Tokia ta Afrika. Jau į panašius dalykus reaguoji, kaip į smėlį tarpudančiuose, žodį „cadeaux“ (dovanos) ar ant kelio miegančius asiliukus. Tiesiog – niekaip.

Prikimštam informacijos apie Dogono mistiką, legendas ir ateivius (daug literatūros apie tai nėra, nes net vietiniai gidai visko 100 proc. nežino, sakydami, kad dogoniečiai labai saugo savo istorijas, turi daug paslapčių, gyvena uždarai ir turistus įsileidžia tik kaip neišvengiamybę, tokiu būdu užsidirbdami nemažai pinigų) čia viskas vis vien kitaip. Suvoki, kad pakliuvai į „Žvaigždžių karus“, kažkokį dokumentinį filmą per „Discovery“ arba kitą išmatavimą.

Gal pavyks kiek vėliau failus galvoje sudėlioti, tik kol kas tampi bejėgis prieš vizualių įspūdžių perteklių.

Dogone yra apie 30 kaimelių, visų architektūra gana panaši, tik žmonės kiek skiriasi. Ir kalba. Katalikai ir musulmonai čia gyvena vienas kitam netrukdydami. Turizmo įtaka jau juntama: sako, vietiniai tampa pavydūs kaimynų atžvilgiu. Dėl gaunamos naudos. Panašu, kad greitai čia gali visą natūralią aplinką matyti, kaip butaforiją. Na, lyg Rumšiškėse apgyvendintume kelias dešimtis šeimų, kurios kauptukus į rankas imtų, bulves kastų ir juostas austų tik turistams pasirodžius. Dogonlandas.....

Beje, šalia įprastų dalykų, į kuriuos reaguojame visiškai apatiškai, Afrikoje galų gale galime priskirti ir Jono „mersiuką“. Šį kartą lūžta duslintuvo priekinė dalis. Nieko tokio. Rytoj pritaisysim. Juk paskutines valandas jo vairas – lietuvio rankose. Pirkėjų ir automėgėjų, beje, netrūksta niekur.

Tik pinigais niekas nemojuoja. Penktadienį važiuojam į turgų. Skelbsim aukcioną. Jau laiką pranešėme. Taktika demonstruojant tai, jog tau visiškai nerūpi, pirks kas šiuos mūsų maratonininkus ar ne, pasiteisina. Čia neplautas, daiktais apkrautas automobilis iš žiovaujančio, nesiskutusio vairuotojo rankų vertę pakelia labiau, nei išblizgintas, kvepiantis ir su kaina ant lango. Rytoj tapsim autoverslininkais. Ir tik dėl sportinio intereso....

Tiesa, nakvynės Sevare miestely šeimininkė guodėsi, kad Mali vėl be pagrindo nukenčia per Lisabonos-Dakaro lenktynes. Dar Maroke mūsų girdėtos kalbos apie neramumus Timbuktu yra labiau nei perdėtos. Muzikinis festivalis dykumoje praėjo sklandžiai, „neprognozuojamieji“ tuaregai ramiai gėrė arbatą su turistais ir jokių teroristinių triukų. Tiesiog šalis neteko nemažai pinigų, o Mauritanijoj įvyko dviem ralio etapais daugiau. Kažkokia „bondiada“ valstybiniame lygmeny....

Grįžtam į Bamako. Liko epilogas...