– Angelina, kodėl savo knygą pavadinote „Pasodobliu“?
– Šia knyga norėčiau paskatinti žmones kiekvieną dieną mąstyti apie gyvenimą ir mirtį. Tai labai svarbu – mes privalome gerbti gyvybę ir mokėti mirti pasiruošę. Netikėtos mirtys žeidžia visos nacijos aurą. Iki nepadorumo iškreiptos laidotuvių tradicijos skaudina išėjusiųjų sielas.
Jos priverstos blaškytis „blėkų“ ir supuvusių gėlių sąvartynuose, kai iš tikrųjų ieško žvakelės šviesos ir trokšta atsiremti į gyvą visžalį augalą... Kai atsirandame šioje žemėje, iš karto pradedame gyvenimo ir mirties šokį.
Tai kovos šokis, todėl jis labiausiai panašus į pasodoblį. Juk žmonių šokamas pasodoblis kilo iš koridos. Buliaus ir matadoro šokis visada baigiasi mirtimi. Kaip ir žmogaus gyvenimas.
– Papasakokite knygoje aprašytos internetinės bičiulystės istoriją.
– Šios istorijos pradžia gana tiksliai aprašyta knygoje. Apskritai gaunu daug laiškų. 99,88% visų jų randu padėką už knygas ir prašymą konsultuoti.
Kai gaunu laišką, kuriame žmogus nieko neprašo, mane smagiai užkabina. Nors po gero įsibėgėjimo pasirodo, kad buvau gudriai apmauta – prašymas anksčiau ar vėliau išaiškėja. Bet jei susirašinėti įdomu, nebūna pikta. Juolab kad gaudavau daug spalvotų laiškų-paveikslų, o vėliau – grojančių, muzikinių. Gavau ir įdomių dovanėlių ne elektroniniu paštu.
– Ar bent kartą teko susitikti su A.G.?
– Susirašinėjimas trunka gal 6–7 metus, net tiksliai nežinau. Tačiau mes nė karto nesusitikome. Pažįstu tik jo balsą, kai girdžiu radijuje ir kai atsiunčia įdainuotus mano, jo draugės arba savo eiliukus.
– Gal jis bijo su jumis susitikti?
– Kodėl iš karto nustatėte diagnozę – bijo? Gal nebijo. Jis žino, kaip aš atrodau, nes matė TV, o pats nori būti paslaptingas. Nelygu. Gal greičiau intrigantas, o ne bailys. Tai jo pranašumas, juk kiekvienam vyrui taip svarbu būti pranašesniam.
– Kokį jį nupiešė vaizduotė vos pradėjus susirašinėti?
– Jis man parašė visų kūno dalių metrus ir centimetrus, atsiuntė ką tik gimusio kūdikėlio nuotrauką... Pakankamai daug informacijos, ar ne? Galų gale po kelerių metų atspėjau jo gimimo dieną, taigi tada tapo pažįstamas kaip senas geras draugas.
Bandžiau susapnuoti jo atvaizdą. Vis pasirodydavo kažkoks vyriškis šešėliuose, veido niekaip negalėjau įžiūrėti, tik megztinį arba odinę striukę.
Lengviausia man buvo įsivaizduoti maždaug 40 metų vyriškį netvarkingais plaukais, apžėlusia krūtine, žilstelėjusia barzda ir sėdintį prie kompiuterio su nuolat smilkstančia cigarete rankoje ar su gitara. Ir dainuojantį sloguojančio šuns balsu...
Man patinka girgždantys vyrų balsai. Dėl balso neapsirikau. O visa kita... nežinau. Gal ir nesužinosiu.
– Knygoje užuodžiu stiprų flirto kvapą.
– Kai bendrauja vyras ir moteris, tikriausiai visada jaučiamas koks nors kvapas... Kad ir virtualus.
– Kokia buvo A.G. reakcija, kai sužinojo, kad tapo pagrindiniu knygos veikėju?
– Prašiau jo leidimo mūsų susirašinėjimą panaudoti knygai. Jis ne tik leido, bet ir teigė, jog mūsų susirašinėjimo tikslas iš pat pradžių toks ir buvęs. Nelabai tikiu. Bet tebūnie taip.
– Kaip vertinate internetines pažintis?
– Blogai. Žmonės slepiasi už monitoriaus ekrano su savo kompleksais, pykčiu, nekultūringumu, tinguliu. Tai iškreiptas bendravimas – šaltas, bejausmis, bedvasis. Tai net blogiau už bučinį per stiklą. Manau, žmonės ieško virtualių draugų, nes neturi tikrų.
– Kaip „Pasodoblį“ vertina jūsų vyras? Gal buvo pavydžių replikų?
– Be jokios abejonės. O šiaip mes mąstome be galo skirtingai. Jis norėtų kompiuterius įtaisyti kiekvienai tolimiausio kaimelio girtuoklėlei, o aš norėčiau, kad žmonės atgaivintų mokėjimą bendrauti be laidų ir be radijo bangų, – nuosavų smegenų bangomis.
– Ar galima pamilti virtualiai?
– Daug klientų mane tikino, kad įsimylėjo virtualiai. Manau, tai maloni saviapgaulė.
Tačiau dvasiškai pažengusiai individualybei tai nėra neįmanoma. Ji gali įsimylėti net susapnuotą žmogų... Viskas įmanoma, reikia tik panorėti kiekviena kūno ląstele.
