„Kartais pati nesuprantu, kaip tai įmanoma, bet jaučiuosi lyg tikra lietuvė“, – pečiais gūžtelėjo didžiausiame Brazilijos mieste San Paule išaugusi J. Ukai. Ji su kolegomis šią savaitę buvo atvykusi į Vilniuje surengtą XII Pasaulio lietuvių bendruomenės seimo susirinkimą.
Tuo, kad Julia jaučiasi lietuve, jau nebesistebi net jos tėvai – Japonijoje gimęs tėtis ir šaknų Italijoje turinti mama. Kai sklandžia lietuvių kalba prabyla ši tamsaus gymio mergina, vilkinti „Nemuno“ šokių grupės simbolika, sunku patikėti, kad ji augo nieko bendra su Lietuva neturinčioje šeimoje.
Dabar Julia, einanti PLJS padalinio Brazilijoje vadovės pareigas, vadovauja ir lietuvių skautų grupei bei jaunimo šokių kolektyvui „Nemunas“. Viena iš vietos bendruomenės lyderių tik neseniai atsisakė dainuoti lietuvių chore. „Supratau, kad jau trūksta laiko“, – prisipažino logopedės išsilavinimą Brazilijoje įgijusi J. Ukai.
Julios, kaip ir Nicolas, meilę lietuvybei nulėmė aplinka – abu lotynų amerikiečiai augo šalia lietuvių išeivių vaikaičių. Julia kartu su lietuvių kilmės bendraamžiais pradėjo lankyti tautinių šokių būrelį, o Nicolas į lietuvių draugiją įsitraukė apsilankęs Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje surengtame imigrantų boulingo čempionate.
Tiesa, dabartiniai lietuvių jaunimo sąjungos atstovybių vadovai mūsų šalies kalbos pramoko palyginti neseniai – tik prieš trejus metus. Julia į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje išvyko mokėdama ištarti „labas“ ir „ačiū“. Po 9 mėnesių į Braziliją kalboms itin imli mergina grįžo jau mokėdama ne tik laisvai lietuviškai kalbėti, bet ir skaityti, rašyti. Dabar Julia gali bendrauti net penkiomis kalbomis – be lietuvių ir gimtosios portugalų, mergina puikiai susikalba ispanų, anglų ir vokiečių kalbomis.
Nicolas lietuvių kalbos mokslus vienus metus krimto Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Nors vaikinui kalbant lietuviškai retkarčiais lengviau ištarti angliškus žodžius, jis tiki, kad ateis diena, kai mūsų kalba galės bendrauti be jokių problemų.
„Tai, ką šie žmonės daro Brazilijoje ir Urugvajuje, yra tiesiog fantastiška. Juos aš tikrai galiu vadinti lietuviais“, – savo kolegomis žavėjosi Kanadoje gyvenantis Stasys Kuliavas, išrinktas nauju PLJS vadovu.
Kitą PLJS kongresą, kuris prieš mėnesį įvyko Kanadoje, planuojama surengti Pietų Amerikoje. Lietuvių bendruomenės nariai taip nusprendė dėl to, kad šiame žemyne nori atgaivinti vaikaičių gerokai primirštą senelių kalbą.
Svajoja pagyventi Lietuvoje
Julia pripažįsta net nepamenanti, kaip įsiliejo į Brazilijos lietuvių būrį – viskas, atrodo, įvyko savaime. Kartu su lietuvių išeivių vaikais viename kvartale augusi Julia su savo draugais ilgą laiką bendravo portugališkai.
Dabar toje pačioje kompanijoje merginai tenka gerokai paieškoti, kas su ja galėtų bendrauti jai ypač artima lietuvių kalba. „Lietuviškai šneka tik apie dešimtadalis lietuvių bendruomenės narių. Šia kalba dažniausiai bendraujame tik per mišias arba dideles šventes. Kasdienė mūsų kalba – portugalų“, – pripažino PLJS Brazilijoje vadovė.
Tam, kad nepamirštų lietuvių kalbos, Julia su savo lietuvių kilmės draugais visame pasaulyje dažnai susirašinėja internetu. Daugumai jos bendraamžių iš lietuvių bendruomenės Brazilijoje rašyti lietuviškai sekasi sunkiai.
„Ar ne sunku buvo išmokti rašyti? Ne, nesakyčiau. Man lengviau gal dėl to, kad aš daug lietuviškai skaitau“, – sakė Julia. Ji vylėsi, kad lietuvių kalbos pramoks daugiau jos draugų Brazilijoje – nemažai jų žada vykti į Vasario 16-osios gimnaziją.
Julia pripažino, kad brazilams jos sprendimas platinti lietuvybę atrodo gana keistas. Mergina nei jiems, nei sau iki šiol negali paaiškinti, kodėl taip įvyko: yra dalykų, kurių prasmės ieškoti – beviltiška.
Brazilė pasidžiaugė, kad ją visuomet palaiko italų kilmės mama. Ji kartais net lydi dukterį į lietuvių skautų susirinkimus, nepaisant to, kad lietuviškai nešneka. „Tėvai man niekada nepriekaištavo, kad nesimokiau, pavyzdžiui, japonų ar italų kalbos“, – tvirtino Julia. Brazilė svajoja kada nors pagyventi Lietuvoje. Mergina tuo jau rimtai domėjosi, tačiau pirmieji bandymai nepavyko.
Julia buvo sulaukusi Lietuvos fondo stipendijos studijuoti lietuvių kalbą Vilniaus universitete, tačiau galiausiai nepavyko sutarti dėl studijų trukmės.
Kiek anksčiau mergina domėjosi galimybe Šiaulių universitete dėstyti portugalų kalbą. Tačiau nepavyko ir tąsyk – brazilei nebuvo leista dėstyti dėl to, kad neturi aukštosios mokyklos išduoto portugalų kalbos baigimo diplomo. Tačiau mergina savo ambicijų grįžti į Lietuvą nelaidoja. Dabar J. Ukai Brazilijoje studijuoja portugalų ir anglų kalbas.
„Mamai sakau, kad turiu bandyti iš naujo. Tikiuosi, man pavyks“, – šypsojosi Julia. Pasiteiravus, ar Lietuvoje, palyginti su Brazilija, merginai nebūtų pernelyg nuobodu, ji purtė galvą. „Brazilijoje gyvenimas nėra visiškai toks, koks kartais įsivaizduojamas. Mano gimtasis San Paulas kitoks nei turistų pilnas Rio de Žaneiras. Taip, Lietuvoje žmonės gal yra ramesni. Tačiau juk nesiruošiu čia gyventi per amžius“, – svarstė Julia.
Patraukė šalies istorija
Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje gimęs 28 metų urugvajietis N. Velo tvirtino, kad lietuvių kalba šioje šalyje nieko nestebina. „Pas mus daug imigrantų iš visos Europos. Visi gerai sutaria“, – tvirtino Nicolas.
Jo tėtis turi ispaniško ir lenkiško kraujo, o mama – ispanų ir kroatų. Vienintelė labai tolima Nicolas sąsaja su Lietuva yra ta, kad jo pusseserės senelis kilęs iš Lietuvos. Netoli lietuvių šokių klubo būstinės Montevidėjuje gyvenantis Nicolas prisiminė, kad į lietuvių draugiją įsisuko po boulingo čempionato. „Mieste nuolat vyksta imigrantų boulingo čempionatai. Vieną kartą pusbrolis man pasakė, kad lietuvių komandai trūksta žaidėjų. Aš sutikau prisijungti“, – prisiminė Nicolas.
Boulingo kamuolį kartu su lietuviais vaikinas pradėjo ridenti būdamas 16 metų. Po to jis ėmė šokti lietuvių tautinių šokių ansamblyje. Šiandien Nicolas jau turi sukaupęs nemažą žinių bagažą apie Lietuvą. Jis gali pasakyti ne tik tai, kad Lietuvoje gyvena apie 3,5 mln. gyventojų – panašiai kaip ir Urugvajuje (3,4 mln.) – bet ir papasakoti šalies istoriją.
„Lietuvos istorija man labai įdomi. Žinau, kad viduramžiais jūsų šalis buvo viena galingiausių visoje Europoje, o praėjusiame amžiuje kentėjo dėl okupacijos“, – dėstė N. Velo.
Neįstojęs į Vasario 16-osios gimnaziją, vaikinas 2003 metais atvyko į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Ten praleido du semestrus. „Buvo sunku. Lietuvių kalba mums, urugvajiečiams, sudėtinga. Joje daug įvairių linksnių. Dabar jau kalbu geriau, nei studijuodamas Kaune. Tikiuosi, savo žinias dar labiau pagerinsiu“, – ryžto nestokojo Nicolas. Jis gali lietuviškai ir skaityti, ir parašyti laišką. Tiesa, tai kol kas jam sekasi ne taip gerai, kaip norėtųsi.
Urugvajietis verčiasi per galvą, kad jo šalyje kuo daugiau žmonių sužinotų apie Lietuvą. Nicolas su tautinių lietuvių šokių grupe net lankėsi vietos televizijoje. Ten sutrypė šokį „Malūnėlis“. „Žinoma, mažai žmonių Urugvajuje žino apie Lietuvą. Ir atvirkščiai“, – aiškino Nicolas.
Nicolas kartą per mėnesį rengia lietuvių bendruomenės susitikimus. Nesvarbu, kiek žmonių susirenka – 10 ar 50. Pats Nicolas svečius gali pavaišinti cepelinais, žemaitiškais blynais, kugeliu. „Bėda ta, kad Urugvajuje nėra riebios lietuviškos grietinės. Mes vietoj jos vartojame sausą grietinėlę“, – paaiškino vienas lietuvių bendruomenės Pietų Amerikoje lyderių.
Bendruomenei trūksta patalpų
San Paule ir Montevidėjuje veikia šeštadieninės lietuviškos mokyklėlės. Tačiau į jas susirenka palyginti nedaug – apie 10 – jaunuolių. „Vaikai bando skaityti lietuviškai. Jie tikrai labai nori išmokti kalbą“, – tvirtino Nicolas. Julia savaitraščiui „Panorama“ pasiskundė, kad San Paule trūksta lietuvių kalbos mokytojų, tačiau pamokas vis tiek organizuoja.
Lietuvių jaunimo sąjungos atstovybių Pietų Amerikoje vadovai pripažino, kad daugiausia lietuvių susirenka tik per didžiausias šventes – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimus. Urugvajuje žmonių patriotinius jausmus kiek atšaldo ir nekokia šalies ekonominė padėtis. „Mūsų šalis dabar turi problemų. O kai yra bėdų dėl pinigų, žmonės sėdi namuose. Kiti bendruomenės nariai negali ateiti į susitikimus dėl to, kad po darbų nelieka laiko“, – teigė N. Velo.
San Paulo lietuvių jaunimo bendruomenės lyderė J. Ukai tvirtino, kad žmonėms nemaža kliūtimi tampa dideli atstumai. 10 mln. gyventojų turinčiame San Paule kelių šimtų lietuvių grupės susitinka 1–2 kartus per metus.
„Lietuviai Brazilijoje gyvena išsibarstę. Dėl to ir susitinkame retai“, – kalbėjo J. Ukai. Ji taip pat tvirtino, kad lietuvių bendruomenės susitikimams Brazilijoje trūksta patalpų. Koplytėlėje, kur laikomos lietuviškos mišios, yra tik nedidelė salė. Kitų patalpų bendruomenė neturi.
Nors Brazilijos lietuvių jaunimo sąjungai priklauso namas, jis stovi kaime – tolokai nuo San Paulo. „Apie šią problemą jau kalbėjomės su lietuvių valdžios atstovais. Kitas PLJS kongresas vyks Pietų Amerikoje, ir mums reikėtų sąlygų tinkamai pasiruošti šiam neeiliniam įvykiui“, – sakė Julia.
Manoma, kad Urugvajuje lietuvių išeivių bendruomenę gali sudaryti apie 150 žmonių, Brazilijoje šis skaičius bemaž tris kartus didesnis.