„Išties lengviau atsikvėpiau, nes jau buvau pamaniusi, kad mažylį iš mūsų atims“, – sunkias akimirkas prisiminė 48-erių moteris.
Pamilo iš karto
Kai praėjusių metų gegužę Vilija su penkiolika metų jaunesniu sutuoktiniu apsilankė vienuose provincijos vaikų namuose, nė metukų neturintis Vaidas iškart krito moteriai į širdį. Mažylis taip pat be galo prisirišo prie sutuoktinių, tačiau jų bendravimui iškilo didžiulių kliūčių.
Aklai įstatymais besivadovaujantys valdininkai pareikalavo, kad po kelių jos namuose praleistų mėnesių V.Lobačiuvienė mažylį grąžintų į vaikų namus.
„Kai Vaidą pasiėmėme, jis buvo tarsi laukinukas, gyvenime nepatyręs šilumos ir motiniškos meilės, juk vaikų namų auklėtojos negali jos suteikti visiems vaikučiams. Praėjo nemažai laiko, kol jis įprato apsikabinti, prisiglausti. Paradoksalu, bet vos vaikas apsiprato, valdininkai pareikalavo, kad grąžinčiau jį į vaikų namus, esą tokie įstatymai: vasarą vaikas gali svečiuotis, o pasibaigus atostogoms, nuo rugsėjo 1-osios, galime jį pasiimti tik savaitgaliais, nors Vaidui dar tik metukai ir į mokyklą jis neina, o vaikų namai – toli nuo Vilniaus“, – stebėjosi ponia Vilija.
Abi jos dukros – 20 metų Ieva ir 25-erių Rūta – šiuo metu gyvena užsienyje.
Aplinkiniai šaipėsi
Moteris nusprendė nepasiduoti ir kovoti už vaiko laimę. V.Lobačiuvienė susitarė, kad Vaidas gyvens su ja, tačiau kas mėnesį sulaukdavo skambučio – buvo reikalaujama grąžinti mažylį į vaikų namus.
„Daugelis manęs nesuprato, šaipėsi, esą Vaidas man reikalingas tik dėl reklamos. „Kam tau to reikia?“ – dažnas manęs klausdavo. „Jeigu to klausiate, neturiu jums ką atsakyti. Pažiūrėkite vaikui į akis, ar ir tuomet taip kalbėsite?“ – atsakydavau, – ne vienus metus brandinusi mintį įsivaikinti mažylį, vyriausioji šalies ragana iš aplinkinių patyrė nemažą spaudimą. – Esu labai dėkinga vaikų teisių apsaugos kontrolierei Rimantei Šalaševičiūtei, kuri, sužinojusi apie mūsų padėtį, rūpinosi vaiko gerove. Labai padėjo ir Vilniaus įvaikinimo tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė, nors mūsų reikalai sprendžiami kitame mieste.“
Nusprendusi įsivaikinti mažylį ponia Vilija pasijuto tarsi nusikaltėlė. Miestelio, kuriame įsikūrę Vaidą globojantys vaikų namai, advokatas apkaltino moterį sąmoningai prisijaukinus berniuką.
„Bet juk aš to ir siekiau. Kaip kitaip suprasiu, ar mes su Dariumi tinkame Vaidui? Juk ne tik mes turime prie jo prisitaikyti, bet ir berniukas turi prie mūsų priprasti“, – absurdiškais kaltinimais stebėjosi ragana.
Vaikas išgyveno šoką
Dar vieno skaudaus smūgio V.Lobačiuvienė sulaukė prieš kelias savaites – paskambinęs vaikų globos namų direktorius pranešė, kad netikėtai atsiradusi Vaido mama nori auginti jį bei pusantrų metų vyresnę sesutę. Iš pradžių ponia Vilija pamanė, kad asociali moteris sužinojo apie naujuosius globėjus ir ketina šantažuoti dėl pinigų. Juk ji nesirūpino ne tik Vaidu bei jo sesute, bet ir dar devyniais valstybės globojamais savo vaikais.
„Toks mano likimas: jei tik ką nors paimu, būtinai prireikia ir kitiems. Neįsivaizduoju, kaip galima motinai grąžinti vaikus, kurie į globos namus buvo atvežti pūvančiomis kojomis, išsekę nuo bado, nusėti mėlynėmis. Juk tai nežmoniška. Tokie maži pypliukai negali pasiskųsti. Kam jie pasakys, jei ta moteris ir toliau girtaus?“ – kalbant apie globotinio patirtus skaudžius likimo smūgius V.Lobačiuvienės balsas drebėjo iš susijaudinimo.
Be baimės, kad Vaidas vėl bus atiduotas asocialiai motinai, užgriuvo ir kita bėda: iki specialios komisijos posėdžio, turėjusio spręsti berniuko likimą, pusantrų metų mažylis turėjo būti grąžintas į vaikų namus.
„Tai buvo košmaras: visą kelią nuo Vilniaus iki to miesto verkiau ir aš, ir Vaidas. Grupės auklėtoja pasakojo, kad vaikas ištisas dienas klykė, su niekuo nebendravo, naktimis nemiegojo. Kai nurimdavo, žiūrėdavo į vieną tašką. Laimė, grupės auklėtoja buvo labai gera – nesitraukė nuo jo, laikė už rankutės, ramino, prižiūrėjo. Jei ne ta moteris, per kelias dienas tikriausiai būčiau išprotėjusi“, – skaudžiais išgyvenimais dalijosi ragana.
Tėvui reikėjo pašalpų
Anot V.Lobačiuvienės, komisijos posėdyje neišvengta ir kuriozų: vaikų motina į nagrinėjimą taip ir neatvyko, tačiau prisistatė Vaido ir jo sesutės tėvai. Mergaitės tėvas gynėsi, kad dukra – ne jo, o berniuko tėvas buvo pasiruošęs abu vaikus pasiimti į ūkininkės, pas kurią gyvena, namus. Kai vienas iš komisijos narių paklausė, ar 100 litų per mėnesį uždirbantis vyras turi vaikišką lovelę, tas nė nemirktelėjęs atšovė: „Ne, o kam reikia – atsiguls kur nors!“
„Aišku, kad jam tų vaikų reikėjo tik dėl pašalpų – apie meilę čia kalbos nebuvo“, – įsitikinusi ponia Vilija.
Laimė, komisija buvo geranoriška: ne tik leido Vaidui iki dokumentų sutvarkymo gyventi V.Lobačiuvienės namuose, bet ir paspartino gegužės mėnesį turėjusio vykti teismo posėdžio datą.
„Sausio pabaigoje baigsis kursai, kuriuos privalo lankyti visi globoti ar įsivaikinti norintys tėvai, o vasarį įvyks ir teismas. Tuomet, tikiuosi, baigsis visos mūsų kančios“, – kalbėjo ponia Vilija, meiliai žvelgdama į Vaidą. Po patirto streso mažylis nuo mama vadinamos moters nesitraukia nė per žingsnį, o vyriausioji šalies ragana tikisi, jog daugiau jos vaikui dėl netobulų įstatymų kentėti neteks.
