Koncerto išvakarėse „Panevėžio balsas” kalbino maestro telefonu. Pokalbis buvo labai šiltas. Pasirodžius albumui, jūs iškart išvykote į jį pristatantį koncertinį turą po Lietuvą. Kaip pasitinka publika?
Net nelaukiau tokio dėmesio. Į koncertus ateina mano ir Deivio kartos žmonės. Kai po koncerto publika atsistoja ir, pagerbdama mus, ploja, - neįtikėtinai nuostabus dalykas. Beje, laukiu kelionės į Panevėžį. Jūsų mieste žiūrovai reiklūs.
Nemėgstu, kai salėje yra visiška tamsa. Jeigu dainuoju operoje, tuomet svarbu įsijausti į personažą, tačiau koncerto metu noriu matyti akis, jausti publikos kvėpavimą. Žinoma, į kiekvieną žmogų nežiūriu, tačiau, matydamas visą salę, pajuntu atmosferą.
Panevėžys - puikus miestas. Čia vyko vienas pirmųjų mano koncertų - tuomet dar buvo vežikų laikai. Iš tuometinio viešbučio, kur buvau apsistojęs, turėjau vykti į senąjį Dramos teatrą, todėl prašiau vežiko ir arkliu kinkytu vežimaičiu važiavau į koncertą.
Koncertinės kelionės - tai iš anksto numatytas grafikas, niekur nedingsi. Tačiau koks vargas - scenos drabužiai?
Nieko baisaus. Turiu kelionės krepšį, kuriame visi reikalingi drabužiai. Scenoje negali būti kaskart toks pat. Turiu juodą ir baltą smokingus. Juos pasirenku atsižvelgdamas į repertuarą. Beje, scenos apranga dabar demokratėja. Pamenu, savo artistinėje pradžioje buvo laikomasi nuostatos, kad po fraku būtinai turi būti balta liemenė.
Paskui jos atsisakyta, bet atsirado platus diržas ant juosmens. Turėjau garbės bendrauti su senąja scenos karta, kuri buvo itin reikli scenos drabužiams, dabar dainuoju ir be kaklaraiščio. Dėl to priekaištų nesulaukiu.
Koks jūsų sceninis gyvenimas?
Dainuoju Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Kauno muzikiniame teatre. Netrukus, gruodžio pradžioje, Nacionalinėje filharmonijoje vyks koncertas su Lietuvos televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestru, dainuosiu klasiką ir populiarias dainas.
Esate gimęs Klaipėdoje, dabar ten dėstote Menų universitete, tačiau apie tai kiek vėliau. Kas paskatino jus - jaunuolį - įstoti į Kauno veterinarijos akademiją?
Norėjau būti chirurgu, tačiau mokiausi ne itin gerai. Galimybių įstoti į tuometinį Kauno medicinos institutą nebuvo. Bet žinojau, kad, vienerius metus pasimokęs anatomijos bei histologijos, vietoj būsimo veterinaro galėčiau būti gydytoju, priimtų mokytis ne gyvūnų, bet žmonių gydytoju, tačiau...
Likimas pasiūlė ką kita. Veterinarijos akademijoje buvo žinomas studentų choras, vadovaujamas Andriaus Kairio. Šis žmogus man pasiūlė padainuoti solo. Koncertas vyko Nacionalinėje filharmonijoje, kur atlikau J.Švedo dainą „Baltos gėlės“. Per pertrauką priėjo prie manęs Kipras Petrauskas ir pasakė: „Turi mokytis dainavimo“.
Tuo metu K.Petrauskas buvo Lietuvos operos scenos žvaigždė. Bet ar jūs patikėjote jo kvietimu mokytis dainavimo?
Būdamas dešimties metų žinojau, kas yra K.Petrauskas. Be to, mano šeima turėjo sąsajų su scena ir artistais. Tėvas grojo trombonu, buvo vienas tų, kuris prisidėjo prie besikuriančio Klaipėdos liaudies operetės teatro. Dar iš mūsų šeimos buvo kilęs žinomas aktorius Juozas Palubinskas, vėliau emigravęs į užsienį.
Tačiau jo prisiminimas visada buvo pavyzdys. Namuose padainuodavau, net bandžiau sopranu ir tenoru, greičiausiai kiti pamatė, kad galiu būti dainininku, todėl pasiūlė, o aš ir pasirinkau tą kelią.
Drįstu teigti, kad dainavimas - ne specialybė, ir čia nėra ko mokytis. Taip kalbu dėl to, kad mūsų dienraščio kalbintas Juozas Erlickas pareiškė - mane dainuoti mokė vištos ir gaidžiai. Jūs savo srityje pelnėte profesoriaus ir puikaus pedagogo vardą. Kiek galima į tai žiūrėti su ironija?
Dainavimas iš tiesų - ne specialybė, bet gyvenimo būdas. Specialybė įgyjama ilgam laikui, o čia nežinai, kaip bus? Apie save galėčiau pasakyti, kad man tai - gyvenimo būdas plius diplomas. Viskas priklauso nuo smulkmenų - repertuaro, kas ką siūlo. Nedaug ateina žmonių su gamtos duota dovana, čia tarsi J.Erlicko žodžiais - iš vištų ir gaidžių. O vėliau jie prapuola. Prisiminkime Robertiną Loretį - viena žinomiausių jo atliktų dainų „O sole mio“, bet apie tą anuometinį berniuką šiandien beveik nieko nėra girdima.
Šiuo metu, gyvendamas Vilniuje ir dėstydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dar dirbate Klaipėdos universitete. Tai vis dėlto dainavimas - specialybė?
Na, Klaipėdoje esu gimęs. Tėvai trisdešimt metų gyveno Palangoje. Ten ir palaidoti. Iš pradžių Klaipėdos universitete vedžiau dainavimo meistriškumo kursus. Dabar turiu aštuonis studentus, iš jų keturi atlieka solines partijas Klaipėdos muzikiniame teatre.
O prie vairo, vykstant į pajūrį, laikas neprailgsta. Mano žmona Barbora taip pat čia dėsto vaidybą, scenos kalbą ir grimą. Beje, ji yra režisierė studentiško spektaklio - Dž.Verdžio „Traviatos“. Ją planuojama parodyti gegužės mėnesį, o pagrindinius vaidmenis atliks daugiausia mano studentų.
Meilės romantika ir kasdienė buitis, be to, artistas. Ką sensacingo galite papasakoti apie asmeninį gyvenimą?
Su žmona Barbora gyvenu jau trisdešimt aštuonerius metus. Manau, mūsų pažintis buvo didysis atsitiktinumas - meilė iš pirmo žvilgsnio. O susitikome mes pažįstamų namuose. Vedėme po pusmečio. Abu esame ganėtinai užimti, tačiau žmona nepamiršta paklausti: ar šią savaitę turėsime galimybę papramogauti?
Tuomet į krepšį įsidedame sumuštinų, mažą buteliuką ir važiuojame į gamtą. Juk žinot, kad buteliukas padeda atsikratyti įtampos, išvengti peršalimo. Kartais nuvažiuojame papietauti į kokią kavinę ar restoraną.
Kiekviena asmenybė turi didesnę ar mažesnę egoizmo dozę. Kuo palepinate save?
Prieš savaitę nusipirkau automobilį. Juk sakiau, kad mėgstu vairuoti ir kelyje jaučiuosi gerai, o pastaruoju metu autostradoje tenka praleisti daug laiko. Kai yra galimybė - studentų žiemos atostogų metu - didžiausias palepinimas kelionės. Galvoju apie Egiptą.
O skirtingos klimato sąlygos - pas mus šaltis, ten drėgmė ir karštis, kaip reaguoja balsas?
Per daugel metų atsirado imunitetas. Teko dainuoti 40 laipsnių šaltyje Sibire ir 40 laipsnių karštyje Pietuose. Vienintelio dalyko negaliu išvengti - peršalimo, Lietuvoje keičiantis orui rudenį ir pavasarį.
Jauni dainininkai, pakviesti į televiziją dalyvauti ankstaus ryto laidose, teisinasi, kad iki dešimtos valandos ryto balsas miega. Ar tai tiesa?
Taip, iki ryto dešimtos valandos teatruose nevyksta repeticijos, studentams nepradedamos dainavimo pamokos. Išties pažiūrėkime tokiu metu ir į savo veidą, jis būna be išraiškos, dar miega.
Mūsų pokalbio pabaigoje sugrįžkime į sceną, juolab kad netrukus jus matysime Panevėžyje. Kaip ruošiatės koncertui?
Jeigu turiu galimybių, prieš koncertą stengiuosi atsiriboti nuo visų, pabūti vienas. Tuomet apsirengiu reikiamais drabužiais ir išeinu į sceną. Salė tuščia, žiūrovų dar nėra, tačiau man tai tarsi malda, paskui išėjęs prieš publiką suvokiu, kad čia jau buvau, tik dabar jaučiu žvilgsnius, kvėpavimą, pritarimą arba ne.
O ir to pasitaiko. Kartais jaučiuosi puikios formos, tačiau koncertas nepavyksta, kitą kartą temperatūra ar kitas koks negalavimas, tačiau pasiseka puikiai. Publika - didelė koncerto sėkmės dalis.
