Ar labai jaudinotės vykstant diskusijoms dėl vyro skyrimo į premjero postą? Apskritai ar jaudinatės dėl to, kas vyksta Lietuvos politinėje virtuvėje?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad esu abejinga tokiems dalykams. Žinoma, nerimavau ir išgyvenau, nes visa, kas susiję su Gediminu, yra susiję su mūsų šeima. Emocijų buvo nemažai. Tačiau stengiausi niekam to nerodyti nei darbe, nei namuose, todėl vyro neatakavau savo klausimais.

Ar su Jumis vyras tarėsi prieš apsispręsdamas burti naują ministrų kabinetą ir jam vadovauti?

Šiuo atveju - ne. Jis pakankamai ilgai svarstė susidariusią situaciją, ir po to, kai ryžosi priimti šį iššūkį, pasakė, ką ketina daryti. Aš nenoriu kištis į politiką ir tikrai nepretenduoju būti kaklas, į vieną ar kitą pusę nukreipiantis jo galvą. Mano manymu, būtų nenormalu, jei puoselėčiau tokias ambicijas. Bendrai tariamės tik dėl šeimos reikalų, laisvalaikio, pomėgių ir panašių dalykų.

Ar jau spėjote užfiksuoti pasikeitusias artimiausios aplinkos, giminaičių, kolegų reakcijas į Jūsų vyro karjeros pokyčius?

Tiesą sakant, vienintelė akivaizdi naujiena - žiniasklaidos rodomas dėmesys. Visa kita kol kas yra kaip buvę. Vargu ar galėtų būti kitaip, nes svarbiausi darbai - Vyriausybės formavimas, derybos dėl atskirų personalijų, programos rengimas ir derinimas, balsavimas Seime - dar priešakyje.

Kokių permainų Jūs pati tikitės ir dėl ko labiausiai būgštaujate pradėdama eiti premjero žmonos pareigas?

Mes ir lig šiol turėjome sąlyginai nedaug teisių į privatų gyvenimą. Suvokiu, kad dabar to apskritai nebeliks ir kad būsime stebimi pro didinamąjį stiklą. Susitaikyti su šia mintimi gana sunku. Visa kita nebaugina.

Koks Jūsų santykis su politika? Ar niekada nekilo pagundų įsisukti į aktyvią visuomeninę veiklą?

Aš nesu jokios partijos narė, tačiau politikai nesu visiškai abejinga. Kai ankstesnės kadencijos Seime mano vyras ėjo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pareigas, yra tekę su kitų partijų lyderių žmonomis dalyvauti bendruose Šiaurės Atlanto asamblėjos renginiuose.

Vienas maloniausių ir naudingiausių tų susitikimų atradimų - priešingose politinių barikadų pusėse esantys žmonės gali sėkmingai rasti bendrą vardiklį sprendžiant iš pažiūros konceptualiai skirtingas problemas. Tiesiog nereikia bartis ar ko nors neapkęsti. Šia prasme Gediminas iš tiesų puikus, sugebantis pasiekti susitarimą politikas.

Manau, neatsitiktinai būtent jo kandidatūra sulaukė tokio palaikymo pirmą kartą Lietuvos istorijoje formuojant mažumos Vyriausybę. Labai nuoširdžiai tikiuosi, kad jam pavyks konsoliduoti politines jėgas ir nutraukti partines peštynes.

Kitokioje politinėje ar partinėje veikloje, išskyrus šventinius socialdemokratų renginius, nesu dalyvavusi. Tiesiog tam niekada neturėjau laiko.

Vadinasi, pirmųjų damų klubo veikla Jums nebus naujiena. Galbūt jau svarstėte, kokias visuomenines pareigas sutiksite prisiimti ar galbūt pati inicijuosite?

Tikrai nesirengiu steigti ar vadovauti kokiems nors labdaros fondams. Turint galvoje dabartinį politinių jėgų išsidėstymą, Gedimino karjera Vyriausybės vadovo poste gali ir nebūti labai ilga. Griebtis kokių nors pinigų dalybų neįsigilinus į visa ko esmę tikrai nesinorėtų.

Manau, kad kur kas daugiau naudos galėtų duoti pastangos užmegzti ryšius su Lietuvoje reziduojančių ambasadorių žmonomis ir padėti joms atrasti mūsų šalį. Galbūt iš jų būtų galima gauti patarimų, ką ir kaip naudingo visuomenei nuveikti. Tikiuosi, kad tokios iniciatyvos sulauks pritarimo.

Greičiausiai jau žinote, kaip keisis Jūsų šeimos buitis. Ar ketinate keltis į Turniškes?

Tikrai ne. Apie tai dar nekalbėjome, bet Gediminas užsiminė, kad kažką teks daryti, nes daugiabučiame name (lig šiol Kirkilų šeima gyvena Šeimyniškių gatvėje esančiame penkiaaukštyje netoli Vilniaus “Žalgirio” stadiono) būtų keblu organizuoti apsaugą, kaip reikalauja įstatymai. Vadinasi, kažkokie sprendimai turės būti priimti, tačiau bent jau kol kas dėl to tikrai neskauda galvos.

Keletą kartų užsiminėte apie laiko deficitą. Kaip Jūs pati apibrėžtumėte savo asmenį ir veiklą?

Tiesą sakant, egzotiškų ar labai ryškių pomėgių, kokie priskiriami Gediminui, aš neturiu - lauko teniso nežaidžiu, nežvejoju, pypkės nerūkau. Kažkaip pavyko neužsikrėsti.

Manau, kad esu labai racionalus žmogus ir darau tai, ką manau esant reikalingiausia. T.y. sistemingai vaikštau į sporto klubą, nuolat tobulinu anglų kalbos žinias. Buvau įnikusi mokytis ir ispanų kalbos, bet nepavyko suderinti darbotvarkės, todėl, nepaisant šaunios atmosferos grupėje ir puikaus dėstytojo ispano, to teko atsisakyti.

Tradiciškai moteriškais laikomų užsiėmimų ar aistrų taip neturiu. Kolektyvinį sodą pardavėme labai seniai, gėlių neauginu, nemezgu. Tiesa, visus drabužius stengiuosi ne pirkti, o siūdintis. Apskritai labai domiuosi mados pasauliu ir stengiuosi nepraleisti nė vieno mūsiškių dizainerių kolekcijų pristatymų.

Bendrauju su keletu jaunų talentingų modeliuotojų, kurie dar tik studijuoja šį meną. Su jais labai įdomu diskutuoti, o kai pripažįsta kokį nors mano pasiūlymą, kaip derinti spalvas, detales, ir sutinka panaudoti konkrečiame drabužyje - būna be galo malonu. Šiaip mėgstu klasikinį stilių, pastelines spalvas, santūrius papuošalus.

Tiek Gediminas, tiek aš labai mėgstame klasikinę muziką, teatrą bei operą. Geriausias vasaros užsiėmimas - kelionės į Nidą.

Ar Jūsų pastangos išmokti ispanų kalbos nėra susijusios su bandymais modeliuoti tolimesnę ateitį ir galbūt persikelti į šią šalį?

Patikėkite - emigruoti tikrai nesirengėme ir nesirengiame. Ispanų kalbą išmokti svajojau nuo pat vaikystės, nes jos skambesys mane tiesiog kerėjo. Kai pamačiau skelbimą apie organizuojamus kursus prie Ispanijos konsulato, nuvažiavau ten ir pradėjau lankyti paskaitas drauge su būriu jaunimo.

Per porą semestrų suspėjau pramokti prisistatyti ir apsikeisti su pašnekovu paprasčiausiomis frazėmis. Tačiau tai tikrai nesusiję su kokiais nors vyro siekiais gauti diplomatinę tarnybą ar panašiai. Apskritai Gediminas niekur nenori išvažiuoti ir nuolat kartoja, kad jo Paryžius yra Vilniuje.

Tam tikra prasme mano smalsumas bei noras keliauti buvo švelniai slopinamas ir ilgainiui mano Paryžius taip pat apsigyveno Vilniuje. Manau, kad tai visai puiku. Jei gyvenime atsiras kokių nors progų - stengsiuosi jomis pasinaudoti, o jei ne - tikrai nebus tragedijos.

Teoriškai Jūsų vyrui tapus premjeru įvairūs vizitai po užsienio šalis taps ne malonia proga praplėsti akiratį, bet protokoline prievole. Ar rasite tam laiko ir jėgų?

Iš tiesų tai kelia tam tikrą nerimą. Darbe (L.Kirkilienė yra “Lietuvos geležinkelių” Vidaus administravimo tarnybos viršininkė - red.) užimu pakankamai atsakingas pareigas ir pasikeitęs statusas kartais gali kliudyti savo darbus atlikti gerai. Kadangi mano pareigos susijusios su įvairiais organizaciniais reikalais, bendravimu su žmonėmis, nebūdama darbo vietoje kai kurių dalykų padaryti gali nepavykti.

Kaip bus realiai, kol kas galima tik spėlioti. Tikiuosi, “Lietuvos geležinkelių” vadovai tolerantiškai žiūrės į naujus poreikius.

Beje, per porą metų, kai Gediminas vadovavo Krašto apsaugos ministerijai, į komandiruotes drauge vykome viso labo du kartus, aš -atostogų sąskaita. Dabar taip pat ketinu dalyvauti tik tuose renginiuose, kur protokolas reikalauja, kad Vyriausybės vadovas vyktų su žmona.

Gal sutiktumėte paaiškinti kai kuriuos su Jūsų darbu “Lietuvos geležinkeliuose” susijusius dalykus. Įprasta, kad valstybinėje įmonėje vadovybė keičiasi drauge su politine konjunktūra. Tuo tarpu Jūs ten dirbti pradėjote, kai valdžioje buvo konservatoriai...

Iš tiesų “Lietuvos geležinkelius” kai kas vadina “valstybe valstybėje”, kurioje valdžia keičiasi kone po kiekvienų Seimo rinkimų. Ir dabar bendrovėje tvyro tam tikros netikrumo ir neapibrėžtumo nuotaikos. Aš čia atėjau dirbti tuometinio generalinio direktoriaus Kęstučio Dirgėlos kvietimu, kuris priklausė konservatorių partijai.

Galiu tik patvirtinti, kad tai buvo reto principingumo, atsakingumo ir padorumo žmogus. Būtent nuo jo vadovavimo laikotarpio “Lietuvos geležinkelio” finansiniai reikalai pradėjo pamažu gerėti. Vėliau estafetę perėmęs Jonas Biržiškis padarė tikrą revoliuciją ir padėtį pakeitė neatpažįstamai. Tai buvo vadovas iš didžiosios raidės - jį be galo gerbė ir buvo įsimylėjusios kone visos bendrovės moterys.

Dabar jo pareigas užima Stasys Dailydka, sugebėjęs labai greitai perprasti svarbiausius vadovavimo “Lietuvos geležinkeliams” niuansus. Galiu tik pasidžiaugti, kad man su viršininkais šioje bendrovėje sekėsi ir sekasi - su visais randu bendrą kalbą ir esu reikalinga.

Kur ir ką Jums teko studijuoti?

Esu baigusi Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. Po to - Danijos Roskildės bei Vytauto Didžiojo universitetų rengtus bankininkystės ir ekonomikos kursus, vėliau - daugybę įvairių mokymų, pradedant viešaisiais ryšiais ir baigiant kompiuterinėmis sistemomis.

Ar Jūs vilnietė?

Ne - gimiau ir augau Kaune. Mano mama kilusi iš Panevėžio. Ji buvo rusė, o tėtis - ukrainietis, kilęs iš Rovno. Brolių ir seserų neturiu, todėl visa mano šeima - plati vyro giminė.

Ar išduotumėte paslaptį, kaip susipažinote su Gediminu Kirkilu? Juk jums abiem tai - antroji santuoka.

O ši istorija tikrai nepretenduoja į romantiškos meilės romano siužetą. Susipažinome per bendrus bičiulius, ir tiek. Tai nutiko prieš daugiau nei penkiolika metų, tačiau lig šiol esu labai laiminga, kad sutikau tokį žmogų, su kuriuo jaučiuosi saugi, svarbi ir brangi.

Ar leidžiate namuose vyrui pypkiuoti?

Taip. Jis rūko savo darbo kambaryje ir pats jį vėdina.

Teko girdėti gandą, kad namuose bendraujate rusų kalba...

Jūs turbūt juokaujate. Kartą teko duoti interviu radijo laidai rusų kalba. Po to klausiausi transliacijos ir pasidarė nejauku, kad nors mano gyslomis teka rusiškas kraujas, rusiškai kalbu su baisiu akcentu.