Grupės „Baltos varnos“ narės pasakojo besidžiaugiančios, kad artėja koncertų sezonas, kuris trunka nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio. Tiesa, Teresė ir Milda pastebėjo, kad judviejų publika – labai smagi, kultūringa. Net ir privačiuose vakarėliuose, kuriuose jos dainuoja, netenka susidurti su nemaloniomis situacijomis.
Tiesa, jos neslepia, kad daug laiko praleidžia kartu ne tik koncertuodamos, todėl neretai tarpusavyje kyla ir konfliktų.
„Jie – dėl smulkmenų, kurias galima išspręsti vienu žodžiu, bet mums reikia išnagrinėti, kodėl taip susipykome. Atkapstome giliausias istorijas, taip nusideep‘iname, kaip apsirūkę žmonės nenusideep‘ina. Atkasame viską, visus etapus praeiname, kalbame: „Bet kodėl tu taip pasakei, galėjai taip pasakyti, viskas būtų buvę gerai, tu neatsiprašei. Tu pasakei žodį „atsiprašau“, bet neatsiprašei, ne su tokia intonacija“, – juokėsi pašnekovės.
Paklaustos, ar dvynėms sunku būti atskirai, jos teigė, kad lengva, nes pakankamai daug laiko praleidžia dviese, todėl kartais smagu užsiimti skirtingomis veiklomis.
„Kartu užaugome, o kai baigėme mokyklą, pradėjome studijuoti, paskui prasidėjo ir mudviejų darbas. Labai daug laiko praleidžiame kartu, todėl tas laikas atskirai yra labai fainas“, – šypsojosi „Baltos varnos“.
Laidoje Teresė ir Milda sulaukė klausimo apie tai, kuo jos dainuoja. Pastebėta, kad įprastai dauguma atlikėjų dažnai išsiskiria savo išvaizda, didelėmis krūtinėmis, domėtasi, ką jos įvardytų kaip savo unikalumą.
„Ne mes turime tai pasakyti, turėtų iš šono susidaryti nuomonė, kuo mes pritraukiame savo auditoriją. Kitos panos seksualiai rengiasi ne dėl to, kad nori dėmesį pritraukti, galbūt tai yra bendra įvaizdžio dalis, o tik paskui iš šono pasakoja, jog dainuoja papais.
O kokių dar yra pastebėjimų? Labai tikimės kad dainuojame sielomis, manome, kad ir kūnu, nes tikrai mėgstame judėti. labai norėtumėme tikėti, kad dainuojame sielomis, nes stengiamės tai ir daryti“, – sakė grupės narės.
Teresė ir Milda pastebėjo, kad turi subūrusios savo publiką ir ja labai džiaugiasi. Anot „Baltų varnų“, jų auditorija yra labai įvairi, kartais merginos net nežino, kokia susirinks – daugiau vaikai ar suaugę, o galbūt vyresnio amžiaus žmonės.
Atlikėjos pasakojo, kad nesiskundžia ir koncertų gausa, kartais jų dėl laiko stokos net tenka atsisakyti.
Laidos vedėjas Rolandas Macekevičius atkreipė dėmesį į tai, kad Teresė ir Milda yra kilusios iš nedidelio miesto. Teirautasi, koks buvo gyvenimas jame, merginų svajonės. Grupės narės teigė, kad pradinėje, vėliau ir vidurinėje mokykloje jautė patyčias.
„Buvo ir ašarų, ir sunkumų, tikrai, bet su Terese tai lengviau išgyvenome, nes buvome dviese. Mūsų taip lengvai nepaimsi. Buvo galima kažkiek pasityčioti, bet kad mes pasiduotumėme tam, taip tikrai nebuvo.
Pamenu, ėjome su Terese pagrindine Zarasų gatve, prisimenu net tą jos ruožą. Kalbėjome, sakėme, nesiparinkime, dabar taip yra, bet mes turime kažką savito, dėl to iš mūsų tyčiojasi, tačiau užaugsime ir padarysime savo dalykus“, – juokėsi M. Andrijauskaitė.
Pašnekovės teigė, kad suprato, jog skyrėsi iš kitų bendraamžių, jų ir muzikinis skonis buvo neįprastas.
„Mes šiaip buvome keistos. Mums niekada draugai neleisdavo savo mašinose paleisti muziką, nes klausydavome airišką folk arba kažkokią kitą nesąmonę. Šokiuose mėgdavome ne pagal bumčiką šokti, o folk muziką arba kažką ritmiško, choreografiško“, – teigė Teresė ir Milda.
Tėvų įtaka paskatino eiti muzikiniu keliu
Pastebėta, kad judviejų tėtis yra grupės „Sadūnai“ lyderis, todėl teirautasi, ar jo dėka Teresė ir Milda pradėjo muzikuoti.
„Didžiuojamės, kad esame kilusios iš folkloristų šeimos. Didžiuojamės viskuo, ką darė mūsų tėtis. Jis nuostabus žmogus, kartais turi daugiau vaikiškumo ir daugiau polėkio.
Be abejo, tėvų įtaka mūsų muzikiniam keliui yra, tačiau ne tik tėčio, bet ir mamos. Ji yra menininkė, labiau vizualiuose menuose sukasi, siuva tautinius kostiumus, praeitais metais gavo aukso vainiko apdovanojimą“, – teigė merginos.
Paklaustos, kokias sumas dabar moka žmonės, norintys įsigyti tautinius kostiumus, jos teigė, kad kainos nėra didelės palyginti su įdedamu darbu.
„Turėtų mokėti daugiau, nes jie tikrai daug vertesni. Matėme, kiek mama sėdi prie drobių, kurias reikia išausti. Tikrai daug darbo. Pilnos komplektacijos kostiumas kainuoja apie 2000 tūkst. eurų.
Tačiau yra maža paklausa. Ji būtų didesnė, jeigu, kaip ir Norvegijoje, turėtumėme dieną, kai visi išeina į gatves su savo tautiniais kostiumais“, – teigė pašnekovės.
Teresė ir Milda teigė, kad tėčio indėlis į tai, jog jos kuria muziką, yra labai didelis, tačiau šiuo keliu žengti paskatino ir muzikos mokytojas.
„Jis mus pakreipė muzikos, autorinių dainų kūrybos link. Viskas, iki ko išaugome, susideda iš draugų paskatinimų, aplinkos, studijų“, – teigė grupės narės.
„Baltos varnos“ kelias prasidėjo dar mokykloje
Laidoje buvo domėtas, kaip prasidėjo grupės „Baltos varnos“ kelias. Teresė ir Milda pasakojo, kad mėgdavo muzikuoti dar mokykloje.
„Mūsų muzikos mokytojas turėjo savo užduotį. Kas pusę metų visa klasė privalėjo parodyti kažkokį savo sukurtą pasirodymą. Mes susibūrėme su drauge Raminta Razmaite, trise kūrėme dainas, jas atlikome. Tuomet dalyvavome konkursuose, į kuriuose nukreipė mokytojas, taip viskas natūraliai rutuliojosi. Tačiau muzikos stilius keitėsi kiekvieną dieną.
Teresė ir Milda teigė, kad kartais jos susiduria ir su ne itin maloniomis situacijomis. Tenka išgirsti žmones, jas vadinančias „varnelėmis“.
„Tarsi sutapatina, kad mes nesame Milda ir Teresė, esame „varnelės“. Mėgstame familiarumą, bet kartais norisi profesionalumo. Būna, jeigu kažkas kažkam nepatinka, komentaruose parašo: „Ai varnos, šarkos, šlapios vištos“, visko būna“, – teigė grupės narės.
Paklaustos, ar joms lengva būti visuomenės dalimi, „Baltos varnos“ sakė, kad kažkada pritapti buvo sunku, kai pirmą kartą sudalyvavo televiziniame projekte, turėjo perlipti per save. Tačiau vėliau viskas pasikeitė.
„Manėme, kad televizija yra nemeniška, komercinė, galvojome, jei nueisime į televizija, nebūsime undergroundo, alternatyvios muzikos atstovės. Bet paskui susipažinome su labai fainais žmonėmis. Dalyvavimas projekte iškėlė mūsų žinomumą, nuo to taško mūsų koncertinė veikla smarkiai atsispyrė ir tikrai labai paspartėjo augimas, mums tai buvo labai didžiulis šuolis. To užteko“, – teigė „Baltos varnos“.
Laidoje buvo pastebėta, kad tėtis yra pavadinęs savo dukras „folkloro chuliganėmis“. Grupės narės teigė, kad ši frazė dabar daug kur skamba. Nors jų muzika yra kilusi iš folk bendruomenės, merginos pasakojo niekada nebuvusios pavyzdingos folkloristės.
„Jei tradiciškai daina turi du balsus, norėdavome pridėti trečią, jei kūrinys vienbalsis, norėdavome pridėti antrą ir dar trečią. Visada ir ritmą norisi pamušti ir akordus, jų sekas sudėlioti, nemėgstame paisyti taisyklių.
Dabar merginos pasakojo, kad kuria dainas, kurios susideda iš pop, folk, alternative, indie muzikos žanrų. Anot jų, buvo momentas, kai norėjosi atlikti tokią muziką, kuri yra populiari.
„Bet paskui pasiklausydavome visų išleistų naujų kūrinių, pop muzikos. Ji tarsi buvo supanašėjusi. Tuomet įsijungdavome savo dainas, supratome, kad tai yra kažkas tokio, ką turime tik mes. Tokia muzika teikė labai daug džiaugsmo, nustojome kažko vaikytis“, – teigė pašnekovės.
Merginos pasakojo nepamenančios, kada suprato, kad jų grupė išpopuliarėjo, tačiau prisimena dienas, kai turėdavo tiek daug koncertų, jog tik automobilyje sužinodavo, į kurį miestą važiuoja.
„Bet mes nepatyrėme dar to tokio žiauriai didžiulio žinomumo. Jo lygis dabar leidžia tuo mėgautis. Galime nueiti į barą ir susipažinti su naujais žmonėmis, galime jiems papasakoti, ką veikiame, bet labai malonu, kai prieina oro uoste ir nori nusifotkinti. Džiaugiamės, kad žmonės mus žino, mes labai tai vertiname. Tikrai nesipariname, jei viduryje gatvės paprašo nusifotografuoti“, – šypsojosi atlikėjos.
Neapsieina be tarpusavio konfliktų
Nors yra dvynės, viena kitą palaiko, kartais tarp Teresės ir Mildos įsižiebia ir konfliktų. Tiesa, tam, kad juos nugesintų, atlikėjos pasakojo dar vaikystėje susikūrusios svarbią taisyklę.
„Ji vadinosi „Didelė paslauga ir maža paslauga“. Jei viena iš mūsų negražiai pasielgdavo, negražiai pavadindavo, vadinome „maža paslauga“. Tai reiškia, ta, kuri negerai pasielgė, turėjo, pavyzdžiui, atneši vandens, o už smarkų įžeidimą, pavyzdžiui, palyginimą su kitu žmogumi, ko mes labai nemėgstame, mušimą, trenkimą, būdavo „didelė paslauga“. Pavyzdžiui, žiemą turėjo viena iš mūsų malkų ar indus suplauti. Pačios sugalvojome tokią taisykle, pačios stebimės, kaip mums pavyko jos laikytis“, – juokėsi pašnekovės, tačiau tai, anot atlikėjų, lėmė, kad pradėta stipriai aiškintis konflikto priežastis.
Tiesa, grupės narės pasakojo, kad viena su kita kartais ir konkuruoja muzikos srityje. Anot „Baltų varnų“, vyksta gerasis varžymasis.
„Jei viena sukuria dainą, tai ir kitai jau reikia. Anksčiau rašydavome kartu, būdavo, kad aš sukuriu akordus, Milda uždainuoja. Bet dabar atsirado muzikinės programos. Studijavome elektroninę kompoziciją, dirbome su muzikos kūrimo programomis. Viską gali susidėlioti pats vienas atsisėdęs ir tau nereikia, kad kažkas, pavyzdžiui, būgnais užgrotų. Atsirado individualesnis muzikos kūrimas“, – teigė T. Andrijauskaitė.
Anot jos, sesė Milda turi ir savo asmeninę veiklą, kuria solo dainas.
„O Teresė yra parašiusi styginių kvartetui aranžuotes, partitūras, nori kurti kino muziką“, – papildė M. Andrijauskaitė.
Paklaustos, ar nebijo, kad skirtingos veiklos gali ateityje lemti ir grupės iširimą, „Baltos varnos“ įsitikinusios, jog priešingai, tai merginas praturtina, suteikia erdvės išsireikšti kiekvienai kaip asmenybei.
„Smagu turėti savo atskiras erdves, manome, kad tai mus tik papildo“, – teigė merginos.
Kartu patyrė ne vieną nuotykį
Laidoje buvo domėtasi, kokį įsimintiniausią nuotykį „Baltos varnos“ yra kartu patyrusios. Merginos pasakojo, kad sausio mėnesį svečiavosi Australijos mieste Sidnėjuje, turėjo labai nedaug laiko jį aplankyti, stengėsi išnaudoti kiekvieną minutę jame, todėl neaplenkė ir vieno nacionalinio parko.
„Pradėjome vaikščioti po pelkynus, krūmynus išmintais takeliais. Eidamos pastebėjome voratinklius, kuo toliau, tuo labiau daugėjo ir vorų juose, o juk Australija asocijuojasi su ne pačiais geriausiais vorais. Vienu metu pastebėjome, kad aplink mus yra vien vorai. Nebuvome pasidomėjusios, neįsivaizdavome, kokios jie rūšies.
„Nepatogiuose klausimuose“ jos teigė, kad mėgsta ir pakvailioti, yra patekusios į įvairias kuriozines situacijas.
„Buvo metas, kai ilgą laiką tvarkė sostinės Vilniaus gatvę. Rudenį telkšojo balos, todėl nusprendėme su drauge jose išsimaudyti. Susiradome fotografą, kuris turėjo juostinį fotoaparatą, apsirengėme maudymukus, pasipliuškenome tose balose, kol iš šono nepradėjo fotkinti kažkokie susirinkę vyrai“, – juokėsi prisiminusi T. Andrijauskaitė.
Asmeninis gyvenimas
Tiesa, domėtasi ir „Baltos varnos“ grupės narių asmeniniu gyvenimu. Nors Milda ištekėjusi, jos sesuo Teresė pasakojo niekada nejutusi jos dėmesio stokos.
„Kai gyvenome barake, Milda pradėjo bendrauti su Juliumi, todėl man pusę laiko per tuos metus likdavo didelis laisvas kambarys. Vien dėl to džiaugiausi. O vėliau viskas natūraliai susiklostė, man buvo labai gerai ir vienai. Sunkiai sekėsi su santykiais, ilgai kovojau su tuo ir, manau, bėgdavau. Man tiesiog patiko vienatvė. O kažkuriuo metu santykiams atėjo savas laikas“, – pasakojo T. Andrijauskaitė.
Tiesa. Jos sesuo M. Andrijauskaitė atkreipė dėmesį, kad vis dėlto daugiau vaikinų yra turėjusi T. Andrijauskaitė.
„Kai atsikrausčiau į Vilnių, po pusės metų pradėjau draugauti su dabartiniu vyru, neturėjau laiko Vilniuje lakstyti. O Teresė tyrinėjo“, – juokėsi M. Andrijauskaitė.
Moteris pasakojo, kad su dabartiniu vyru Juliumi puikiai sutaria, jis visada kartu važiuoja į koncertus, todėl namuose netrūksta bendrų temų.
„Tik kartais, kai kažkas nepavyksta, nori grįžti namo, atsiriboti, bet reikia spręsti problemas, kartais tai trukdo. Bet po gerų koncertų, gerų dienų, faina vasaros vakarą apie viską išsikalbėti. Atrodo, vos ne dvi ar tris valandas apie tą patį kalbi, tame gyveni. Jei grįžčiau pas vyrą, kuris dirbo ofise, tris valandas jam užknistų apie tai klausyti“, – juokėsi M. Andrijauskaitė.
Neseniai apie vestuves mąstyti pradėjo ir jos sesuo Teresė, kuri prieš pusmetį susižadėjo.
„Mano antroji pusė pasipiršo man lapkritį, Norvegijoje, tačiau šeimos nariams apie tai papasakojome per Valentino dieną. Norėjome džiugia žinia pasidalinti per per Kalėdas, bet susirgo tėtis, negalėjome nuvažiuoti, vis laukėme. Iš karto paskambinau ir pasakiau tik Mildai. Reikėjo su kažkuo pasidalinti“, – šypsojosi T. Andrijauskaitė.
Sužadėtinis jai pasipiršo kalnuose, čiuožinėjant su pačiūžomis ant užšalusio ežero: „Nieko nenujaučiau, buvo labai juokinga, nes jis manė, kad tikai žinau, jog piršis.“
O paklausta apie sėkmingos santuokos paslaptį, M. Andrijauskaitė teigė, jog svarbiausia yra kalbėjimasis su antrąja puse ir jos supratimas.
„Svarbu suvokti, kad pokalbiu nori išspręsti dalykus, nes kartais tai pamirštame, norime įrodyti savo tiesas, apsiginti“, – šypsojosi pašnekovė.
Visą pokalbį su „Baltomis varnomis“ galite pamatyti vaizdo įraše, kurį rasite straipsnio viršuje.
