“Aš juos abu vienodai myliu, nors jie labai skirtingi, - sako J.Donskienė. - Robertas panašus į tėvą, o Leonidas - į mane. Su juo jaučiu ypatingą dvasinį ryšį”.
Apmezga visą šeimą
“Tai kažkokia sielų giminystė”, - kalba J.Donskienė apie save ir vyresnįjį sūnų Leonidą, kurį nuo vaikystės švelniai vadina Liuka.
“Kartais aš pamirštu, kad jis mano sūnus, jis pamiršta, kad esu jo mama, ir mes bendraujame kaip du seni bičiuliai”, - pasakoja ji apie savo ir VDU Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktoriaus, LTV laidos “Be pykčio” vedėjo L.Donskio susitikimus.
Dabar J.Donskienės ir vyresniojo sūnaus bendravimas dažnesnis, mat moteris po 45 metų, praleistų Klaipėdoje, sugrįžo į gimtąjį Kauną. “Visą laiką ilgėjausi savo miesto, mokyklos laikų bičiulių”, - prisipažįsta ponia Joana.
Užtai Klaipėdoje likusiems anūkams, sūnaus Roberto vaikams Dovydui ir Simonai, ji mezga kojines. Tiesą sakant, vilnonėmis kojinėmis aprūpinami ir suaugusieji: abu sūnūs ir marčios.
Nors J.Donskienė tikina, kad mezgimas yra aistringas jos hobis, elegantiška ir apsiskaičiusi moteris labai nepanaši į tokią, kuri leistų dienas kantriai palinkusi prie mezginio.
Tėčio ir mamos vaikai
“Leonidas atėjo į pasaulį tada, kai aš išgyvenau didžiulį stresą - savo tėvo netektį, - prisimena J.Donskienė. - Gal todėl, kad laukdamasi jo patyriau daug sielvarto, mano sūnaus akys vaikystės nuotraukose tokios liūdnos? Bet jo akys liūdnos būdavo ne tik nuotraukose. Jis buvo daug mąstantis, norintis pažinti pasaulį vaikas”.
“Robertas jau nuo gimimo visai kitoks, - šypteli ponia Joana. - Priešingai nei Leonidas, augdamas jis buvo abejingas knygoms, užtai apie šunis ir automobilius žinojo viską”.
Jaunesnysis ponios Joanos sūnus buvo tikras tėčio vaikas. Robertas, sulaukęs aštuonerių, jau mokėjo vairuoti tėvo, dirbusio gydytoju, “Volgą”, ir jie dažnai išvykdavo pasivažinėti ar pasiknebinėti prie technikos.
Leonidas irgi anksti išmoko vairuoti, bet tai nebuvo ypatinga jo aistra. Greitai vairavimą jis išvis pamiršo. Užtai penkerių metų išmokęs skaityti, mažasis moksliukas su džiaugsmu pasinėrė į knygų pasaulį.
“Žinau, kad ir dabar šalia kitos literatūros kartą per metus Leonidas perskaito savo knygų knygą - Servanteso “Don Kichotą”, - sako J.Donskienė.
Broliška draugystė
Ponia Joana prisimena, kaip dar visiškai mažas Leonidas maldaudavo paskaityti prieš miegą “tik vieną” pasaką. “Ir atžingsniuodavo pas mane nešinas kokiomis penkiomis knygomis”, - juokiasi J.Donskienė.
Robertą sudominti literatūra buvo gerokai sunkiau. “Kai jis turėjo eiti į mokyklą, išmokiau padeklamuoti Juditos Vaičiūnaitės eilėraštį “Kiškis kavinėje”, kuris man pačiai labai patiko”, - prisimena ponia Joana. Tačiau jaunesnysis sūnus poezijos nepamėgo taip, kaip Leonidas, kuris paūgėjęs žavėjosi ankstyvosiomis E.Po eilėmis, F.Vijono ir Renesanso poezija.
Abu broliai, kad ir kokių skirtingų pomėgių, visuomet puikiai sutarė. “Tas pats ir dabar, - sako J.Donskienė. - Liuka, kaip vyresnis, pamoko Robertą, pagloboja”.
Namai, pilni draugų
“Vaikystėje Leonidas buvo labai švelnus ir jautrus, - pasakoja filosofo mama. - Jis labai mėgdavo eiti su manimi pasivaikščioti, į kiną. Viską aptarti”.
“Niekada nesu baudusi jo jokiomis fizinėmis bausmėmis, - sako J.Donskienė. - Leonidas nežino, ką reiškia gauti diržo. Jis nebuvo žeminamas, baramas prie draugų”. Tie patys principai galiojo ir auklėjant gerokai labiau padykusį Robertą.
“Mūsų namai visuomet būdavo pilni Liukos ir Roberto draugų, - prisimena J.Donskienė. - Su jais pas mus būdavo elgiamasi ne kaip su vaikais, bet kaip su suaugusiais žmonėmis”.
Abu ponios Joanos ir daugiau nei prieš dešimtmetį mirusio jos vyro sūnūs turėjo daugybę bičiulių. “Ir dabar tas pats”, - palinguoja galvą mama.
Kas karpio viduje?
“Jei reikėtų prisiminti didžiausią Leonido šunybę... Net nežinau. Jis nebuvo melagis, visuomet prisipažindavo”, - kalba J.Donskienė.
“Kartą, kai jam buvo kokie ketveri, Liuka nusinešė į vonią gyvą karpį, prileido vandens ir tą žuvį išskrodė”, - prisimena ji.
“Ne iš žiaurumo, - sako ponia Joana, - o iš smalsumo. Žiaurus Liuka niekada nebuvo, bet kad smalsus - tai jau tikrai. Jis niekada nebuvo matęs manęs darinėjant žuvies, aš negalėjau... O jam rūpėjo pamatyti, kas to karpio viduje”.
“Panašiai nutiko ir tada, kai iš tetos Rozinos jis gavo dovanų didžiulę lėlę, kurią iškart pavadino Gintariuku, - prisimena L.Donskio mama. - Jis nutraukė Gintariukui galvą ir ėmė tyrinėti. Jam buvo aiškinama, kad taip nedaroma, kad negalima sugadinti tokios gražios ir brangios lėlės, bet jis teisinosi norėjęs tik pažiūrėti, kas Gintariuko viduje”.
Ne motina, bet mamytė
Keturiolikos metų mamos netekusi ponia Joana sako visuomet norėjusi būti savo vaikams ne motina, bet mamytė. “Tą aš sau pažadėjau ir visada stengiausi tesėti”, - sako ji.
J.Donskienės sūnūs augo namuose, kuriuose vykdavo tradiciniai šeimos sekmadienio pietūs prie balta krakmolyta staltiese padengto stalo. Kasdien - karštas ir šviežias mamos maistas. Per šventes - ypatingi, rafinuoti patiekalai, su meile pagaminti J.Donskienės.
“Net tapęs studentu Leonidas niekur nebėgo iš namų, - pasakoja ponia Joana. - Namai buvo jo rojus. Man patiko, kad jis pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau - filosofiją. Studijuodamas kalbą, Liuka padarė tai, apie ką aš svajojau, bet mano svajonė taip ir neišsipildė”.
J.Donskienė, viena geriausių klasės mokinių, norėjo studijuoti mediciną arba germanistiką. Ji buvo gabi viskam - ir tiksliesiems, ir humanitariniams mokslams. Tačiau komjaunimo sekretoriaus Liongino Šepečio išmesta iš komjaunimo, mergina suprato: durys į aukštąjį mokslą jai užtrenktos.
Ponia Joana iki pensijos dirbo Klaipėdoje medicinos seserimi.
Didžiausias pasiekimas - sūnūs
“Visam gyvenimui man išliko kartėlis, kad aš taip ir nerealizavau savęs profesinėje srityje, - kalba J.Donskienė. - Užtai tikiu, kad išauginau du gerus ir mylinčius žmones sūnus”.
“Robertas turėjo didžiulį pasisekimą tarp mergaičių. Liukos pasiekimai šioje srityje buvo kuklesni, nors jis buvo ilgaplaukis, grojantis gitara, turintis vertingų įrašų kolekciją, apsiskaitęs, mokantis subtiliai asistuoti... Vis dėlto manau, kad abi mano marčios patvirtins: ir Robertas, ir Leonidas yra puikūs šeimos vyrai”, - kalba J.Donskienė.
“O svarbiausia, - sako ji, - abu sūnūs yra geri žmonės. Tai mane džiugina gal net labiau nei Leonido pasiekimai, kuriais aš, kaip mama, negaliu nesididžiuoti”.
