekvienas nori išvažiuoti, vaidinti geriausiose Europos scenose. To trokšta ir aktoriai, ir režisieriai. Kita vertus, tokia realybė. Kuo toliau, tuo labiau esame priklausomi nuo komercinio teatro. Nieko blogo nenoriu pasakyti, bet pateiksiu “Urvinio žmogaus” pavyzdį. Šis spektaklis tampa teatro vizitine kortele. Daugelis jį vertina kaip išskirtinį reiškinį. Kitaip tariant, nekomercinis teatras tampa neįdomus, žiūrovai pratinami prie lengvojo žanro. Jei niekas nepasikeis, visiems teatrams teks imtis tik tokio darbo. Lietuvoje keturis kartus suvaidinome “Faustą”, šiemet nenumatytas nė vienas spektaklis, paskutiniame buvo kelios laisvos vietos. Negali Vilniaus lyginti su Roma ar Maskva, tačiau net mažuose Italijos miestuose parduodami visi bilietai, net be didelės reklamos.
- Kalbate apie neišlavintą Lietuvos žiūrovų skonį?
- Be abejonės. Ir ne tik tai. Galbūt išlavėjęs žiūrovas negali sau leisti ateiti į teatrą. Kiti atprato vaikščioti į spektaklius. Gali būti, kad daliai nepriimtinos Nekrošiaus naujovės. Toks jo stilius, ką čia bedarysi, man jis priimtinas. Šiuo atveju nesu labai ambicingas - galvoju apie būsimo spektaklio kokybę ir pasitikiu Nekrošiumi.
- Kritikai ne tik palankiomis recenzijomis, bet ir prestižiniu Lenkijos apdovanojimu įvertino Jūsų debiutą Torūnės teatro spektaklyje “Sužadėtuvės”. Gal Lenkija buvo pirma stotelė į kitų Europos šalių teatrus?
- Gali kilti kalbos kliūčių. Lenkiškai šiek tiek mokėjau, todėl buvo paprasčiau. Kai lenkų režisieriai pasiūlė kurti pagrindinį vaidmenį pagal Vitoldo Gombrovičiaus pjesę statomame spektaklyje, ilgai nesvarsčiau. Galbūt menka patirtis užsienio teatruose ir lėmė to pastatymo sėkmę.
- Lenkija, Rusija, Italija - pakankamai plati geografija. Jūsų kolega Donatas Banionis vienoje Rusijos televizijos laidoje pripažino, kad Lietuvoje jis žinomas ir vertinamas mažiau nei Maskvoje. Ar kartais ir Jūsų neapima panašūs jausmai?
- Lietuvoje labiausiai vertinami šou meistrai. Tie, kurie rodosi televizijoje, yra ir žvaigždės, ir artistai. Kitu atveju tavęs nepažįsta. Nesu nusiteikęs prieš darbą televizijoje, tiesiog negaunu įdomių kvietimų. Nemanau, kad sutikčiau dalyvauti kokiame šou, bet įdomų pasiūlymą visuomet apsvarstyčiau. O teatras - atskira erdvė, kitoks gyvenimo būdas. Negalime skųstis, salės vis pilnėja, realybė gerokai optimistiškesnė.
- Anksčiau labai įdomiai surikiavote savo kūrybinius prioritetus: kiną pastatėte pabaigoje, dainavimą - priešpaskutinėje, o teatrą - pirmoje vietoje. Kodėl kinui skyrėte autsaiderio pozicijas?
- Taip buvo seniau, dabar beveik nebedainuoju. Aišku, kai vyks koks Šabaniausko jubiliejus, gal išlįsiu tarsi Pilypas iš kanapių. Kol kas dainoms neturiu nei laiko, nei noro, nei ryžto. Dabar prie prioritetų priskirčiau pedagoginę veiklą, jaunų žmonių lavinimą. Šiemet su Aidu Giniočiu suformavome naują aktorių kursą. Kino visai nepamiršau, praėjusiais metais filmavausi rusų filme “Marso vaikai”. Aktorių komandoje jaučiausi tarsi dinozauras, pats vyriausias.
Vaidinau amerikietį fabriko šeimininką. Pasiūlymų esu gavęs ir iš kitų režisierių. Tiesą sakant, negaliu priprasti prie filmavimo aikštelės. O kur dar tas nepakenčiamas laukimas. Kai nesi superžvaigždė, atveža iš ryto, esi priverstas laukti, kol ateis tavo eilė. Toje sumaištyje negaliu nei skaityti, nei rašyti. Kiti sugeba atsijungti, užsiimti savo reikalais. Galiu tik laukti, bukai žiūrėdamas į sieną.
- Galima paniūniuoti, “kas gruodį kaimo sode...”. Turiu galvoje įžymiąją dainą apie mamą.
- Negaliu sakyti, kad tai pati mėgstamiausia mano daina, bet ji - pakankamai melodinga. Natūralu, kad daugelis įsiminė. Būta ir kitų dainų, kartais per radiją išgirstu ir visai pamirštų melodijų. Net stebiuosi, kad prieš penkiolika metų sugebėjau išdainuoti tokias aukštas natas. Pagalvojau, kad šioje srityje galėjau ir daugiau save eksploatuoti.
- Sakote, kad Jus stebina kai kurie ankstesni Jūsų gebėjimai, o ar dažni atradimai dabartinėje Jūsų kūryboje?
- Nepasakyčiau, kad jie labai malonūs. Pradedi suvokti, kad kuo toliau, tuo ilgiau privalai mokytis tekstą. Sąmonėje staiga atsiranda savotiškos baltos dėmės, net ir scenoje. Kodėl? Galvoje - daugybė informacijos, gal išnaudotos visos atminties gyslelės. To aparato talpa, ko gero, nėra begalinė. Čia iš nemaloniosios sferos.
Pritariu posakiui, kad sendamas tampi atsargesnis, bet ne išmintingesnis. Atsargiau vertini kitų kūrybą ir save patį - nešokinėji gavęs Stanislavskio premiją, nevaikštai pakelta nosimi. Tai ne rutina, tiesiog sveikas atsargumas. Svarbi ir patirtis. Vis dažniau ji praverčia. Nebijau scenos. Ne vienas aktorius, matyt, norėtų pasiginčyti ar pasakyti: “Na jau na, jis nuduoda”. Esu tikras, kad vaidinti reikia su ribotu atsakomybės jausmu, nekankinant savęs siekiais vaidinti kaip niekad anksčiau. Patirtis leidžia efektyviau panaudoti savo gebėjimus, valdyti žiūrovus.
- Tiesa, kad blogos emocijos prieš spektaklį atvirkščiai proporcingos geram pasirodymui?
- Viena kolegė tyčia prieš spektaklį susipykdavo su visais partneriais, pavykdavo geriau suvaidinti, bet ne visada. Nesu tikras, kad visiems tai padeda. Nėra taip, kad sakydamas užkulisiuose: “Mama mirė, mama mirė”, suvaidinsi geriau. Kad scena gydo - tai tikras faktas. Kartais būni peršalęs, gripuoji, tačiau prieš žiūrovus pamiršti ausies ar galvos skausmus, slogą.
- Vis dar manote, kad aktoriaus profesija - viena lengviausių?
- Stengiuosi rasti malonumą. Tai pagrindinė užduotis. Kam reikalingas toks darbas, kuris tave išvargina, suteikia neigiamų emocijų. Aišku, kai kurie spektakliai, tarkime, “Faustas” pareikalauja ištvermės. Sunkus darbas yra tuomet, kai jo nemoki, nesugebi. Ir sieną nudažyti sunku, kai to nemoki. Ir man tas pats: po sėkmingo spektaklio norisi skraidyti, jį pakartoti.
- Iki šiol gyventi kaip graikas Zorba - šia diena?
- Beje, prieš tris dienas turėjau šimtąjį “Graiko Zorbos” spektaklį, tai pakankamai retas reiškinys. O dėl gyvenimo šia diena. Tikrai nesakau: “Ateik, mirtie, tave pasitiksiu iškelta galva”. Kartais užeina depresijos, kai šalta, nyku, lietinga.
Kalbant apie meninę sferą, visuomet gyvenau šia diena. Niekada nesvajojau apie kokius nors išskirtinius vaidmenis. Kaip yra, taip yra. Viskas lyg ir neblogai. Galvoju apie savo artimus žmones, kad jiems būtų gerai, neužpultų ligos. Ką aš? Darau tai, ką mėgstu. Niekada netroškau pasiekti kūrybinių viršūnių. Nekada to nesureikšminau, dėl to nepuldavau į depresiją. Žinoma, knyginis Zorba buvo gerokai laisvesnis, kartais jam pavydžiu, norėčiau taip gyventi.
- Kas trukdo?
- Visokie įsipareigojimai. Nesu vienas, susaistytas tik su gamta.
- Bent dėl jaunėlio Juozapo ateities, regis, nebereikia sukti galvos. Žinau, kad jis Lietuvoje kuriamame filme “Karas ir taika” vaidina dvylikametį Petią ir jau sulaukė palankių vertinimų. Vadinasi, paklausė tėvo patarimų.
- Vieną kartą mėginau pasišnekėti. Jis pasakė kelis sakinius, stengiausi laisviau nuteikti, kad atsipalaiduotų. Sūnui ryškesnį įspūdį paliko ne pats filmavimasis, bet aikštelė, aktoriai, kitas personalas, grįždavo labai laimingas. Bet dėl karjeros neskubėčiau - kameros nebijo, bet tai dar ne viskas.
- Beje, ar su žmona tebevaikštote į pasimatymus.
- Taip, vaikštome, ir šiandien matysimės. Gyvename atskirai. Taip jau įpratome, kol kas toks gyvenimo būdas nevirto rutina. Mums gerai.
- Bet teko išsikraustyti iš Jums taip tikusios Teatro gatvės?
- Ką padarysi. Ten iš tiesų tvyrojo išskirtinė aura. Pats išrinkau tą namelį, buvo apleistas, apsuptas alyvų. Tas paslaptingumas mane ir patraukė. Dabar viskas pasikeitė, įsikūrė turtingi žmonės. Tiesa, toje gatvėje - mažai menininkų, daugiau turtingų verslininkų, politikų.
- Ar tenisas vis dar mėgstamiausia sporto šaka?
- Taip, žaidžiu. Turiu nuolatinį partnerį, su kuriuo sportuojame jau daugelį metų. Ne visada pavyksta, bet kai turiu laiko, tai jau tikrai visą save išlieju. Kodėl tenisas? Net nežinau. Anksčiau buvo futbolas, bet ne krepšinis, niekada itin taikliai nemėčiau į krepšį.
- O gyvenime buvo daugiau taiklių ar netaiklių metimų?
- Gyvenime? Gal daugiau pro šoną. Jei kalbėsime apie kūrybą, mano karjera labai neįdomi - neturėjau didelių sukrėtimų, nepakliuvau į jokius skandalus. Pastebėdavo kiekvieną vaidmenį, įvertindavo darbą. Turiu dėkoti Apvaizdai, kad suteikė galimybę ne kristi, klupti, bet kaupti patirtį ir išgyventi šlovės akimirkas - gauti premijas, apdovanojimus ar ordinus.
