Kartais būti pensininku visai neblogai…
Aktoriui (pagal gyvenimo pašaukimą) ir pensininkui (pagal dabartinį gyvenimo statusą) Vytautui Tomkui kalėdinis pirkimo bumas sukelia negerus tokios buvusios šventės — Kovo 8-osios — prisiminimus. Tuomet save tikru tarybiniu džentelmenu laikantis vyriškos giminės individas turėdavo tulpėmis ar gvazdikais apdovanoti vos ne visas moteriškos giminės pažįstamas. O algos būdavo nedidelės, prisimena aktorius, tai verždavomės diržus ir sukdavomės iš padėties kaip galėdami. Be to, Vytautas prisipažįsta, kad visą gyvenimą galėdavo ramiai užsukti tik į maisto produktų parduotuves, o į visas kitas — tik per kančias… O kiek dvasinių kolizijų mūsų scenos veteranui sukeldavo keitimasis Kalėdų dovanomis, kai išvyniojęs dovaną, pamatydavo gana brangų daiktą, o pats anai pusei būdavo įteikęs tokį popigį…
Ir nei atsiprašinėti tokio (gal ir įsižeidusio) asmens, nei įteikti dar vieną Kalėdų dovaną — kaip kompensaciją už pirmąją.
Žodžiu, V.Tomkų pensininko statusas džiugina bent jau tuo, kad dabar nebereikia pirkinėti daugybės dovanų ir apsiribojama tik šeima. O ir amžius, matyt, ima savo: kaip prisipažįsta aktorius, anksčiau su tokiu malonumu eidavo ir šėldavo gimtajame dramos teatre per Naujųjų metų sutiktuves. O dabar netraukia, ir nors tu ką! Visiškai pakanka šeimos rato. Tad ir dovanėlėmis keisis tik su šeimos nariais.
Kodėl mes viską sukišame į Kalėdas?
Tokį klausimą užduoda televizijos žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas ir pats neranda atsakymo. Jis pats sako kasmet su nerimu nuo rudens laukiantis gruodžio pabaigos ir tik sausio 1-osios rytą su didžiausiu palengvėjimu atsipučia: „Pagaliau visa tai baigėsi“. Nes poną Henriką dirgina tas nenutylantis triukšmas visą gruodį didmiesčių gatvėse, šimtai vienas ant kito „lipančių“ renginių (tarsi jų nebūtų galima tolygiai paskirstyti per visus metus), visokios ten parodomosios sriubų dalybos ir t.t.
„Kam tas masiškumas ir priverstinis viešumas?“ — klausia senas televizijos „vilkas“ ir pats neranda atsakymo, nors veda tokias šmaikščias laidas.
O Kalėdų dovanėlėmis bus keičiamasi tik jo šeimos rate, iš anksto apsitarus: ko kam reikėtų — praktiško ar mielo daikčiuko. Didesnis rūpestis nei šios dovanėlės kasmet H.Vaitiekūnui — atsivežti iš Klaipėdos ir pasodinti prie Kūčių bei Kalėdų stalo seną mamą. Mat ją dar nuo vasaros reikia pradėti tam ruošti ir įkalbinėti. Štai ir dabar ponas Henrikas mamai apie tai vėl užsiminė, o ši iš karto atsikirto: „Neįkalbinėk, dar yra pakankamai tam laiko“….
Šiemet ir vėl, atrodo, bus tas pats…
Kiekvienais metais gruodžio antroje pusėje, prieš pat Kalėdas, sportininkė Vida Vencienė pasižada: štai kitais metais tai jau tikrai imsiu rūpintis Kalėdų dovanomis iš anksto. Metai apsisuka, ir ponia Vida vėl prieš pat šventes „čiuožia“ maratoną per parduotuves ieškodama dovanų. Ir dažniausiai, deja, suveikia tas nelemtasis „sumuštinio dėsnis“: jau nusižiūri kuriam iš šeimos narių ar draugų mielą ar praktišką dovanėlę ir… nusprendžia ją įsigyti kitą dieną. O kitą dieną jos jau nėra — nupirkta! Ir vėl tenka „čiuožti“ naujus ratus per prekybos centrus. Nors tiek gerai, kad dukra padeda mamai. O štai vyras šiuos paieškų „laurus“ visada perleidžia poniai Vidai — nors dovanų (ir ne tik per Kalėdas) laukia labai.
Sportininkė visada, net dovanodama mažiausią niekutį, galvoja, kad tas daikčiukas patiktų žmogui ir keltų jam malonius prisiminimus.
Šiemet, tiesa, dovanų paieška pagaliau prasidėjo žymiai anksčiau, ir dovanų paieškų „maratonas“ įveiktas — V.Vencienė jau turi paruošusi dovanėlių ir šeimos nariams, ir draugams bei draugėms. Dabar belieka laukti dovanų pačiai. Juk Kalėdos — toks puikus metas, kai žmonės ne tik susitinka, bendrauja, bet ir apsikeičia maloniomis dovanėlėmis.