Baisi profesija

Keturiasdešimt metų scenai atidavęs žinomas Vilniaus mažojo teatro aktorius Gediminas Girdvainis praeityje ne kartą suabejojo, ar tinkamą gyvenimo kelią pasirinko. Tačiau įkopęs į septintą dešimtį vyras pripažįsta, kad nė viena profesija nebūtų leidusi jam tiek pasiekti.

„Tai – baisi profesija, aš tiek kentėjau. Buvo net dešimt metų genocido, kai negavau jokio vaidmens“, – apie teatre praleistus metus „Sekundei“ pasakoja aktorius. G.Girdvainio įsitikinimu, aktorius visuomet priklauso nuo kito asmens – režisieriaus.

„Niekada nenusižengiau teisybei, nemokėjau į akis sakyti viena, o už akių – kita. Dabar galiu drąsiai išeiti ir žinau, kad niekam neskolingas. Man darosi dėl to labai lengva senatvėje“, - apie nugyventus metus kalbėjo artistas.

G.Girdvainis didžiuojasi, kad niekada niekam nesižemino ir nelipo per galvas dėl geresnio kąsnelio. Aišku, toks užsispyrimas jam neišėjo į gera – teko patirti daug kančių.

Į visas blogybes, vyriškio manymu, reikia žvelgti su humoru – jei žmogus viską priima į širdį, pats tampa piktas ir sėja blogio sėklą.

„Sako, kad menas išgelbės pasaulį – tik humoras jį gali išgelbėt. Jei tave kas pasiunčia, paprašyk adreso“, – šypsosi G.Girdvainis.

Po didinamuoju stiklu

Nuolatinis purvinimas ir kapstimasis po gyvenimą žinomą aktorių visada vargino . Niekada, pasak jo, ramiai nepraslys pro žmonių akis girtaujantis ar viešumoje nusikeikęs artistas. Jo šeimos santykius narplioja ir gerbėjai, ir priešai.

Ne kartą, anot vyriškio, teko aukoti šeimą. Žmona, būdama aktorė, gerai suprato jo darbą. G.Girdvainio įsitikinimu, tokią specialybę gali suprasti tik jos atstovai. Jokia buhalterė, pasak jo, nebūtų per naktį laukusi iš teatro grįžtančio vyro. Ir jis pats to niekad nesuprastų, jei nebūtų šitiek metų praleidęs scenoje.

„Negali po spektaklio skubėti namo – reikia pasėdėti, kad ateitum į save. Prie vairo tokios būsenos sėstis labai pavojinga“, - teigia aktorius .

Atsipalaiduoti ir pabėgti nuo slegiančių rūpesčių leidžia dar tarybiniais metais pirkta kaimo sodyba. Vyras kapstydamasis lauke atitrūksta nuo radijo, televizijos, spaudos: „Galva pailsi, parvažiuoji pilnas energijos. Tarp keturių sienų mano kančios baigtųsi beprotyste“.

Laikas – pinigai

Dabar aktoriaus darbotvarkė gana užimta. Jis dirba ne tik Vilniaus mažajame teatre, bet ir televizijoje. Jis vaidina veterinarą Baltijos televizijos laidoje „Šalia kelio“. Projekto autoriai netgi surado G.Girdvainio ir Seimo pirmininko Gedimino Kirkilo panašumų.

Seniesiems aktoriams, anot vyriškio, daug sunkiau priprasti prie televizijos „fabriko“: „Norisi apsitrint, pasimatuot, o aplinkiniai spaudžia, kad greičiau. Juk neperkame parduotuvėje kostiumėlio jo neprisiderinę“.

Dabar jaunimą, pasak aktoriaus, imponuoja vienintelė nuostata – „laikas – pinigai“. Viskas vyksta greitai – penkios minutės tekstui išmokti ir dvi minutės nufilmuoti. Dominuojantis atmestinumas nepriimtinas senosios kartos aktoriui: „Suprantu, kad visiems norisi turėti pinigų, butą, tačiau toks lakstymas nereikalauja iš savęs maksimumo, kaip mes buvome įpratę“.

Kaip aktorius prisimena, vieno sėkmingiausių jo vaidmenų „Velnio nuotakoje“ repeticija trukdavo ištisą dieną ir tik galiausiai būdavo filmuojamos scenos. Dėl brangios filmavimo juostos režisieriai stengdavosi nekartoti, todėl reikėjo vaidinti tobulai.

Pinčiukas iš prigimties

G.Girdvainį stebina šiuolaikinis žvaigždžių bumas. Anksčiau, anot jo, tokios net sąvokos nebuvo. „Velnio nuotakoje“ suvaidintas Pinčiukas išgarsino dar tuomet tik studijas baigusį aktorių. Tačiau jis žinojo, kad dirba savo darbą, ir apie šlovę nesvajojo. Dabartinis populiarumo supratimas vyriškiui kelia juoką: „Jauna vedėja porą kartų pasirodo ekrane, atkartoja parašytą tekstą ir jau džiaugiasi žvaigždės statusu“.

Tokios žvaigždės, anot aktoriaus, greitai užgęsta – laikas palieka tikrą meną. Ir po trisdešimt metų G.Girdvainis su nuostaba žiūri į pilnas sales žiūrovų, susirinkusių pažiūrėt senojo miuziklo „Velnio nuotaka“. Šio filmo sėkmė – įdomūs personažai ir puiki vaidyba.

Nenuilstantis ir šelmiškas Pinčiukas iš tuomet jauno vyriškio nereikalavo didelių pastangų. „Aš visada pilnas energijos – ir darbe, ir šeimoje“, – „Sekundei“ tvirtino G.Girdvainis.

Jis prisiminė, kaip prieš filmavimą dėl savo personažo teko nusidažyti plaukus. Toks poelgis anuomet buvo tikra sensacija – juk vyrams jokia kosmetika buvo nepriimtina. Tačiau ne pokyčiai tada jam sukėlė rūpesčių, o nekokybiškas kirpėjos darbas. Nuo peroksido „nusilupusi“ oda iki šiol kelia siaubą, kai aktorius mato plaukus dažančias moteris. „Tai turbūt baisiau ir už gimdymą“, – šmaikštavo G.Girdvainis.

Gyvenimo vaidyba

Nors Pinčiukas tapo beveik etikete, G.Girdvainiui vis dėlto mielesni tragikomiški vaidmenys – jie juokingi, tačiau, pažvelgus giliau, labai liūdni.

Tokių vaizdų, pasak vyriškio, toli ieškoti nereikia – mūsų gyvenimas tragikomiškas. „Pažiūrėkime į lietuviškas laidotuves. Vyrą palaidojusi senutė tiek verkia, tiek rauda, o atsisukusi į kaimynę klausia, ar ta jau užkaitė bulves“.

Pats gyvenimas, aktoriaus manymu, išmoko vaidinti. Tačiau jis pats niekuomet neveidmainiauja ir lieka atviras. Jei žino, kad teisybė gali pakenkti kitam žmogui, jis paprasčiausiai nusišypso ir nueina: „Mano gyvenimo nuostata – viską, ką turi, išduok scenai, o gyvenime su žmogumi būk toks, koks jis su tavimi. Ir visada laimėsi“.

Aktorius sunkiai suranda sau artimų žmonių. Jie menišką asmenybę turėtų suprasti iš žvilgsnio, iš vienintelio žodžio. Draugų, G.Girdvainio manymu, iš viso negali būti: „Aš pagal save sprendžiu, ar gali koks nors svetimas žmogus už draugą gulti ant bėgių. Taip nebūna“.

Namai be teatro

Vilniaus mažojo teatro artistas prisipažįsta esantis itin šeimyniškas žmogus. Jam labai svarbu susitikti su vaikais, anūkais, palepinti juos savo pagamintais patiekalais.

Nors žmona taip pat aktorė, profesinė tema retai liečiama namuose. Anksčiau, kai abu sutuoktiniai dirbdavo viename teatre, ginčai dėl teisingos vaidybos virdavo per naktį. Principingi aktoriai valandų valandas stengdavosi įrodyti savo tiesą.

Dabar, kai teatre aktorių šeimynėlė nebesusitinka, liko tik morališkas palaikymas. Jei žmoną pasiskundžia, G.Girdvainis tik pataria dar pakentėti.

Patyręs ir šviesiąją ir tamsiąją teatro pusę aktorius būgštavo, kad tik tokio kelio nepasirinktų jo dukra. Mergina, baigusi muzikos mokyklą, taip pat svajojo apie vaidybą. Tačiau galiausiai pasirinko mediciną.

„Nė vienas tėvas nelinki savo vaikui blogo. Nenorėjau, kad ji kentėtų tas pačias kančias, kurias patyriau aš“, – „Sekundei“ tvirtino aktorius G.Girdvainis.