Jeigu tau nuolat nesiseka, niekada nelaimi loterijose, po pokalbių dėl darbo tau nebeskambina, o visi, kuriuos myli, pasirodo esantys tikri kiaulės, šis tekstas tau gali padėti į viską pažvelgti kiek kitaip. Taip, kaip tai moka daryti Andrius (26m.) – žmogus, kuris ir sunkiausią gyvenimo valandą randa kuo pasidžiaugti. Jis neturi žmonos, aplink jį dar nebėgioja būrys vaikų, jis dar nepasistatė namo, ir jis žino ką reiškia sirgti sunkia liga. Tačiau vaikinas vistiek laimingas, o tam, kaip Andrius sako, yra tūkstantis priežasčių!!!

DARBAS TELEVIZIJOJE ARBA PIRMOSIOS SVAJONĖS IŠSIPILDYMAS

Apie šį LAIMĖS KŪDIKĮ žurnalas „Panelė“ jau rašė prieš trejus metus. Tada buvo pasakojama, kaip svajodamas tapti žurnalistu arba aktoriumi, Andrius nusprendė, kad tam mokslų nereikia (ir kam išvis mokytis...). Todėl jis pasirinko ekonomiką ir verslo administravimą - stojo į Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą Rygoje (ten studijos - tik 2,5 metų).

Tiesa, pirmaisiais metais nepasisekė, todėl grįžo į Kauną (šiame mieste gyvena jo tėvai) ir metus be jokios naudos prasistumdė KTU. Užtat kitąmet (nors konkursas vėl buvo didžiulis) Andrius jau galėjo save vadinti Stokholmo aukštosios ekonomikos mokyklos studentu.

Įgijęs bakalauro diplomą jis grįžo į Lietuvą, kur be jokio vargo ėmėsi įgyvendinti savo vaikystės svajonių.

Pirmiausia susiradęs TV3 generalinės direktorės telefoną įkalbėjo ją priimti jį į darbą. Ir po kelių dienų, vos dvidešimties sulaukęs, vaikinas sėdėjo prie vieno stalo su pačia televizijos vadove. O jo darbo knygutėje puikavosi užrašas – projektų vadovas. Bet viso šito Andrius dar toli gražu nevadino sėkme...

PER MĖNESĮ SURINKO MILIJONĄ LITŲ!!!

“Dirbdamas TV3 daug ko išmokau, mačiau kaip daromos laidos, kaip kuriama televizija. O va tada pradėjau galvoti apie kažką naujo. (Kam tie “galvojimai”, juk ir taip neblogą darbą turėjai?) Esu nepastovus. Nuolatos noriu kažką keisti, siekti vis aukščiau ir aukščiau.

Tuometinis darbas nebuvo tai, ties kuo galėjau apsistoti. Va todėl sugalvojau, kad man reikia naujovių, iššukių pačiam sau. Pirmasis iššūkis buvo idėja kurti realybės šou - pasaulyje ypač populiarų televizijos žanrą, kurio Lietuvoje dar niekas nebuvo pradėjęs. (Ar neperdideli norai? Juk nieko panašaus nebuvai daręs, viską tik iš šalies stebėjai...) Esu iš tų žmonių, kurie nebijo daryti to, kas atrodo neįmanoma (tiesiog tikras Supermenas!).

Manau, man sekėsi todėl, kad žinojau ko noriu, o be to, juk tai buvo mano svajonė (čia geras argumentas, o ypač eiliniam lietuviui, kuris, greičiausiai, labai jau tiki svajonių išsipildimu...)”. (Tai ką vienas pats ėmiai ir pradėjai?) Oi, ne taip jau lengvai pradėjau.

Kažkurį vakarą po darbo abu su Marium Veseliu ėmėm kalbėtis, taip ir gimė idėja daryti. (Ir “darėt”?) Darėm. Sugalvoję kokio projekto norime atidarėm savo įmonę, o jau tada prasidėjo “kruvinas” žygis per televizijas. Ir ką, įsiulę projektą gavome užduotį – surasti rėmėjus. O tai jau buvo “kažkas tokio”...

Kad “Akvariumas” pasirodytų eteryje reikėjo milijono litų!!! Na, bet ir čia mes nepasišiukšlinom. Praėjo mėnuo, ir milijoną turėjom (Oi mergaitės... Ir į ką jūs žiūrit... Kas tie Mikutavičius, Mamontovas... Va, čia tai svajonių jaunikis. Reikėjo ir gavo!!!)”.

AUKŠTI REITINGAI IR NAUJI PROJEKTAI

Pirmasis “Akvariumas” buvo nepaprastai sėkmingas. Visa Lietuva susidomėjusi žiūrėjo kaip gyvena stikliniame name uždaryti tautiečiai, todėl projektui pasibaigus Andrius su kolegom sugalvojo kiek kitokį “Akvariumą 2”. Ir į stiklinį namą uždarė “žvaigždes”.

Mūsų LAIMĖS KŪDIKIUI pasisekė ir šį kartą. Šou buvo dar sėkmingesnis, o apie jo metu nuskambėjusi sekso skandalą žmonės kalba iki šiol. “Pirmojo “Akvariumo” metu supratome ko reikia teliko žiūrovams, todėl darydami antrąjį buvome tikri, kad viskas bus taip, kaip reikia (Seksas, seksas, seksas!!!).

Įkvėpti sėkmės ėmėm projektus kepti vieną po kito. Netrukus eteryje pasirodė dar vienas realybės šou “Holivudas”. Dėl įvairių priežasčių šis projektas buvo ne toks geras kaip pirmieji, tačiau viena menkutė nesėkmė manęs nesustabdė. Dirbdavau be išeiginių, kasdien skubėdavau į daugybę susitikimų.

Savo verslą ėmėm plėsti į kaimyninę Latviją. Ten paleidom dar vieną realybės šou. Tempai buvo nežmoniški, tačiau būtent to ir norėjau. Visada svajojau apie tokį darbą, apie tokį krūvį. Mūsų produktai sulaukė visuotinio pripažinimo. Todėl norėjom vis daugiau ir daugiau. (Pinigų?) Ne, ne pinigų. Norėjom daugiau darbų, projektų. Sulaukėme tarptautinio pripažinimo, tad jau galėjome drąsiai eiti į pokalbius - nebebuvo baisu, kad palaikys nemokšomis naujokais”.

VIZITAS PAS GYDYTOJĄ IR BAISI DIAGNOZĖ

Pasibaigus projektams Lietuvoje ir Latvijoje ėmiau važinėtis po kitas Europos šalis. Susipažinau su įvairių pasaulio šalių televizijų vadovais. Jiems bandžiau prastumti savo idėjas. (Ir kaip sekėsi?) Sekėsi neblogai. Buvau arti to, kad pradėtume projektą kur nors Vokietijoje ar Rusijoje, bet vieną dieną sedėdamas namuose Vilniuje ant kojos pastebėjau keistą gumbelį.

Išsigandau... O tada jau nežinau kas kaip ir kodėl. Iki tol aš niekada nesilankiau pas medikus, niekada niekuom nesirgau ir štai, stumiamas kažkokios man nesuprantamos jėgos, aš atsidūriau gydytojo kabinete... (O kas tada?) Visokie patikrinimai, analizės ir diagnozė - piktybinis navikas.

Man nustatė limfų vėžį. Pradžioj įtarė, kad situacija labai prasta, net apie trečią stadiją kalbėjo. Bet tfu, tfu, tfu vėžys buvo tik pirmoje stadijoje. Iki šiol nesuprantu, kodėl ėjau pas gydytoją, dažnai žmonės pamato gumbelį, numoja ranka ir mano, kad praeis. Man kažkas kalė į galvą: “Eik pasitikrink!”.

Gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. O sunkiausia buvo apie ligą pranešti tėvams. Atsimenu atvažiavau pas juos į Kauną ir drebančiu balsu išlemenau: “Sergu vėžiu”.

Jų veidai staiga persikreipė, visi nutilo... Viduje jaučiausi žiauriai blogai, ir ne dėl to, kad sergu, o dėl to, kad mačiau, kaip pergyvena man brangūs žmonės.

“ESU LAIMĖS KŪDIKIS, TODĖL ŽINOJAU, KAD PASVEIKSIU”

“Tėvams pasakiau, todėl tai ko labiausiai bijojau jau buvo praeityje. Dabar teliko gydytis ir pasveikti. (O tol kol sirgai gyvenai pas tėvus?) Ne. Nenorėjau kažkam užkrauti savo problemų, juk ir pats puikiai galėjau savimi pasirūpinti. Gyvenau kaip ir ankščiau, tik, kad darbą pakeitė nuotaiką numušančios medicinos įstaigos.

O gydymas buvo ilgas ir varginantis. Iš vaistinės grįždavau tarsi iš prekybos centro, su didžiuliu maišu chemijos (taip Andrius vadina vaistus).

Stengiausi tiksliai vykdyti visus medikų nurodymus. (O ar nebuvo kilusi mintis nesigydyti? Žinai, kaip būna: nusprendžia žmogus, kad pasveikti jau neįmanoma ir laukia mirties...) Atvirkščiai, aš visą laiką tikėjau sėkme. Esu laimės kūdikis, todėl žinojau, kad pasveiksiu.

Be to ir aplinkiniai mane labai palaikė. Visi aiškino, kad man nuolatos sekasi, todėl ir šį kartą negali būti kitaip”.

ATSIRADO NAUJI VAISTAI, IR JIS JŲ GAVO!!!

Gydymas truko pusę metų. Kasdien suvartodavau kokią toną tablečių. Kiekvieną savaitę man sulašindavo po trys litrus visokių medikamentų.

Galiausiai nuo vaistų kurie stabdo žmogaus ląstelių augimą nuplikau. (Kiek pinigų išleidai gydimui?) Dauguma vaistų buvo kompensuojami, tad nedaug. (Po truputi ir vėl prie tavo sekmės istorijų grįžtam...) O taip! Tu nepatikėsi, bet net ir sirgdamas aš galėjau save vadinti laimės kūdikiu. (Čia, dėl to, kad pinigų nedaug išleidai?) Ne-a. Matai, atsitiko toks dalykas, iš savo gydytojo sužinojau, kad atsirado nauji greitai ir efektyviai veikiantys vaistai.

Ir ką, medikų dėka aš jų gavau, ir svarbiausia – nemokamai. Sutaupiau keturiasdešimt devynis tūkstančius litų (ar dar kas abejoja šio žmogaus sėkme?)”.

NETIKĖTAS PASIŪLYMAS ARBA ATE VĖŽY, SVEIKA MTV

Dar nespėjęs iki galo pasveikti M.Veselio įkalbėtas jis ėmėsi naujų darbų. Ir šį kartą ne kokių nors vienadienių TV projektų, o tikrų tikriausios televizijos gaminimo. Taip, taip Andrius yra vienas tų žmonių, kuris kartu su M.Veseliu Lietuvoje sugalvojo įsteigti MTV kanalą.

Kai aplankęs mane Marius pasiūlė kurti televiziją pamaniau, kad jis išprotėjo. Juk dar nebuvau iki galo pasveikęs, o ir gydytojai neleido nieko dirbti.

Tačiau Marius patikino, kad kalba rimtai. Papasakojo, kad jau buvo susitikęs su MTV atstovais, ir, kad šie jo įdėją palaimino (aleliuja!). Stumiamas Mariaus ir kažkokios vidinės jėgos sutikau. Nežinau kas man tada darėsi, bet jaučiau, kad pradėjęs dirbti ėmiau greičiau sveikti.

Man tiesiog nebeliko laiko gulinėti ir dejuoti.

Vietoj to, kad gulėčiau apsikabinęs pagalvę pradėjau ne tik, kad biure dirbti, bet ir į Londoną skraidyti. (Į kur? Į Londoną????) Aga, į Londoną. Reikėjo, gi, visokius reikalus tvarkyti, juk negalėjau pasakyti: “Palaukit, sergu” (oi, patikėk turbūt šimtas kitų būtent taip ir būtų pasakę...). (O ką gydytojai apie tokias keliones sakė?) Na, jie nebuvo labai patenkinti, tačiau leido.

Aišku, kelionės toli gražu nebuvo tokios kaip ankščiau. Turėjau žymiai šilčiau apsirengti, saugotis skersvėjų ir t.t Pagrindinis bagažas būdavo ne rūbai, o vaistai. Dviem dienom jų pasiimdavau tokį kiekį, kad kas kartą bijojau būti sulaikytas už kontrabandą”.

ĖMĖ LABIAU VERTINTI GYVENIMĄ

Apsėstas darboholizmo apie ligą dažnai pamiršdavau. Vartojau vaistus, lankiausi pas gydytojus, tačiau jaučiausi visai kitaip, nei tada, kai nieko neveikdamas gulėjau lovoje.

Viduje buvau tikras, kad jau nebesergu. Ir neklydau, kelios dienos po savo gimtadienio išgirdau džiugią naujieną – aš ir vėl sveikas. (Tai ką, spjovei į gyditojus, o gyvenime teliko darbas, darbas ir nieko daugiau?) Oi, ne. Po ligos, kurią vadinu dideliu išbandymu, į viską žiūriu visai kitaip – dabar kur kas labiau vertinu gyvenimą, ėmiau vertinti ir kitokius, ankščiau nereikšmingais atrodžiusius, dalykus.

Pas gydytojus kartas nuo karto turiu apsilankyti, išliko mažytė tikimybė, kad vėžys bet kada gali atsinaujinti, tad tikrintis privalau.

Pasveikęs ėmiausi projekto kuris skatina žmones tapti kaulų čiulpų donorais. Dabar man tai begalo svarbu.

ATSIDAVĘS MTV

Gyvenimas grįžo į senas vėžias. Dabar esu atsidavęs MTV. Aplink šitą televiziją sukasi visas mano gyvenimas. Poilsio dienų turiu labai mažai, tačiau dėl to nesiparinu. Mano darbas man patinka, todėl viską ką darau, darau su malonumu. (O ką dirbi šioje televizijoje?) Esu programų direktorius.

Mano darbas rūpintis laidų kurimu, jų išleidimu į eterį. (Tu dirbi tik su lietuviškuoju MTV?) Ne, man tenka rūpintis tiek Latvijos, tiek Estijos, tiek Lietuvos MTV programų tinkleliais.

Trumpai tariant esu viso “MTV Baltic” programų direktorius (na, neblogai, neblogai...). (Daug pavaldinių turi?) Šiuo metu mano komandoje apie 30 žmonių. Bet savo kolegų pavaldiniais nevadinu (ir suprantu kodėl, juk MTV dirba ir Andriaus sesė, o galbūt ir draugai... Ech ta Lietuva, teisingai man sakė, kad į darbą be pažįstamų nepralysi!)”.

NUOLATINĖ MERGINA DANGORAIŽYJE DAR NELAUKIA

(Papasakok su kuo, kur ir kaip gyveni…) “Oi, aš labia nemėgstu kalbėti apie tokius intymius dalykus… (Na, prašau. Labai prašau…) Ach…. Gerai. Gyvenu aš tokiame aukštame, aukštame pastate netoli MTV. (Dangoraižyje?) Galbūt… (Dabar jau nebegaliu neklausinėti. Tai, o su kuo gyveni?) Merginos neturiu, tad kol kas vienas. (Na, bet mergaičių dažnai atsivedi?) Nu būna, kartais būna… Viskas, baigiam apie tai!”

TURI APIE KĄ SVAJOTI

(Ar dar atsimeni apie ką svajojai prieš trejus metus?) Ne, nelabai. Ar gali priminti? (Viena iš tavo svajonių buvo nuvykti į MTV apdovanojimus, antroji - nuskristi į kosmosą, trečioji – nuvykti į Brodvėjų… Ar kas nors jau išsipildė?) Ech, tie MTV apdovanojimai... Būtent šią svajonę jau išpildžiau, pernai juos stebėjau iš arti, iš taip arti, kaip ir norėjau. Be to, svajonė išsipildė su kaupu. Dabar juose dalyvausiu kasmet.

Tokį jau darbą pasirinkau. (O kaip svajonės pakilti į kosmosą ir pamatyti Brodvėjų?) Apie Brodvėjų jau nebesvajoju. Matyt, tai nebuvo rimtas noras.

Na, o į kosmosą aš vis dar noriu. Ir pamatysi, kada nors, galbūt net neužilgo, aš ten atsidursiu...

Turbūt bučiau kvailas jeigu netikėčiau. O ar kas nors iš jūsų nustebtų išgirdę naujieną, kad Andrius – pirmasis kosmose pabuvojęs lietuvis? Juk kol kas, viskas ko jis norėjo pildydavosi. Būkit atsargios mergaitės, nesimaišykit šito bičo kelyje. O tai panorės ir ...