Laidos pradžioje vedėjas Rolandas Mackevičius nepraleido progos paklausti apie nesklandumus – ar buvo kas nors, apie ką nebuvo pagalvota? Aurimas Valujavičius neslėpė, kad visos kelionės metu buvo įvairiausių niuansų.

„Sugedo kamera ar dar kažkas, bet keiti, sprendi problemą, restartuoji. Bet tas kaip ir numatyta. O kad ten visiškai nežinočiau, ką daryti, kad ir irklas lūžo, to nėra <...>. Pradžioje buvo trumpas susiparinimas dėl irklo. Bet srovė greitai eina ir visiška naktis, jaučiu, kad tas perlūžęs irklas plėšia apkabą. Kad to nesuvarytų, aš greit irklą įsitraukiau, per du galus ir bus kaip eksponatas. Greit įsistačiau kitą irklą“, – pasakojo jis.

Vyras tikino, kad ištikus panašiai situacijai nėra laiko būti šoko būsenoje. Svarbiausia išlaikyti šaltą protą ir priimti sprendimus: „Aišku, skubėti negali, nes irgi gali būti klaidos. Kritiškai įsivertini. Aš linkęs nesiparinti dėl tų dalykų, kurių negaliu pakeisti. Kad aš parinsiuosi dvi dienas dėl lūžusio irklo, man gerųjų ląstelių galvoje neprigamins. Reikia pozityviai.“

Tapus trečiu žmogumi pasaulyje, kuris ryžosi plaukti šiuo maršrutu ir jį įveikė per 120 dienų bei 14 val., išlipimas į krantą atrodė kaip natūralus žingsnis.

„Pamenu tą momentą, kai tėtis davė ranką ir aš peržengiau. Apsikabinome tėtis, aš ir senelis. Pradėjome šokinėti. Bet, žinok, natūraliai, ar čia lieptelis, ar valtis, aš nesureikšminau“, – laidoje kalbėjo A. Valujavičius.

Aurimas pasakojo pasijutęs nemaloniai tik dėl vieno – žmonių kiekio. Dėl to jis jautė didžiulę atsakomybę atplaukti greičiau, pastebėjo krentantį spaudimą.

„Nemėgstu, kai mane išlydi ir kai mane pasitinka, nes išeina spaudimas. „Tai kada iškeliausi? Kada atsisveikinti? Kada pasitikti?“ Bet suprantu, kad žmonės nori pasidžiaugti. Su vėliavomis atkeliavo, buvo smagu. Nemaniau, kad pavyks suvienyti tiek žmonių, kad bus žiūrimumas, emocijos, susidomėjimas. Aišku, supratau, kad bus susidomėjimas, nes to Lietuvos istorijoje nėra buvę.

Mums vandenynas yra mažai pačiupinėtas. Tokios kaip kelionės rūšies nėra. Supratau, kad tai žmonėms bus įdomu. Nesvarbu, ar pasakoji apie tualetą, kaip atlieki reikalus, ar per raciją kalbi su kitais laivais. Kiekviena smulkmena įdomi. Bet kad taip sujungs žmones ir sirgs kaip per kokį Europos čempionatą už komandą, buvo keista“, – šypsodamasis kalbėjo keliautojas.

Laidoje vyras juokėsi, kad palyginus standartinę dieną Atlanto vandenyne ir Lietuvoje, jam buvo smagiau plaukti.

„Tą visą procesą supranti labai primityviai: pusryčiai, irklavimas, miegas ir viskas. O čia skambini, derini, pamiršti, elektroninis paštas, atrašai į tris laiškus, trys įkrenta. O instagrame iš viso nuo lieptelio peržengimo liko neatrašyta į daug žinučių. Aš mėgstu atrašyti į pakvietimus ar bent širdelę uždėti. Man reikia savaitgaliui nuo ryto iki vakaro prisėsti ir viską praeiti“, – atskleidė keliautojas ir pridėjo, kad jam atskiro žmogaus darbams atlikti tikrai nereikia.

Iš tiesų Aurimas prisipažino nežinojęs, kad jį garbins ne tik Lietuvos žmonės iš įvairių kampelių, bet ir pats Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Todėl prieš išlipant iš valties jis iškart pradėjo galvoti, kad reikės atrodyti tvarkingai.

„Turėjau replytes, nusikirpau nagus <...>. Dieną ar dvi prieš kibire išsiskalbiau rūbus, apsiskutau pažastis, kad atvykčiau ne kaip iš filmo „Prarastasis“. O kaip ir ką sakysiu, nesureikšminau. Vaikystės pradžioje buvo sunku, o dabar natūraliai šneki“, – laidoje sakė jis.

Laidoje keliautojas atskleidė ir dar negirdėtą detalę apie tai, kada jis suprato, kad nepagerins rekordo: „80 dieną supratau, kad neįveiksiu, tik to viešai nesakiau. Galvojau, tegul patys sprendžia mano greitį, lokaciją. Todėl tylėjau. Turėjau per daug ramaus vėjo viduryje Atlanto, per kurį nesugebėjau surinkti jūrmylių ir viskas. Vietoj per 10 dienų surinktų 500-600 jūrmylių, aš per tris dienas surinkau 200-300. Pradžioje buvo liūdna, bet toliau irkluoji, vėjas pučia.“

Laidos vedėjui R. Mackevičiui pasiteiravus, kaip į jo žygį reagavo tėvai, vyras sakė, kad pranešimas buvo viešas – žinia buvo atskleista visiems sėdint prie bendro pietų stalo.

„Nufilmavau filmui. Ir, aišku, buvo tas pasimetimas, ašarų, bet ar pražilo? Nežinau. Tėvus mačiau tik kartą, kai grįžau į Lietuvą. Visur lakstau, o jie sode sėdi. Vis tiek Lietuvoje iki Naujų metų būsiu, tai pasimatysime su tėvais, seneliais. Pas mus būna pietūs. Pabūnam, pašnekam ir visi savais keliais“, – pasakojo Aurimas.

Visos kelionės metu ant vyro krūtinės buvo pritvirtintas Kauno technologijų universiteto sukurtas daviklis, sekantis pulsą, nuovargį ir judesius. Praėjusią savaitę atidavęs daviklį, Aurimas tikisi sužinoti, kiek yrių padarė per visas 120 dienų.

„Manau, kad turėtų būti apie 20 mln. prairklavimų“, – tikisi jis.

Vis dėlto Aurimas ne tik plaukė, bet ir užsiėmė kita veikla. Pavyzdžiui, kaip ir visa Lietuva, taip ir jis nepraleido progos pasidomėti, kodėl toks šurmulys dėl Viktorijos Siegel ir Lauryno Suodaičio.

„Išėjo taip, kad vakaras, irkluoju ir galvoju, gal bus kažkas iš įdomesnių žmonių, ką kalbinai. Nes Radzevičių, Starkų kelionės pradžioje paklausiau. Tada suvedu „Nepatogūs klausimai“ ir žiūriu Suodaitį išmeta. Ir kitas „Youtube“ kanalas. Galvoju, kad fake, ten ilgas video. Paspaudžiu ant jo, tai kaip ir normaliai eina. Galvoju, tikras video. Pasidėjau, irkluoju ir pagalvojau Rolui nusiųsti screenshot'us“, – apie tai, kaip netyčia užtiko pavogtą laidą, pasakojo keliautojas.

Aurimas Valujavičius

Laidos vedėjui pasiteiravus, ką apskritai mano apie garsaus vyro pokalbį ir konfliktą, A. Valujavičius atsakė tiesmukiškai: „Už srovę bičas.“

„Kodėl tu manai aš septyni metai vienas? Ne vargšas, o aš laisvas. <...> Aš vertinu savo laisvę, laiką. <...> Gal bėda, kad savo laiko gailiu kitiems žmonėms, norisi tik savo prioritetams atiduoti, kelionėms, planavimui, o kiti dalykai antraeiliai tampa“, – prisipažino jis.

Keliautojas prisipažino, kad irgi turėjo merginą, su kuria draugavo trejus metus. Tačiau ir tai jo nesustabdė ištarti „ne“, išsiskirti ir panerti į keliones.

„<...> Būdavo atvejų, kai ji manimi taip susižavėdavo, kad realiai išeidavo konfliktai su jos buvusiu. Vadinasi, buvo kartu stiprūs ir nestiprūs santykiai su buvusiu. Dabar ji su kitu žmogumi, mylimuoju, tai net ištraukiau iš toksiškų santykių“, – apie dar negirdėtą savo gyvenimo detalę atskleidė. A. Valujavičius.

„Nepatogių klausimų“ laidos vedėjui pajuokavus, galbūt vandenyne sutiko šalia irkluojančią merginą, Aurimas visiškai rimtai atsakė, kad taip ir buvo. Tiesa, ji buvo ne prie pat, tačiau netoliese.

„Kai irklavau vyko varžybos. Kiekvienais metais vyksta. Gruodžio 12 d. startuoja iš La Gomeros ir varo į Antigua. Trys tūkstančiai mylių. Maršrutas panašus, tik aš laikiausi šiauriau, o jie piečiau. Ir, nepaisant to, kad pradėjau šiauriau, nes nuo žemyninės dalies, jie anksčiau, aš dvi valtis aplenkiau.

Ir vienoje valtyje buvo mergina. Beje, ta pati mergina norėjo pirkti mano valtį, tik aš anksčiau sukontaktavau su Jasmine. Ta dingo. Pasakiau, kad imu ir nusipirkau. Tada atsibudo, bet sako viskas, pardaviau. Tai aš ją aplenkiau ir gal buvau 100 jūrmylių, net per radiją nebūtų paėję.

Nesisekė tai merginai. Turėjo vertimus, irklai lūžo ir pati paskutinė atplaukė, gal mėnesį ilgiau plaukė“, – pasakojo Aurimas.

Laidos žiūrovai, socialiniuose tinkluose nuosekliai sekę visą kelionę, paklausė ir greičiausiai visus neraminančio klausimo – o kaip buvo atliekami gamtiniai reikalai?

„Taip, kaip ir kiekvienoje jachtoje ar kruiziniame laive. O kadangi mano valtis mažesnė, tai kitaip. Laikydamasis svirduliuoju, vėliau įsiprofinu be rankų. Priklausydavo nuo bangos krypties. Aišku, tą auksinį fontaną reikėdavo leisti, jei vėjas kilo.

O darant rimtą pasiimi kibiriuką su dangčiu, pasisemi vandens, padarai ir išpili tvarkingai į vandenyną. Naudojau ne drėgnas servetėles, bet drėgną tualetinį popierių, kuris ištirpsta. Jis neyra, realiai plastikas“, – atskleidė jis.

R. Mackevičius laidos metu stebėjosi dėl keliautojo rankų. Jam atrodė, kad nuotraukose matosi iš delno kyšantys kaulai. Pats A. Valujavičius su tuo nesutiko ir sakė, kad čia nieko blogo.

„Čia buvo dar žiauriau ir realiai kinta. Auga toks mozolis, kuris vėliau nukrenta ir vėl auga. Daug kas sureikšmina delnus, bet didesnė problema buvo su subine, nes ten reikia daug sėdėti. Ne tirpsta, o beria tokiomis kraujuotomis votimis. Kartais praduri su adatėle ir kraujas išbėga. Toks būna net raudonas. Irtaip gera, atsipalaiduoji. Aš su tuo kovojau pusantro mėnesio.

<...> Vienintelis vaistų būdas – keisti visokius ant kėdutės padelius. Avies vilna gerai, nuogam sėdėti ir irkluoti gerai. Čia gali būti faktorius ir šiaip skirtingų kietumų padelių ir skirtingų apatinių, šortų. Tas changing is the key padėjo, bet buvo reikalų. Aš vienas irklavau, bet kiti komandomis keičiasi“, – kalbėjo jis.

A. Valujavičius atskleidė ir apie prieš kelionę sugalvotą šokiruojantį planą. Bijodamas, kad plaukiant vandenynu jam netikėtai nebūtų apendicito, vyras paprašė savo draugo pagalbos.

„Apie apendicitą šnekėjausi ir konsultavausi su draugu gydytoju. Nerekomendavo operuoti ir sakė, kad bus daugiau problemų išoperavus sveiką apendicitą. Bet buvo tokia mintis. Tą daro kosmonautai skrisdami į misijas. Žinau, kad jie išsioperuoja ir rizika atkrenta. Jei nepadarai, dvi dienos, kraujo užkrėtimas ir negyvas. Jei ką, tai SOS mygtukas ir tikiesi, kad per parą atplauks“, – laidoje „Nepatogūs klausimai“ sakė Aurimas ir pridėjo, kad kelionės metu su sveikata buvo viskas gerai, nebuvo jokių traumų.

Šoką vyrui sukėlė tik netikėtai į valtį smogusi banga. Kalbėdamas jis prisiminė, kad valtis pasisuko 90 laipsnių kampu, o jam teko kabintis ir bandyti į ją grįžti.

„Aš nebuvau prisirišęs ir mačiau, kad pareina banga. Irkluoju, pasuku galvą ir pareina. Paleidau irklus. Kai būna kaip per kolonėles koja iššoka iš tos platformos, tai paleidau irklus, įsikabinau į virves ir bum. <...> Bortas yra žemas ir nėra, kaip gultas, ten pakankamai lėtas procesas, kaip sulėtintame filme. Pirma mintis – kas iškrito į vandenį? Ką susirinkti? Čia dar buteliukai, niekas neskęsta.

<...> Ir tada aš greit į valtį sumečiau, kas aplinkui mane, susirinkau į denį. Truputį šokas, instinktas, visas šlapias. Greit nusiėmiau, nes negali laukti, bus tas pats procesas. <...> Čia buvo klaida, kad nesužiūrėjau tų bangų“, – sakė jis.

Bet net ir po šio įvykio Aurimas sakė nepagalvojęs apie nieko metimą. Jo manymu, jei šiai kelionei nebūtų tinkamai pasiruošęs tiek psichologiškai, tiek fiziškai, tuomet galėtų svarstyti šį variantą. Jis net šios kelionės metu jau svajojo apie tai, kaip galės kur nors vykti dviračiu arba baidare.

„Aplink pasaulį, manau, gal nekeliausiu, nes man nuvalkiotai skamba, gal geriau kiekvieną žemyną savais būdai ištyrinėti, pagal savo kelionės projektą, kurį pritaikau valstybėje. Kaip pavyzdys, Čilėje kopiau į aktyvius ugnikalnius, bet planas buvo Indonezija. Kadangi buvo covidas, pradėjau googlint, kur dar yra ugnikalnių. Čilėje daug, tai okey, varome į Čilę.

Sugalvojau, kad noriu į 10 aktyviausių ugnikalnių įkopti, o kadangi Indonezijai smogė covidas, pasirinkau Čilę. Tada paderinau projektą, kažkokį iššūkį.

Taip pat buvo su Dunojumi. Norėjau perplaukti ilgiausią upę, kuri yra Rusijoje, bet ten nėra komunikacijos. O antra pagal ilgį Dunojus, tai varom ten.

Jei pasaulyje, tai dar yra kalbos apie Nilą ar Amazonę, bet pavojinga. Ten žmonės, milteliai vaikšto, <...> tu esi ten mėsa. Tu neįdomus, pašalinis, įmestas į upę“, – apie savo tolimesnius planus prakalbo A. Valujavičius.

Prieš pat istorinį plaukimą daugumai iškilo klausimas, kas Aurimui apmoka keliones, tad laidoje jis atskleidė, kad tam stipriai padėjo jo „Youtube“ kanalas ir rėmėjai. Pavyzdžiui, jis į kelionę buvo pasiėmęs 140 davinių, kurie bendroje sumoje kainavo virš 100 tūkst., o pats internetas 7 tūkst.

„Šiaip mano svajonė buvo gyvent iš socialinių tinklų, iš „Youtube“, kelionių. Aš tą pasiekiau kokiais 2020 m. Tada tikrai galėjau gyvent tik iš „Youtube“ be jokių partnerių. Smagu, kad nesi įpareigotas. Partneriai perka paslaugą iš tavęs ir reklamuojasi.

Atsirado partnerių, kai keliavau į Indoneziją. Kai kurie pastebėjo, kai kurie ne. Keliavau be partnerių praeitais metais, norėjau pailsėti, niekam neįsipareigoti iš „Youtube“ atlyginimo, bet ten buvo kitokia problema – žmonės labai įkyrūs. Nuo to pavargau“, – prisipažino jis.

Paklausus, ko apskritai keliautojas bijo, jis atsakė, kad dviejų dalykų – aukščio ir vorų.

„Tik stataus, kur dangoraižiai. O kalnai, tai lipi, vis tiek nėra tokio statumo. O vorų... Tai man baisiausi tarp malkų, kur laksto ir greiti. Nelabai aš su jais. Anksčiau buvo dar didesnė baimė. Mažesnių nebijau, Čilėje plaukuotos tarantulos žygiuoja. Tie malkiniai, tai eina sau“, – stebėjosi jis.

Ir būtent ne Čilė, o Indonezija Aurimui tapo kraštu, į kurį greičiausiai nebegrįžtų. Kaip jis pasakojo, ramybę ir kelionę sudrumstė vis kalbinantys, bendraujantys žmonės.

„Ji faina, bet gal ne tokiu laikotarpiu ir ne visur campinti. Aš visur campinau. Indonezija ne tas kraštas, žmonės yra ne europiečiai, jie visi lenda, viskas įdomu. Jiems nesvarbu, kad tu pavargęs, mynei 6 valandas, 8 km į kalno viršų, smirdantis, jie vis tiek lys. Tada ir sakys: „Where are you going?“ Į Indoneziją, sakyčiau, keliaut iš taško a į b, paturistaut ir tiek. Aš apvažiavau dviračiu, bet sekino“, – laidoje „Nepatogūs klausimai“ tikino jis.

Nepaisant šioje kelionėje patirtų nemalonių išgyvenimų, Aurimas vis tiek leistųsi į dar vieną kelionę. Jis sakė, kad jei nekeliautų, galvotų, jog švaisto gyvenimą.

„Jei nekeliauju, tos dienos, savaitės eina veltui. Toks gyvenimo tikslas buvo, kai į pirmą kelionę iškeliavau. Man taip patiko, supratau, kad noriu iš to gyventi ir tai daryti. Niekas lietuviškame „Youtube“ to nedarė. Buvo Orijaus, Radzevičiaus, bet nieko per psichologinę, fizinę ištvermę“, – sakė A. Valujavičius, kuriam taip pat atrodo, kad ne kiekviena kelionė turi būti įspūdinga, o tai, kokį iššūkį sau meti.

R. Mackevičiui pasiteiravus apie antrą pusę ir šeimą, A. Valujavičius sakė nenorėtų keliauti su antra puse, nes tai, anot jo, būtų nebe iššūkis, o atostogos. Taip pat ir su tėvų lūkesčiais – jis mano, kad kiekvienas žmogus neprivalo gyventi tėvų gyvenimo, o jie jo.

„Labai liūdna, kai tėvai bando įpiršti savo senas svajones, lūkesčius vaikams ir neleidžia patiems augti, tobulėti. Čia yra visiškas blogis, todėl toksiški būna ne tik draugai, bet ir tėvai. Ačiū Dievui, man taip nėra, bet jei būtų, sakyčiau: „Sorry, čia mano gyvenimas, jūs netrukdykite.“ Kas iš tiesų trukdo, visus pastumiu į šoną. Leiskit man gyvent gyvenimą kaip noriu“, – laidoje kalbėjo A. Valujavičius.

Visą pokalbį su keliautoju Aurimu Valujavičiumi galite pamatyti vaizdo įraše, kurį rasite straipsnio viršuje.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)