D. Šimukauskas – aktorius, kuriam įprastai atitenka blogiuko vaidmenys. Laidos pradžioje pasiteiravus, ar taip nutiko netyčia, ar vis tik tokį aktoriaus tipažą susigalvojo pats, Donatas atsakė, kad sąmoningo apsisprendimo niekada nebuvo.
„Tiesiog gauni pasiūlymus tokius, kokius gauni. Laikui bėgant supranti, kad taip jau yra, – kalbėjo aktorius. – Pas Vėlyvį kitų vaidmenų aš nesu vaidinęs. Jis taip mane mato. Pas Vėlyvį vaidinti visada labai smagu, nes jis labai aiškiai žino, ko nori. Nėra taip, kad mes dabar eisim ir paieškosim lokacijos, o jūs pasėdėkit, pavalgykit sausainių. O tada pagalvosim, ką mes čia filmuosim. Pas jį taip nėra. Jis labai aiškiai žino, visada turi planą, ką turi daryti. Viskas yra paprasta. O vaidinti blogą personažą yra žiauriai įdomu. Kai turi suvaidinti gerą herojų, turi kažkokius nerealius jausmus, situacijas, emocijas išreikšti – kartais supranti, kad gal nesi toks geras, kad kažkada būtum ir turėjęs tokių emocijų. Tai yra pakankamai sudėtinga. O kai vaidini blogietį, tereikia sutirštinti spalvas. Nekenčiu musės, kuri skraido po mano kambarį ryte – lygiai tą patį įniršį galiu išreikšti kažką vaidindamas, tik pakeisti veikėją į tą musę, galvoti, kad jis yra ta musė.“
Tiesa, pasiruošimas vaidmeniui, kaip teigė aktorius, kartais užtrunka. Donatas atskleidė, ką tenka daryti tais atvejais, kai veikėjo charakteris nėra pažintas realiame gyvenime.
„Labai svarbu, koks tai vaidmuo. Jei tai kažkas, ko nesi patyręs gyvenime, ieškai būdų, kaip patirti panašias emocijas. Gali patirtį turėti pats, gali būti matęs kažką tokio ir supratęs, kaip tai veikia. Bet yra dalykų, kurių nesi patyręs. <...> Tada turi pažiūrėti kažkokią medžiagą, paskaityti, kad suvoktum tuos dalykus, detales. Nes velnias slypi detalėse. <...> Tai gali užtrukti savaitę, kitą ar net mėnesį užsidaręs kambary pratupėsi ieškodamas. Bet man dar nėra taip buvę“, – šypsojosi Donatas.
Aktorius laidoje prisipažino, kad teko turėti ir tokių vaidmenų, kurių jautė iki galo neišpildęs. D. Šimukauskas tai vadina tiesiog pralaimėjimu. Taip pat žinomas vyras kalbėjo apie tai, kad vaidinti kine Lietuvoje niekas nemoko – edukacija labiau skirta teatro aktoriams.
„Pas mus nėra kino vaidybos mokyklos. Pas mus visi aktoriai vaidina teatre. Faktiškai nėra aktoriaus, kuris išgyventų vien iš filmavimų. Aš nekalbu apie antrines profesijas. Iš principo rinka yra maža, filmai yra mažo biudžeto, jų atsipirkimas – labai ribotas. Honorarai atitinkamai irgi yra nedideli. Tai jeigu tu nori dirbti tik aktorinį darbą ir tik iš to gyventi, turi be jokios abejonės turėti pastovų darbą teatre. Vadinasi, esi teatro aktorius, o laisvalaikiu vaidini kažkur kitur. Bet man gyvenime pasisekė – man nereikia dirbti teatre, kad galėčiau išgyventi. Koncentruojuosi į kino vaidybą, – sakė aktorius, kuris tuoj pat patikino, kad į teatrą šiuo metu jo niekas nekviečia. – Kine vaidini veidu, emocija yra akyse. O teatre vaidini kūnu.“
Neseniai kinuose dienos šviesą išvydęs Emilio Vėlyvio trileris „Piktųjų karta“ jau dabar yra vertinamas kaip vienas geriausių lietuviškų filmų. Jame vaidmenis atliko kone garsiausi Lietuvos aktoriai, jų tarpe – ir tarptautinę karjerą padariusi Ingeborga Dapkūnaitė.
„Tai yra filmas, kuriam labai svarbus scenarijus. Tai yra detektyvas. Kaip žinia, detektyve visi bando atspėti, kas yra žudikas. Ir kada žinai scenarijų praktiškai atmintinai, tai tu prarandi pusę malonumo žiūrėdamas tą filmą. Aš pažiūrėjau techninę peržiūrą – buvo vienokia emocija, o paskui jau pamačiau pabaigtą filmą – jis mane pribloškė. Nepaisant to, kad aš viską žinojau. <...> Nuo kokios penktos minutės mane tas filmas įsiurbė ir paleido tik pabaigoje, kai prasidėjo plojimai, – patikino vienas filmo „Piktųjų karta“ aktorių. – Šitas filmas įeis į Lietuvos kino istoriją. Jis vertas pažiūrėti, net jei jūs nekenčiat Emilio Vėlyvio. Tai nebėra komedija, bandymas iš kažkieno pasišaipyti, patraukti per dantį. Tai yra realiai padarytas filmas. Ta istorija yra pakankamai skausminga – ten yra paliesti tam tikri istoriniai faktai. Apie KGB žmones, KGB bylas, kur mes iki šiandien jaučiame pasėkmes. Nepaisant to, kad tai yra filmas, turintis sąsają su istorija, jį galima žiūrėti ir kaip trilerį, ir kaip detektyvą, ir kaip siaubiaką. Kol kas tai geriausias Emilio filmas. Bet aš žinau, kad jis daro dar kažką naujo.“
Milijonas eurų – tokį „Piktųjų kartos“ biudžetą įvardijo Donatas Šimukauskas. Tačiau aktorius prisipažino nemanantis, kad šis filmas gali kažkada atsipirkti.
„Gerai, kad Lietuvos kino centras yra parėmęs nemenka suma šitą filmą. Nežinau tiksliai, bet manau, kad maždaug 600 000 eurų iš ten yra atėję. Tai yra tikrai solidi suma, o likusią dalį gal daugiau mažiau yra įmanoma atpirkti. Jei kalbant apie filmo atsipirkimus, visų pirma nuo tos sumos reikėtų atimti PVM'ą, pusę sumos pasiima kino teatras, o jau kas lieka – ateina iki prodiuserio.“
Išgirdęs netikėtą klausimą apie perdėtą alkoholio vartojimą, aktorius paneigė dažnai vyraujantį mitą, kad kino ir teatro žmonės piktnaudžiauja svaigalais.
„Nuo kokių 2003 iki 2020 metų aš išvis negėriau. Nebuvo poreikio. Bet per karantiną atsirado“, – juokėsi Donatas.
O aktorystę laidos pašnekovas išbandė gana anksti – pirmąją patirtį įgijo dar besimokydamas mokykloje.
„Buvau gal šeštoj klasėj. Prieš tai plaukiojau, labai rimtai sportavau, buvo prizinės vietos. Bet paskui įvyko techninė trauma ir nebegalėjau sportuoti – teko operuoti išvaržą. Neatsistačiau taip greitai, kaip norėjau ir nusviro rankos. Mama sako, gal tu nori pabandyti į teatrą? – prisiminė garsus aktorius. Tiesa, iš pradžių ši mintis jam nelabai patiko, tačiau vėliau Donatas pasidavė. – Pabandžiau ir man patiko. Vaidinau vaikų teatre gal iki kokios dešimtos klasės, paskui užsiėmiau fotografija, ruošiausi egzaminams ir taip toliau. Paskui, kai atėjo laikas stoti kažkur, maniau, kad stosiu į istoriją arba į vadybą. Tačiau ėmėme svarstyti ir tuometinė brolio mergina sako – bet gal tu pabandyk į tą teatrą? Tai aš pabandžiau ir įstojau. Buvo gal 12 ar 13 žmonių į vieną vietą. <...> Mūsų įstojo, berods, 25, o baigė 18. Bet konkursas buvo tikrai didelis. Ir tame tarpe buvo talentingų žmonių, kurie neįstojo.“
Į retorinį klausimą, ką rinktųsi – turėti milijoną kišenėje, bet neturėti vaidmenų ar būti geriausiu, bet gauti grašius – garsus aktorius atsakė gana tvirtai.
„Vaidinti kine man labai patinka. Tai yra toks saviraiškos būdas. Jeigu aš tikrai galėčiau rinktis tą saviraiškos būdą, aš jį rinkčiausi. Yra ir kitokių būdų save realizuoti. <...> Bet iš principo, kad milijonas kišenėj ir niekada nevaidinti – ne“, – mintis dėstė Donatas.
Apie uždarbį, gaunamą už vaidmenį kine, yra kalbėjęs ne vienas garsus aktorius. Tačiau dauguma jų sutinka – atlyginimas šioje srityje išties nėra labai didelis, o pragyvenimui dažnai tenka prisidurti ir iš pašalinės veiklos.
„Už pamainą lietuviškame kine maksimaliai galima gauti tūkstantį eurų. Bet čia tikrai geras užmokestis, – atskleidė D. Šimukauskas. – Bet iš principo Lietuvoje būti kino aktoriumi neapsimoka. Yra maža rinka, maži honorarai. O serialai, kas dažniau pasitaiko – 100-150 eurų už pamainą. Tu gali uždirbti galbūt normalią algą, bet tai nėra pasakiški pinigai.“
Pasiteiravus, koks didžiausias honoraras, kurį kažkuris lietuvių aktorius yra gavęs už vaidmenį filme, Donatas įvardijo konkrečią sumą.
„12 000 eurų už vaidmenį? Bet aš gal ne viską girdėjau. Jeigu kalbėti apie rimtą kiną – reikėtų dauginti viską iš 10. Jeigu pas mus rinka būtų tokia, kaip Lenkijoje, tada galėtume kalbėti apie kitokius pinigus, – sakė pašnekovas. – Yra aktorių, padariusių karjerą užsienyje. Aš kaip ir norėčiau, bet kalbos barjeras yra didelis. Na, ką aš galiu vaidinti – rusų banditus? Rusų karininkus? Mano vaikai iš manęs žvengia, kad kalbu su rusišku akcentu angliškai.“
Tiesa, Donatas – ne tik aktorius. Nors jis užsiima ir kita veikla, ji yra tiesiogiai susijusi su kino industrija – D. Šimukauskas prodiusuoja filmus, jam priklauso ir aktorių atrankos agentūrą.
„Mano prodiuserystė yra tokiame mėgėjiškame lygyje. O kastinge mano lygis yra A. <...> Iš pradžių gauni scenarijų, pasiskaitai. <...> Režisierius, pavyzdžiui, Emilis Vėlyvis, pagal tai rašo, kažkiek gali apriboti save kūrybinėse fantazijose. Realiai kastingas prasideda tada, kai yra baigtas scenarijus. Atsisėdęs perskaitai ir pamatai, kas ką galėtų vaidinti. Tuomet kalbiesi su režisieriumi, ką tu matai, ką jis mato, ką jis įsivaizdavo rašydamas ir abiejų fantazijos pamažu tampa viena, – pasakojo aktorius. – Buvo vienas vaidmuo, kai po pirmos pamainos paaiškėjo, kad „nepaėjo“. Teko staigiai ieškoti pamainos. Tai buvo neprofesionalus žmogus.“
Lapkričio 4 dieną kino teatrus pasiekęs lietuviškas siaubo filmas „Rūpintojėlis“ puikiai pažįstamas ir Donatui. Laidoje „Nepatogūs klausimai“ garsus aktorius įvertino ir šią žiūrovų pamėgtą kino juostą.
„Vaidinau pagrindinio veikėjo tėtį. Tai nėra personažas blogietis, bet toks gnyda ir tas vaikas yra tiksli jo kopija. Tai daug ten vaidinti nereikėjo – natūraliai viskas gavosi. Pats save gali suvaidinti tokioje situacijoje. O pats filmas nėra baisus. Tai siaubas-komedija. Ir tai yra daugiau komedija. Filmas žiūrisi pakankamai smagiai, bet jeigu tikiesi, kad atsivedus merginą į pirmą pasimatymą ji paims tau už rankos, tai manau, kad nepaims, – šypsojosi „Nepatogių klausimų“ svečias. – Bet tikrai yra gerų bajerių, kurių aš nebesuprantu, nes tai yra jaunų žmonių bajeriai. Kur žiūri filmą, visi žvengia, o tu supranti – pensija.“
Prieš pat karantiną, dar 2019 metų pabaigoje, lietuviškų filmų šalies kino teatruose netrūko. Tačiau netikėtai kilusi pandemija kino rinką šiek tiek pristabdė.
„Dabar irgi nemažai, bet tas karantino laikas „praskiedė“ – kažkas išėjo per karantiną, kai po pusę salės buvo galima sodinti, bet tų gerų filmų – jų yra. Ir jie dar laukia. <...> Kalbant apie Lietuvos kiną – manau, situacija yra gerėjanti. Mes jau esame išmokę daryti filmus. <...> O kai ką mes darome geriau, nei užsienio kūrėjai. Turėjau tokią vieną patirtį švediškame filme. Ten buvo tokia scena, kur daug rekvizito – aišku vaidinau milicininką. Ateina pagrindiniai personažai, jie turi parašyti kažkokį pareiškimą, tu vienus daiktus paimi, kitus padedi. Ir tekstas tuo pačiu metu. Ir po kiekvieno dublio tu tuos daiktus turi susidėti iš naujo. Tam yra rekvizitininkas, kuris ir turi tą padaryti. Tai švedė rekvizitininkė kiekvieną kartą tuos daiktus sudėdavo skirtingai. Būdavo, kad kelias sekundes užgaišti, kol susidedi viską taip, kaip turi būti. Lietuvos rekvizitininkai tokių kliurkų nedaro“, – kalbėjo pašnekovas.
Paklausus, ar tiesa, kad blogiukai aktoriai namuose būna itin teigiami, Donatas neslėpė – save jis apibūdina kaip išties gerą žmogų, kuris atskiria darbą nuo asmeninio gyvenimo.
„Šiaip gyvenime aš esu teigiamas. Man galima lipti ant galvos, aš kantrus. Mano namuose nėra griežto darbų pasiskirstymo. Būna, žmona šiukšles išneša, o aš valgyt darau – ir apsikeičiam, priklausomai nuo to, kas kaip jaučiasi. Jeigu jinai būtų piktybinė, jau seniai būtų užsilipusi ant galvos. Bet kadangi taip nėra, viskas vyksta paprastuoju būdu“, – šypsojosi aktorius.
Su mylimąja Vikte Donatas kartu jau 13 metų. Jis neslepia, kad tai buvo tarnybinis romanas, tačiau neigia, kad skyrybos su pirmąja žmona Ieva įvyko dėl naujos mylimosios.
„Jinai atėjo į agentūrą atlikti praktiką. <...> Darbe visą laiką viskas paprasčiau. Tu matai, kaip eina darbai, gali kažką pasakyti. Kai ją priėmė į praktiką, dar buvau vedęs. Bet tai nebuvo mano skyrybų priežastis. Kokia? Negaliu sakyti, nes tai bus žiaurus reikalas, – pasakojo Donatas, naujai mylimajai pasipiršęs per itin trumpą laiką. – Viskas įmanoma – tam tikri dalykai rodė, kad yra gerai. Bendros patirtys, pavyzdžiui. O kai prasidėjo ne tik darbiniai dalykai, paaiškėjo, kad viskas dar gražiau, negu kad darbe. <...> Mūsų ginčai būna darbiniai. Ir tai nepereina į asmeninius momentus. Ir jie atsiskyrę kardinaliai.“
Visą pokalbį su aktoriumi Donatu Šimukausku galite pažiūrėti laidoje „Nepatogūs klausimai“, kurios vaizdo įrašas – straipsnio viršuje.
