Septintus metus „Užkalnio žurnalą“ leidžiantis Andrius atskleidė, ar pavyksta išgyventi kuriant populiarų leidinį bei įvardijo darbo sau minusus.
„Visai neblogai, bet tikriausiai iš savo laidų, podcastų dabar uždirbu daugiau. Tačiau duonai su sviestu, jei ką, užtektų. Ikrams tenka iš kitur užsidirbti, – juokėsi pašnekovas. – Kai dirbi sau – atsijungimo jokio nėra. Fausta yra redaktorė, ji dirba su autoriais. O kiekviena reklama yra kažkieno pinigai, kažkas turi priimti sprendimą, kad nori būti šitame žurnale – savaime niekas neatsiranda. Ir jei žmonės įsivaizduoja, kad, kaip dirbant darbą biure, gali viską atsijungti, parašyti elektroniniame pašte automatinį atsakymą ir išvažiuoti kažkur porai savaičių – tai ne, dirbant sau šito nebūna niekada.“
Laidoje „Nepatogūs klausimai“ Andrius sulaukė nemažai klausimų apie neapykantą ir piktus žmonių komentarus – o ar yra sulaukęs nors vieno realaus grasinimo, galinčio jam tiesiogiai pakenkti?
„Tikriausiai tai nėra susiję su realybe. Galėčiau gaunamus grasinimus palyginti su tuo, kai kažkas parašo apie gražią, ypatingą moterį, kuri gavo vaidmenį filme, tuo tarpu spuoguoti, pas mamas gyvenantys jaunuoliai sako: „esu matęs ir geresnių“. Tai čia yra tokie plojėjai į snukį. Aš dažniausiai jiems primenu, kad nuo jų nebent jų mama gali gauti į lempą – aš to aišku neskatinu, nes net nedvejoju, kad jie nuo mamos gauna dažniau, – šmaikštavo A. Užkalnis. – O gatvėje visa dinamika pasikeičia. Iš tiesų žmonės į mane arba žiūri iš tolo, arba nori nusifotografuoti. <...> Vienintelis atvejis, kai pirmo kurso studentai susirenka į Vilnių, jie penktadienį arba šeštadienį vakare linksminasi. Tada jie pastebi žmones, kuriuos iki šiol yra matę tik per TV arba internete, einančius gatvėje. Jie prisimena pavardę ir pradeda garsiai rėkti. Bet tai – viskas. Pagyvenusios tetos – pavadinkime jas kaimo inteligentija – išėjusios į pensiją, mato gatvėje žmogų, kurį gal jau matė knygų mugėj, teatre ar dar kažkur ir su juo visada turėjo neigiamą santykį. Ji turi kažkaip sureaguoti ir jai viduje pasidaro nepatogu, tada ji sučiaupia lūpas, nusišypso ir nueina. Gal čia jos labiau ne į mane kreipiasi, o pačioms susidėlioti tampa svarbu, koks jų santykis su manimi.“
Paklaustas, ar tiesa, kad žmones socialiniuose tinkluose ir rašydamas straipsnius Andrius provokuoja specialiai, siekdamas sulaukti dėmesio ir sukelti pasipiktinimo bangą, vyras atsakė, kad iš dalies tai – tiesa.
„Aš žmones provokuoju reakcijai – nebūtinai piktai, tačiau dažnai ji būna ir pikta. Kai kuri televizijos laidą, į anonsą juk dedi pačius aštriausius dalykus, kurie kabins. Anonsas yra laidos pakuotė, laidos viršelis. Ka darau žurnalą, lygiai taip pat dedame garsiausius vardus, stipriausius pasisakymus ant viršelių, kad žmogus tą leidinį nusipirktų. Kai atsidarinėji portalą, ten yra begalės visko. Tu turi pusę sekundės, kad užkabintum skaitytojo dėmesį – net jei ten parašyta mano pavardė, kuri irgi yra pakuotės dalis. Daug kas manęs klausia, kodėl mano pavardę rašo jau antraštėje – tai, kaip jau minėjau, yra pakuotės dalis. Leidėjai puikiai žino, kad jeigu Užkalnis yra antraštėje, tai straipsnis bus daugiau kartų atidaromas, – apie žiniasklaidos subtilybes kalbėjo Andrius. – Bet aš nesivaržau su kitais – aš varžausi su savimi. Todėl man neužtenka parašyti, kad aš čia esu. Aš noriu pasakyti, kodėl jiems verta skaityti tą straipsnį. <...> Vakar buvau naujojo Emilio Vėlyvo filmo peržiūroje. Emilį pažįstu labai gerai ir jau senokai. Jis yra labai intelektualus, labai jautrus, labai gilus žmogus. Tačiau daugelis žmonių jo filmuose įžiūri kinematografijos marozą. Man atrodo, kad aš esu publicistikos Emilis Vėlyvis. Man atsitiko taip arba aš pasirinkau taip daryti. Kai 2011 metais grįžau iš Didžiosios Britanijos, lyg netyčia išsipjoviau tokį vaidmenį. Tais laikais tokio provokuojančio, kiek agresyvaus šnekėjimo publicistikoje nebuvo. Tai gyveno blog'uose, buvo manoma, kad tik jaunimas tuo užsiiminėja, o rimti apžvalgininkai, turintys dideles cirkuliacijas, surenkantys dešimtis ir šimtus tūkstančių peržiūrų, taip nesielgia. <...> Bet neapykantos aš neieškau. O tai galų gale ir nėra neapykanta – tai reakcija į personažą.“
Publicistas patikino, kad kartais išties pavargsta nuo savo personažo, tačiau nieko keisti nenorėtų. Pasak Andriaus, visi geri dalykai, sukuriantys turinį, reikalauja energijos, išgrežia, išvargina. Turi nuolat galvoti, kuo gali nustebinti, o neretai susiduri ir su ganėtinai stebinančiu skaitytojų vertinimu.
„Pavyzdžiui, žmonės sako apie mane: Užkalnis vaikšto į restoranus ir jam visą laiką viskas nepatinka. Statistika yra tokia, kad teigiamų apžvalgų yra septynis kartus daugiau, nei neigiamų. Tų neigiamų apžvalgų, vadinamų suvartymu, per metus būna kokios šešios septynios. Bet žmonės įsimena kitus dalykus. Kai yra parašoma iš gerosios pusės, į tai irgi kreipia dėmesį, bet skirtingi žmonės. Tad aš dirbu su keliomis skirtingomis auditorijomis“, – kalbėjo „Nepatogių klausimų“ svečias.
Daugiau nei 16 metų A. Užkalnis praleido Didžiojoje Britanijoje, kur dirbo BBC. Iš Lietuvos jis išvyko būdamas vos 24-erių. Laidoje Andrius papasakojo, kaip dar 1993 metais pavyko gauti trokštamą darbą bei atskleidė, koks tuomet buvo jo atlyginimas.
„Patekti į BBC buvo gana reta galimybė. Žmogus, kuris dirbo BBC monitoringo (žiniasklaidos stebėjimo) tarnyboje nuo 1953 metų, išėjo į pensiją. Jis buvo lietuvis. Ir jį reikėjo kažkuo pakeisti. BBC tuos dalykus daro paprastai – įdėjo skelbimą į „Lietuvos rytą“. Patekimo į BBC ratai sukosi labai lėtai – pateiki dokumentus, praeini testus, tikrina viską. Šitas darbas labai susijęs tiesiogiai su žvalgyba. Mes neužsiėmėm šnipinėjimu, bet mūsų pagrindinė klientūra buvo Didžiosios Britanijos ir JAV valstybinės įstaigos. Buvo 1993 metai, kai ėmiau ten dirbti – Lietuvoje tuomet dar buvo okupacinė Rusijos kariuomenė. Baltijos šalių skyrių, pamenu, uždarinėjau su dideliu džiaugsmu, nes tai buvo kaip kokybės ženklas. BBC, kaip ir JAV atvirų šaltinių žvalgyba, stebi tik disfunkcines šalis, kuriose nėra demokratijos arba kažkas yra smarkiai blogai. O Lietuva ir Baltijos šalys apie 2000-ius metus buvo nustotos tokiomis laikyti, – pasakojo Užkalnis. – Kai išvažiavau iš Lietuvos, mano atlyginimas išvertus litais siekė 9000 litų per mėnesį, o Lietuvoje tais metais geras atlyginimas buvo apie 200-300 litų.“
Žiūrovui uždavus klausimą, kodėl juodą darbą dirbantys emigrantai jau senokai yra tapę jo taikiniu, Andrius patikino, kad tikriausiai dažnai būna neteisingai suprastas.
„Kai buvau jaunas, dirbau batų fabrike prie konvejerio. Iki šiol galiu visai neblogai pagaminti batus. Man atrodo, kad aš stūmiau ant žmonių ne atsižvelgdamas į jų darbą, bet labiau už požiūrį į gyvenimą. Pavyzdžiui, kai žmogus marozas arba budulis, nelabai jau galvoji, kokį jis darbą dirba. Galvoji apie jo elgesį ir santykį su gyvenimu. Ir aš nemanau, kad yra juodų ar baltų darbų. Visi darbai reikalingi, – sakė Andrius. – O jei žmogus piktinasi, kad aš negražiai kalbu apie emigrantus, gal jis jaučia vidinę nuoskaudą? Gal jis jaučiasi neįvertintas ir jam gyvenime reikia taikinio – kažką apkaltinti dėl to, kad blogai jaučiasi? Kaip aš galėčiau stumti ant emigrantų, jei pats šitą duoną valgiau beveik 17 metų?“
Ne vienoje platformoje įdomų ir naudingą turinį talpinantis laidos pašnekovas ne kartą yra kalbėjęs ir apie Jungtinės Karalystės karališkąją šeimą. „Jei būtum karalius Karolis III, ar perduotum sostą savo įpėdiniui?“ – nuskambėjo žiūrovo klausimas.
„Tikriausiai perduočiau – tiesiog įsivaizduoju save 73-ejų metų žmogumi. Kai turi galimybę jau eiti ilsėtis ir užsiimti tuo, ką Karolis III labai mėgsta daryti – o jis mėgsta sodininkystę, ekologiją, mėgsta bendrauti su augalais. O dabar žmogus, būdamas 73-ejų metų, gavo didžiulį darbą – iki gyvenimo galo. Tačiau nemanau, kad jis realiai galėjo perduoti sostą – čia ne „Eurovizijos“ konkursas, kad kažkieno naudai atsisakytum savo vietos. Gauni pareigas ir be rimtų priežasčių atsitraukimo niekas net nesvarsto“, – tikino rašytojas.
Tuo tarpu išgirdęs klausimą apie mažėjantį populiarumą ir krentantį sekėjų skaičių socialiniuose tinkluose, Andrius atrodė gana nustebęs.
„Nesijaučiu, kad mano populiarumas būtų kritęs. Aš jaučiu, kad neturiu laiko aptarnauti visus norinčius kažką pasakyti ar kažką iš manęs gauti – interviu, tekstą ar panašius dalykus, – kalbėjo Andrius, kuris taip pat patikino dažnai gaunantis kvietimų aplankyti vieną ar kitą restoraną ir parašyti apie jį apžvalgą. – Rašyti apie maistą sugalvojau maždaug prieš 14-15 metų. Aš tikrai nesėdėjau ir negalvojau, esu ar vis tik nesu maisto ekspertas. Kažkada, dar gyvendamas Anglijoje, turėjau tinklaraštį ir vieną kartą atostogaudamas Nidoje parašiau kelias istorijas apie tenykščius restoranus. Juos labai gerai skaitė. Pagalvojau, kad čia galbūt yra niša. Ir kadangi pakankamai daug keliavau po pasaulį, o valgymas restorane buvo gana didelė gyvenimo dalis, kai kuriais atvejais – net per didelė, buvau matęs įvairių virtuvių. Šitą dalyką imi suvokti daug bandydamas ir daug žiūrėdamas.“
Laidos „Nepatogūs klausimai“ svečias pridūrė, kad yra restoranas, kuriame jis nėra pageidaujamas ir ta istorija prieš kelerius metus jau buvo plačiai aptarta.
„Jeigu šeimininkui nesinori – aš ten ir nesiveržiu. Kitas dalykas – šito restorano savininkas iš to norėjo pasidaryti reklamą. Yra vienas restoranas, kurio aš neminėsiu, kur žmonės siūlė labai didelius pinigus už tai, kad neva galėtų mane išvaryti ir tai nufilmavę sumontuoti viral vaizdo įrašą. Pagalvojau, kad gal būtų visai įdomu, bet mano apžvalgos – visai ne apie tai“, – pasakojo publicistas.
Ne visos Andriaus veiklos susijusios su turinio kūrimu – jau ne vienerius metus parduotuvių šaldytuvuose galima pamatyti ir į pirkinių krepšelį įsidėti, o paskui ir paragauti „Užkalnio koldūnų“.
„Paskutinį kartą savo koldūnus valgiau prieš pora savaičių. Stengiuosi jų per daug nevalgyti, nes tai gana kaloringas maistas. Kvietiniai miltai yra tai, ką reikėtų vartoti saikingai. Kodėl koldūnai? Tai vienas populiariausių šaldytų produktų, juos galima pardavinėti labai plačiai. Tai yra dalykas, kurį išmanau. O uždirbu iš jų normaliai. Sakykime taip – kelis minimalius atlyginimus per mėnesį, – atskleidė Užkalnis. – O dėl mano veido ant pakuotės... Man atrodo, mano veidas tuos koldūnus ir parduoda. Jeigu mano veidas būtų toks atgrasus – vargu, ar apskritai jį dėtų ant pakelio.“
Jau kone devynerius metus pas psichoterapeutą reguliariai vaikštantis Andrius patikino, kad per tą laiką išties pasikeitė ir kad konsultacijos jam padeda gyvenime.
„Esu sudėtingas personažas. Mano galvoje yra daug visko. Iš dalies esu menininkas, o jie turi sudėtingą santykį su aplinka. Turiu prastą santykį su savęs vertinimu, išorine neapykanta – o ji netrunka persiduoti ir į vidų. Mes visi gyvename pasaulyje, kuriame kyla mintys, ar esi pakankamas, ar esi pakankamai geras, ar nori patikti sau, o gal ir kitiems? O su patikimu kitiems pas mane yra įvairių niuansu ir aspektų, kaip jau ir aptarėme šioje laidoje. Tad vienas iš pagrindinių dalykų – treniruotis ir mokytis būti patenkintu savimi. Ta psichoterapija, kurią aš lankau, yra treniravimasis, – tikino A. Užkalnis. – Prieš 10 metų buvau žymiai labiau kompleksuotas ir nervingesnis, nei esu dabar.“
Andrius neslėpė – mintis ir emocijas kažkada jam teko malšinti ir svaigalais.
„Žmonės pradeda tai vartoti, kad pakeistų sąmonę. Kai mes jaučiam stresą, kai jaučiam, kad esame ten, iš kur negalim pabėgti, psichoaktyvios medžiagos perkelia mus į kitą būklę ir tuomet trumpam pasidaro lengviau. Problema tokia, kad lengviau pasidaro trumpam, o blogos pasekmės lieka ilgam“, – sakė jis.
Žiūrovui uždavus klausimą, ko jis gyvenime bijo labiausiai, Andrius atsakė, kad nenorėtų prarasti smalsumo ir noro domėtis įdomiais dalykais. Tačiau mirties ar senatvės rašytojas nesibaimina.
„Senatvė po truputį ateina. Nebūtų malonu per greitai pasiekti tą situaciją, kur kūnas jau tiek sugenda, kad pats nebegali savimi pasirūpinti, kad pasidarai našta kitiems. Šito nelabai norėčiau“, – kalbėjo lapkričio mėnesį 52-ąjį gimtadienį švęsiantis A. Užkalnis.
Andriaus mylimoji Fausta Marija Leščiauskaitė už jį jaunesnė 23-ejais metais, tad jų patirtys neišvengiamai skiriasi. Pasak publicisto ir rašytojo, juodu tuos pačius dalykus iš praeities prisimena visiškai kitaip. Laidoje vyras prisiminė pirmąją susitikimą – Fausta sostinės Pilies gatvėje iš žurnalisto ėmė interviu.
„Labai gerai atsimenu tą dieną. Susidomėjimas ištiko iškart, man padarė labai didelį įspūdį, kad ji buvo netipiškai gerai pasiruošusi pokalbiui. Ji tuomet rašė vienam muzikiniam portalui ir kalbino mane apie santykį su muzika. Bet jos pasiruošimas buvo toks stiprus – tiek dėmesio ir laiko tam skyrė. Mudu tuomet pradėjom šnekėtis ir niekada nenustojom, – sakė Andrius. Tiesa, kai susipažino su tuomet 19-os metų Fausta Marija, su žmona jis dar nebuvo išsiskyręs. – Buvę santykiai mano galvoje ir širdyje mentališkai jau buvo pasibaigę, o nauji santykiai prasidėjo nuo augančio susižavėjimo, noro būti su kitu žmogumi. <...> Esu ramus dėl vieno dalyko – niekada neturėjau daug pinigų, kad galvočiau, jog čia su manim dėl jų bendrauja.“
Pasak rašytojo, jis jautėsi taip, lyg Fausta būna kartu toli gražu ne iš išskaičiavimo – pasak Andriaus, moteriai jau nuo pradžių buvo tiesiog įdomu bendrauti.
„Tai, kad esu Užkalnis – aš nuo to nepabėgsiu. Kitoks nebūsiu. Su tuo gyvenu ir tam tikra prasme mano draugė su tuo gyvena. Ji atėjo ne su tikslu mane pakeisti, nors manau, kad man teko pasikeisti labai labai smarkiai. Ir mane pakeitė į labai teigiamą pusę. Manau, kad gavau nežmoniškai daug gero sau, gavau labai daug pamokų, geresnį supratimą“, – tikino laidos svečias.
Jis pakomentavo ir sklandančius gandus, neva įsimylėjusi Andrių Fausta buvo pasmerkta savo artimos aplinkos, šeimos narių.
„Negaliu patvirtinti, kad ji buvo pasmerkta mamos – manau, kad visi žmonės, kurie turi santykius, nepriklausomai nuo to, kokie tie santykiai būna, ne visada susilaukia artimųjų pritarimo. Kaip aš jaučiuosi, kai kažkas yra nepatenkintas dėl to, kad jų artimas žmogus su manimi bendrauja? Aišku, tai nėra pagyrimas man. Tačiau nuo pat pirmos susitikimo dienos santykiai su jos tėvais buvo geri. Aišku, visi turi teisę turėti klausimų ir aš, kaip sakė Džordana Butkutė, ne doleris, kad visiems patikčiau. Bet man atrodo, kad ten manęs laukia. Gal aš kliedžiu, bet jie su manimi buvo geri ir malonūs. Manau, žmonės šitus dalykus kartais įsivaizduoja pagal kažkokius serialus. <...> Jeigu aš manyčiau, kad ten manęs nelaukia arba gali išvaryti, tikriausiai apskritai nebūčiau važiavęs“, – kalbėjo Andrius.
Sulaukęs klausimų apie nemažą jo ir Faustos amžiaus skirtumą, Andrius patikino, kad problema slypi žmonėse, kurie galvoja ir komentuoja jo santykius.
„Manau, žmonės daro klaidą galvodami, kad jie turi su kažkuo būti arba nebūti, remdamiesi kitų nuomone. Vėlgi – tai nėra „Eurovizijos“ balsavimas. Tikriausiai žmonės yra nepratę klausyti pačių savęs, ar jiems yra gerai su šiais santykiais. Ar jiems yra gerai su tuo žmogumi, su kuriuo jie gyvena? Su kuriuo leidžia laiką? Ar jie myli tą žmogų ir ar jis yra brangus? Įdomu, kaip tie žmonės jaustųsi, jei aš juos imčiau kamantinėti, kaip jie patys jaučiasi savo santykiuose? Jie negalvoja apie save – jiems įdomiau paspekuliuoti apie Užkalnį. Man tai būtų ženklas, kad jei jums rūpi kitų žmonių santykiai, amžiaus skirtumas – tikriausiai jūsų pačių santykiuose kažkas yra labai ne taip“, – įsitikinęs Andrius.
Nors pora kartu jau ne vienerius metus, vis tik vestuvių kol kas neplanuoja – jiems abiem gerai taip, kaip yra.
„Mes kalbame apie tai, bet vestuvių kažkaip vis nėra . Bet manęs niekas nespaudžia. Kai abu sugalvosim, kad mums tai yra prioritetas, tai tikriausiai jos įvyks, bet tai nelabai ką keičia“, – kalbėjo pašnekovas.
Dvi dukras su buvusia žmona turintis Andrius patikino, kad jų santykis su Fausta Marija yra normalus.
„Mano dukros žiūri normaliai. Jos supranta, kad tai yra tėvo gyvenimas, taip pat suvokia, kad ne visi gyvenimo sprendimai ir pasirinkimai būna labai lengvi ar paprasti, – tikino Užkalnis ir šyptelėjo išgirdęs klausimas apie planuojamus vaikus. – Šiuo metu vaikų neplanuoju. Jeigu Fausta norės, jeigu mes kartu norėsim, mes Rolandai pranešim tau pirmam.“
Visą pokalbį su Andriumi Užkalniu galite matyti laidoje „Nepatogūs klausimai“. Vaizdo įrašas – straipsnio viršuje.
