Sužavi naujametinė programa per „TV 5 Monde“ (viešbuty tik du TV kanalai. Šis ir Maroko nacionalinis): per 4 val. vykusį šou nė karto nebuvo dainininko pasirodymo. Vietoje to - cirko, šokių, mimų, lėlių, klounų ir kitokie pasirodymai. Gražu ir neįprasta.
Kitą dieną mūsų keliai išsiskiria: visa didelė vilkstinė patraukia toliau, o mes su Vytaru liekam. Susitinkam su Marium. Jam 28-eri. „Novaturas“ jį specialiai komandiruoja, kad negrybautume ten, kur yra ką pamatyti.
Kartu su dar vienu vietiniu gidų autoritetu leidžiamės po klaidžias ir siauras gatveles. Jau po trijų posūkių suprantu, kad palikti kukuotume čia ilgai. Labai painūs labirintai. Toliau aprašymui reikia vietos ir laiko ir dar bus negana, perteikti kvapų kaitą, garsus, veidus, spalvas, nuotaikas...
Stebuklingai pasiseka patekti į sinagogą sename žydų kvartale. Net Marius jaučiasi apstulbęs, nes čia yra pirmą kartą. Aklas žydas, sužinojęs iš kur atvykom, giriasi, kad yra buvęs Varšuvoj, o čia gyvena visą gyvenimą.
Leidžia filmuoti. Esam pagerbti. Tiesa, išeinant paprašo ką nors palikti sinagogai: ypač tinka keletas dirhamų ir cigarečių. Mielas dėdė.
Vakare esame pakviesti į didelį restoraną. Marius šiltai sveikinasi su pažįstamu šeimininku, kuris sužinojęs, kad čia „žurnalistai iš Lietuvos“, skubiai suorganizuoja koncertinę įvairių regionų programą.
Maistas skanus ir jo daug. Nepaleidžia, kol nepasirodys pilvo šokėja. Ir padaro dar vieną išimtį mums: leidžia viską filmuoti, tik prašo nejungti kameros šviesos, kuri prietemoje blaškytų čia besismaginančius svečius. Išeinam sunkiai ir neišleidę pinigų. Mus vaišino.
Sausio 2, antradienis. Vienuoliktoji kelionės diena
Marius pasiūlo mums šiek tiek pakeisti maršrutą: savo draugus vytis ne tiesiu keliu, o padarant lanką pro Essaouirą, 70- tųjų hipių meką, banglentininkų rojų ir laisvųjų keliautojų mėgstamą vietą.
Aišku, įkalbinėt nereikia, tik jau norisi pamatyti mūsų Silvestro akis. Žmogus vežasi banglentę, o pirmieji prie Atlanto pateksime mes.
Apie vidurdienį El Fna aikštėje susitinkam Juliją Žilėnienę. Ji supažindina su savo darbdaviu Maiklu. Ir aišku, neišvengiam kvietimo papietauti marokiečio namuose, gražiame statinyje su baseinu, prabangiame Marakešo rajone. Mus pasitinka jo vaikai, mama ir namų šeimininkė, jau paruošusi avienos kepsnį.
Afrikoje skrandžiai susitraukia. Mėsos gabalėlis, kurį namie net nepastebėdamas suvalgai slampinėdamas nuo šaldytuvo prie televizoriaus, čia atstoja pietus visai dienai. Svetingi čia žmonės. Maiklas tik perspėja, kad Mauritanijoje mūsų laukia daug skurdesni vaizdai, užtat ten daug saugiau, nei Mali.
Pamatysim. Kol kas – 200 km iki vakarų pakrantės.
Taip galų gale ir turėjo atsitikti. Sustabdo policija. Pasirodo, nesilaikėm „stop“ ženklo reikalavimų- ikišiolinis policijos geranoriškumas migdo budrumą. Gidas Marius sklandžia prancūzų kalba paaiškina preciziškajam pareigūnui mūsų kelionės istoriją.
To užtenka, kad jaunuolis, vis dar be šypsenos veide, pareikštų, kad „kadangi nauji metai ir mes keliaujam taip toli, jis mus paleidžia“. Tiesa, nepamiršta pridurti, jog jo gerumo dėka sutaupom 400 dirhamų (apie 40 eurų). Pakeliui sustojam pamaitinti mūsų automobilį dyzeliu. Kuras ne pats pigiausias: už litrą tenka mokėti apie vieną eurą. Kol pilamės, bendraujam su tradiciškai staigiai prisistačiusiais „klasiokais“, turinčiais vilties, jog dirhamai mums labai nemiela našta.
Nuoširdžiai padėkojam už rūpestį ir nuraminam, kad su jais kaip nors susitvarkysim patys. Tuo metu šalia vienas veikėjas į mažiuką, dar Šarlio de Golio laikus pamenantį „pežiuką“ grūda jau dvyliktąjį keleivį. Pastarąjį dar paspaudžia koja, uždaro bagažinę ir lėtai nurieda nežinoma kryptimi.
Essaouira pasiekiam jau nusileidus saulei. Ir iš karto prie mūsų prisistato trys... estai. Vaikinai atvyko čia paplaukioti banglentėmis. Pasikeičiam abipusiais komplimentais.
Pirmas įspūdis toks, jog patektume į kokį pietų Ispanijos kurortą. Daug šviesų, jaunų žmonių ir didelis paplūdimys. Žinoma, mus sutinka ir besišypsantys rastamanai. Pramankštinam kojas besivaikščiodami ir miegot. Rytoj užsuksim čia ryte, o paskui- apie 500 km į pietus, vejantis lietuviškąją koloną.
Sausio 3, trečiadienis. Dvylikta kelionės diena
Pabundu su mintimi, kad laikas „montekristiniu“ metodu - brūkšneliais, skaičiuoti, kelintą dieną keliaujam, nes prisiminti tam jau prireikia laiko. Miesto senamiestyje, nusprendžiu užsukt į vietinę kirpyklą.
Didelis kirpimo ekspertas ir Kasablankos futbolo klubo gerbėjas (sprendžiant pagal nuotraukas ant sienos), mikliai darbuojasi seniai negaląstomis žirklėmis ir daugybę gerklių šlifavusiu barzdos skutimo peiliu. Gaunu gurkšnį aštraus odekolono. Nusprendžiama, kad dabar mano barzda labai panaši į mylimo karaliaus Mochamedo VI-ojo. Tik šviesi. Pakeliui kiek patvarkę radiatoriaus ventiliatorių (kažkodėl buvo pradėjęs strigti) spaudžiam į Agadirą. Ten atsisveikinsim su Marium, kuris jau rytoj bus Lietuvoj. Išties pasiseks, jei jūsų gidu bus jis. O Marokas jau laukia mūsiškių. Pavasarį čia dar nuostabiau.
Kelionė nuotraukose:
