„Keturiolikos, eidamas per metalinės tvoros atbrailą plojausi ir susiplėšiau inkstą, mažiukas sirgau tuberkulioze ir pusmetį praleidau sanatorijoje, dabar jaučiu, kad turiu nugarą…- nesustodamas vardijo Arnas ir pridūrė, – o Mamontovas juokauja, kad tiek sergu, nes esu gimęs tarptautinę ligonių dieną. Bet čia dar ne viskas - kad neatrodytų per mažai, pasakysiu, jog sergu hipertenzija, geriu krūvas vaistų ir neignoruoju gydytojų…
Užtat visiškai ignoruoju peršalimus ir slogą - nuo mokyklos laikų, net ir labai blogai besijausdamas, neturėjau temperatūros, nesirgau jokiomis peršalimo ligomis - nežinau, kiek laiko reikia, kad galėtum gydyti slogą – gyvenu ir gyvenu sau…
Bet esu vienintelis, kuriam Eurovizijoje atliko kardiogramą – dingo man balsas, prarėkiau jį, o dar šaltoje jūroje pasimaudžiau… daktarų paprašiau ko nors nuo gerklės, o jie pamatę mane sako – aaa, čia tas šokėjas ir puolė daryti kardiogramą, pagalvoję, kad širdis sušlubavo… nežinau, kodėl…“
Keturi inkstai
„Ilgą laiką ignoravau faktą, kad turiu aukštą spaudimą, – atviravo pašnekovas. Kai prieš dvylika metų stipriai sušlubavo sveikata, atliko daugybę tyrimų – linksmai nelinksmą istoriją pasakojo Arnas ir mįslingai pridūrė, jog turi keturis inkstus… - nežinau, sąmonė tai ar ne…gal kokia kraujotaka susidvejinus, o gal tiesiog sujudėjau, kai “fotkino”… - pusiau rimtai, pusiau juokais toliau dėstė, neslėpdamas, jog ligos istorijoje liko tik hipertenzinė liga, kurios dar ilgai negydė vaistais.
„Tuomet močiutė pradėjo makaluoti žoles ir jų nuovirais mane girdyti – pagerėjo ir daugelį metų nesijaučiau blogai, apsiėjau be vaistų. Todėl ir tikiu, jog žolėmis galima sau padėti, juolab kad ir tarp pažįstamų turiu su daug didesnėmis bėdomis nei mano, kai gydytojai tiesiog nebeduoda jokių šansų, sakydami, darykite, ką norite… Sunku atsakyti dėl ko pasveiksta – ar nuo medikamentinio gydymo, ar nuo… Tik užkalbėjimais netikiu…
Eksperimentas
Maisto niekuomet neribodavau, tačiau iki Eurovizijos likus porai mėnesių vienas žurnalas pasiūlė dalyvauti eksperimente – sportuoti ir laikytis tam tikrų mitybos taisyklių – ir ką jūs manote – aštuonių “kilų” kaip nebūta – kvatojo Arnoldas, plekšnodamas sau per suliaunėjusią figūrą. Kadangi mano darbo specifika gana “kvailoka”, pusryčiauti ar pietauti nėra kada - tik suradus minutę įsimetu kažką į skrandį iki vakare pargrįžęs namo… tačiau dabar vakare nebevalgau – jei marinuosi badu, sužiaumoju obuolį ar pomidorą. O kadangi esu mėsėdis, skaniausia man viena mėsa, na o bulvės… nealpstu dėl jų… kaip ir dėl dietų – juk negali žmogus laikytis jų visą gyvenimą…
Iki minėto eksperimento nebuvau jokiame klube ir dėl to nesukau galvos - geriausias sportas, mano galva – koncertas, o sporto klubai – miesto kultūros pasekmė, kai gyvename nejudriai, tai po to tenka pajudėti treniruoklių salėje, o jei šienautume laukus, tai jokių sporto salių nereikėtų.
Sveikas liūdesys
„Niekada nebuvau optimistu – priklausau kartai, kuri save vadina prarastąja, tad nuolatinis džiūgavimas varo į neviltį – neslepia Arnas, pridurdamas, jog svarbiausia mokėti sveikai, sarkastiškai žiūrėti į taip aktyviai peršamą džiaugsmą. Liūdesys nėra blogai, jis skatina ieškoti džiaugsmo, nors ir trumpalaikio, kad vėl jaustumeisi patogiai liūdesyje, todėl pojūčiuose man reikia tragizmo ir sveiko liūdesio, kad būčiau kūrybingu, kažką daryčiau, o nuolatinis džiaugsmas…beprasmis, gyvuliškas – prisivalgiau ir labai gera…
Kita vertus, nuolatinis džiūgavimas taip pat gali pagimdyti depresiją, nes liūdnam žmogui nebelieka į ką atsiremti tuomet, kai aplink vien linksmybės…
Proto ribos
Buvo metas, kai net šešerius metus nerūkiau, o dabar yra taip, kaip yra - sunku atsisakyti prie ko esi pripratęs, nors, kita vertus, puikiai suvokiu, kad rūkymas vienas nesveikiausių dalykų, gal net už alkoholį nesveikesnis.
Proto ribos? – kiek patylėjęs paklausė - jos labai skirtingos, kaip ir saikas – labai didelis mato kiekis, tačiau jei sugebi pragerti tai, kas svarbu negėrus, atsiranda problema. Man taip nėra ir manau, jei geri trečią dieną paeiliui dėl bet kokių priežasčių, verta susimąstyti.
Autografas
Ne taip jau mane ir atpažįsta – nusikvatoja - va su Mamontovu kai eini…gal dėmesys svarbu optimistams ir jauniems žmonėms, patyrusiems jį pirmą sykį, gal jiems atrodo tai aktualu ir prasminga. Dažnai daugelį atlikėjų kaltina žvaigždžių liga, kad nenori su kažkuo bendrauti, tačiau atlikite eksperimentą – prieikite gatvėje prie bet kurio ir paprašykite autografo – juk jau po trečio karto būsi pasiųstas velniop.
O dainininkai ar aktoriai kenčia kur kas ilgiau… Aš nesu toks kantrus...
Vaikams nesunku pasirašyti, o įkaušusiems stengiuosi nesipainioti ar sugalvojus priežastį dingti iš akių…. tačiau nesu iš tų, kurie yra labai populiarūs.
