Maudymosi kostiumėliai - tabu
Ispanijoje savaitę viešėjusios Evelina ir Ugnė buvo girdėjusios apie paskutinį rugpjūčio trečiadienį vykstančią “La Fiesta Tomatina”. Išlieti savo energiją ir pažaisti į mažą Ispanijos miestelį kasmet susirenka apie 30-40 tūkstančių žmonių iš viso pasaulio.
“Mums sakė, kad kai kurie žmonės specialiai atvažiuoja tik į šią šventę, - šypsojosi E.Vedrickienė. - Ne kiekvieną dieną pasitaiko proga mėtytis pomidorais, į ką nori ir kur nori”.
Iš Barselonos į Valensiją atvykusios Evelina ir Ugnė sėdo į automobilį, kuriuo važiavo 6 maskviečiai. Turistai iš anksto buvo perspėti turėti atsarginius drabužius, nes fiestoje dėvėtus teks išmesti. Maudymosi kostiumėliai - draudžiama pomidorų karo apranga. Taip pat vyrams buvo uždrausta pomidorus svaidyti į moteris, be to prieš metant daržovę į “priešą”, ją reikėdavo sutrinti pirštu.
“Tačiau mūšio įkarštyje niekas nesilaikė šių taisyklių”, - pripažino E.Vedrickienė. Beje, prieš fiestą mama ir dukra nusipirko maudymosi kepuraites bei nardymo akinukus akims apsaugoti.
“Tai labai padėjo, nes ir su šiomis apsaugos priemonėmis pomidorai graužė akis, kūną, lindo į burną, - prisiminė Evelina. - Vienu metu atrodė, kad apsvaigs galva, o jei pargriūsi, tave sutryps. Aplink - krūvos žmonių, vienas į kitą besisvaidančių pomidorų tyre”.
Penki sunkvežimiai pomidorų
Pomidorų mūšis prasidėjo 1944 metais, kai vienoje Bunolio gatvelėje draugų būrys pradėjo svaidytis pomidorais. Ilgainiui draugų mūšis tapo viena populiariausių miestelio švenčių. Ilgą laiką šventė buvo nelegali ir tik 1980 metais ją į savo rankas perėmė valdžia: Valensijos miesto seniūnija kasmet parūpina apie 100 tonų pernokusių pomidorų.
“Pradėti mūšį buvo duotas ženklas, tačiau jo nematėme, tik pajutome, kad viskas prasidėjo, - teigė E.Vedrickienė. - Pagrindinėje miesto aikštėje ant taukais ištepto stulpo buvo pakabintas kumpio gabalas, kurį turėjo pasiekti vienas iš drąsuolių. Po to viskas ir prasidėjo...”
Lietuvaitės matė tris sunkvežimius, kurie į siaurą gatvelę atvežė pomidorų. Iš viso “La Fiesta Tomatina” metu buvo atvažiavę 5 sunkvežimiai. Atsargumo sumetimais buvo pasirengusios ir greitosios pagalbos automobiliai su medikų brigadomis.
“Iš pradžių pomidorų tyrės buvo iki kulkšnių, po to - iki blauzdų, - įspūdžiais dalijosi Ugnė Vedrickaitė. - Tik pirmieji žmonės pripuolę prie sunkvežimio dar svaidėsi pomidorais. Kartą pomidoru gavau skaudžiai. Po to žmonės jau svaidėsi tyre. Juokėmės, tačiau gavę tyrės į burną greitai užsičiaupėme ir pačios kariavome. Aplink žmonių minia, pasislėpti ir pabėgti jau buvo neįmanoma. Dar bandžiau valytis veidą marškiniais, tačiau netrukus jie buvo kiaurai permirkę pomidorų tyre”.
Du lauke - ne kariai
Įspūdingai atrodydavo, kai kompanija pasirinkdavo vieną “auką” ir ją imdavo atakuoti pomidorais. Vargšui pasitraukus iš “apšaudymo zonos” likdavo “kruvina” siena ir baltas žmogaus siluetas.
Miestelio gyventojai prieš pat šventę užsibarikaduoja duris, langus ir laukia pabaigos, kad galėtų kovotojus nuplauti vandeniu.
Mūšio įkarštyje vieni nuo kitų plėšdavo marškinėlius, tad gatvėse lakstė ir daug pusnuogių, nuo galvos iki kojų pomidoruotų vyrų bei moterų.
“Tačiau mūšis vyko nepiktai, moterų drabužių niekas prievarta neplėšė, - šypsojosi U.Vedrickaitė. - Tačiau geriausia būtų buvę vilkėti kombinezonais ir nebūti vienam ar dviem. Net ir du kariai pomidorų mūšyje - ne kariai. Reikia atvykti su kompanija, nes taip lengviau kariauti”.
Po mūšio kūną išbėrė
Po mūšio ant “kruvinų” ispanų ir turistų žmonės pro namų langus ir balkonus pylė šaltą vandenį iš kibirų, žarnų.
“La Fiesta Tomatina” kaunietėms nepraėjo be pasekmių: mūšio metu jos pametė fotoaparato dėklą, o kitą dieną E.Vedrickienės kūną išbėrė.
“Iš pradžių net išsigandau, - prisipažino moteris. - Tačiau po paros viskas pranyko be pėdsakų”.
“Skaičiau, kad nuo per didelės pomidorų dozės išberia ne vieno prie to neįpratusio žmogaus kūną”, - išvengusi alergijos kalbėjo moters dukra.
O pomidorai? Mama jų dar nevalgo. Dukra jau vėl paskanavo mėgstamų daržovių. Tiesa, tai buvo ne raudonieji, bet geltonieji pomidorai..
