Šiandien Vytautas vis mažiau laiko praleidžia automobilių sporte – daugiau laiko skiria šeimai bei kitoms veikloms. Nuo 2013-ųjų metų lenktynininkas gyvena labai aktyviai ir tai daro jau ne tik lenktynių trasoje – jis bėgioja, dviračiu važiuoja didžiulius atstumus. Tai V. Švedas daro savo malonumui, tačiau dar visai neseniai lenktynių keliuose kovojo dėl aukščiausių titulų.
„Anksčiau siekdavau tik pergalės ir matydavau tik aukščiausią pjedestalo laiptelį, tik taures, šampaną ir neturėjau jokių kitų iliuzijų, tačiau tada supratau, kad pergalės skonis ir džiugesys trunka super trumpai. O visas kelias, kurį eini, yra super ilgas ir tu jo nepastebi – nors gyveni istorija, pieši savo piešinį ir rašai savo knygą, kuri yra skirtinga kiekvienam lenktynininkui. Tačiau to nepastebi, nes turi per daug motyvacijos laimėti, – pokalbį pradėjo laidos pašnekovas. – Mano karjeroje buvo ir labai prastų sezonų. Pergalės neateina, darbo įdedi labai daug, išleidi kalnus pinigų, lenktynės neįvyksta arba patiri avariją, automobilis sugenda – išvis neturi kuo džiaugtis. Pergalės, be abejo, smagu – tai tam tikras apdovanojimas, jos užpildo ir patenkina tavo ego, bet nereikia pamiršti ir viso proceso bei džiaugtis kiekvienu nuvažiuotu kilometru, kiekvienu įveiktu posūkiu.“
Kone kiekvienas sportininkas patiria tą momentą, kai savo vietą tenka užleisti kitam. Kaip laidoje tikino garsus lenktynininkas, tas laikas atėjo ir jam – susitaikyti prireikė nemažai pastangų.
„Kartais nelabai supranti – ar tas kelias, kuriuo tu eini jau 15 metų, yra TAS kelias. Ir šis klausimas darosi vis labiau opus. Ar man užteks penkių čempiono titulų, ar man reikia šešto ir septinto? O kada jau bus gana? Nueiti nuo kažko ir pradėti daryti kažką kitą yra be galo sunku. Pradžioje viskas eidavo kaip iš pypkės, turėjau jaunatvišką maksimalizmą, siekiau tikslo, paskui ėmė atsirasti klausimai – kas po to? Kur yra finišas? Kur yra ta linija, kai būsiu patenkintas ir laimingas? Bet tada gyvenimas tau išmeta pamokų – parodo, kad ne viskas taip lengva. Ateina nauji, greitesni, ateina Vaidotas Žala, Martynas Samsonas ir pasako, vyruti, tu turi susiimti arba daugiau treniruotis, daugiau investuoti į padangas, automobilį. Nepavyksta laimėti, tada imi rizikuoti, atsiranda avarijos, šiokia tokia duobelė – eini į dugną. Motyvacijos turi lyg jau gerokai mažiau už tą ateinantį, kuris motyvuotas ir super daug gali ir nori. Tai yra labai didelis spyris į užpakalį“, – kalbėjo V. Švedas.
Pasak laidos „Nepatogūs klausimai“ pašnekovo, šioje situacijoje vyrauja dvi medalio pusės – iš dalies smagu, kad atėjo kažkas, kas seka tavo pėdomis, iš kitos pusės skaudu ir nelengva. Kaip tikino Vytautas, jis buvo įpratęs laimėti.
„Jeigu man nepasiseka ar patiriu avariją – būnu dvigubai motyvuotas. Esu turėjęs avarijų, kur žmonės galvojo, kad su ta mašina niekada nebebus įmanoma važiuoti. O aš jau po devynių dienų su tuo pačiu automobiliu stoviu starto linijoje Europos čempionate“, – pasakojo garsus lenktynininkas.
Vytautas atskleidė, kad vienose pirmųjų savo karjeros lenktynių, kurios vyko Estijoje, patyrė rimtą įvykį – po jo buvo susimąstęs, ar lenktynininko karjerą tikrai reikia tęsti toliau.
„Buvo smarkus vertimas, o aš buvau dar nepatyręs žmogus, nepatyręs lenktynininkas, nežinojau, kad kadangi esi prisegtas, tavo kūnas nejuda – vienintelės kas juda, tai rankos. Ir jei rankas laikai ne ten, kur reikia – o jas reikia laikyti prie savęs – atsitinka taip, kaip tada atsitiko man. Jos tabalavo į visas puses. Ir tuo metu, kai automobilio stogas turėjo sąlytį su žeme, mano ranka pateko tarp saugos lanko ir dugno toje konstrukcijos vietoje. Be abejo, ji buvo sutraiškyta – trys pirštai sutraiškyti neatstatomai, tai reikėjo juos šiek tiek sumažinti, patrumpinti, bet dabar visai puikiai viską darau, – tikino Vytautas. – Čia buvo ženklas, kad gal man nebereikia tęsti ir imti šokti arba dainuoti.“
Vis tik karjerą jis tęsė. „Nepatogių klausimų“ pašnekovas neslėpė, kad vėliau iškovotų didelių pergalių atšvęsti nesibodėdavo.
„Jaunystėj buvo daug šėlsmo ir daug veiksmo. Bet didžiausias šėlsmo etapas buvo tuomet, kai prasidėjo daug pergalių – kažkokio atsipalaidavimo norėjosi. Jis nesmarkiai padėjo mano, kaip lenktynininko, vystymuisi arba tobulėjimui. Režimo pažeidimų pas mane buvo tikrai mažai, bet buvo pakankamai trankūs pergalių paminėjimai“, – šypsojosi laidos svečias.
Dar 2019-iais metais Rokiškio rajone įvyko vienas skaudžiausių įvykių V. Švedo karjeroje, kuris, beje, buvo ir paskutinis toks – jis nuvažiavo nuo kelio. Po to lenktynininkas neturėjo nei vienos avarijos. Pasak jo, ši avarija buvo spyris į užpakalį.
„Turėjau daug ambicijų, automobilis VW Polo buvo tikrai konkurencingas, tarsi turėjome sudaryti stiprią konkurenciją Vaidotui Žalai. Jis tada buvo šiek tiek aplenkęs mūsų ekipažą, turėjo geresnę techniką. Mes turėjome lyg tai žemesnio lygio automobilį – tas turėjo išlyginti jėgas ir daug ambicijų, daug spaudimo iš aplinkos privertė važiuoti kiek greičiau, nei tai dienai buvome pasiruošę. <...> Tos Rokiškio varžybos buvo šiek tiek per greitos – susidėjo Merfio dėsnis, šiek tiek per greitai įvažiavome į vieną posūkį – paskutinę akimirką padariau sprendimą netaikyti į posūkį, nes pamačiau, kad turim šansų į jį nepapulti. Tolyje matėsi lygus laukas, pasėtas rugių. Faktas, kad jei yra rugiai, tai yra kombainas, reiškia nebus akmenų ir kitos problematikos. Bet rugiai buvo šiek tiek žemiau, o apačioje – melioracijos griovys. Kai pamačiau, kad verčiamės į jį, supratau, kad šansų neturim jokių. Greitis 120-140 km/h, 15 metrų griovio peršokti nepavyko – teko ieškoti laimės, bet jos ten nebuvo. Ten buvo melioracijos šulinys, kuris baigė mūsų kelionę, – nusivilimą prisiminė Vytautas. – Atskridęs sraigtasparnis padėjo išvengti dar didesnės duobės – buvau paskraidintas tolyn. Turiu neblogų draugų, kurie esant problemai gali pagelbėti.“
Po šio nemalonaus įvykio atsirado sakančių, kad šios lenktynės Vytautui – paskutinės. Tačiau po trijų savaičių lenktynininkas jau dalyvavo kitose varžybose ir garbingai pabaigė sezoną. Tiesa, po jų vyras pardavė automobilį ir kurį laiką ieškojo atsakymo į klausimą, ką nori veikti toliau.
„Į jį atsakyti man padėjo dar viena gyvenimo dovana – kelionė į Nepalą. <...> Pabuvimas kalne vienam su savim, išėjimas iš savo komforto zonos, pasikėlimas į šešių kilometrų aukštį ir pamatymas, kad yra aukštesnės jėgos, yra Everestas, kuris čia pat – pamatai, kad esi visiškai mažas, niekinis, esi tik skruzdėlytė šitam gyvenime. Ir ta energija, kurią gauni iš kalnų, ji tikrai suteikia papildomos motyvacijos, – kalbėjo lenktynininkas. – Grįžau problemas sumažinęs iki minimumo, numarintom blogom emocijom. Dabar pasaulį matau gražesnį, tvarkingesnį, švaresnį ir platesnį.“
Kodėl Vytautas netapo toks garsus ir matomas, kaip Vanagas ar Žala – gal dėl to, kad nedalyvavo Dakare?
„Benediktas visada garsėjo gebėjimu ištransliuoti savo pavardę – net jei ir neturėjo super daug laimėjimų. Net iš mažų pralaimėjimų mokėjo padaryti mažą pergalę. Kai esi matomas, esi įdomus. Kai esi įdomus – tavimi domisi ir tavo rėmėjai, partneriai. Tada gali surinkti biudžetą, reikalingą Dakarui. Aš niekada nebuvau komunikacijos Dievas ir niekada nesistengiau eiti ta linkme“, – patikino Vytautas, tačiau pabrėžė, kad „niekada nesako niekada“.
V. Švedas yra atsisakęs Lietuvos automobilių sporto federacijos licenzijos ir šiuo metu visur dalyvauja kaip ukrainiečių lenktynininkas.
„Šiemet man teko padaryti tą sprendimą dėl tam tikrų kontraversiškų mūsų federacijos sprendimų – galbūt ne federacijos, o federacijos etikos komisijos, kuri sprendė dėl labai negražių komentarų vieno iš mūsų federacijos narių ukrainiečių atžvilgiu. Buvo prorusiški komentarai dėl ukrainiečių palyginimų su naciais, kad be reikalo nereikia jiems padėti, nereikia siųsti siuntų, humanitarinės pagalbos, leisti būti greičiau užkariautiems. Neva tada įsigalėtų tvarka ir teisingumas. Mūsų federacijos etikos komisijai šitas nepasirodė nepriimtina, dėl to aš pasirinkau atsisakyti Lietuvos licenzijos šiemet ir važiuoju su Ukrainos vėliava. Aišku, tai ne tik dėl federacijos nemokėjimo tvarkytis su tam tikrais savo nariais, bet ir solidarizuojantis su Ukrainos žmonėmis, kuriem dabar reikia bet kokios pagalbos. Veždamas ukrainietišką vėliavą ant savo automobilio, važiuodamas Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje komunikuoju savo palaikymą, savo solidarumą ir savo buvimą kartu su ta šalimi, kuriai pagalbos dabar reikia kaip vandens“, – jautriai kalbėjo laidos svečias.
Vytauto „Nepatogių klausimų“ žiūrovai klausė, kaip jis elgiasi vairuodamas gatvėje – ar jaučiasi toks pat savimi užtikrintas ir drąsus, ar kritikuoja kitus? O gal atvirkščiai – yra malonus ir mandagus eismo dalyvis?
„Aš esu vairuotojo su berete ir ūsais prototipas mieste. Aš esu ne tik vairuotojas, bet ir pagalbininkas, pavyzdys, nes esu ir vairavimo instruktorius – mes turime savo vairavimo akademiją. Aš turiu daug titulų, daug nuopelnų, tad turiu padėti. Aš visada įleidžiu, visada pamirksiu, nepypsinu ir nerėkiu. Mano automobilyje garsinis signalas nebuvo paspaustas niekada. Nesudarau jokių avarinių situacijų – geriau padedu ir leidžiu eismui vykti“, – tikino V. Švedas ir atskleidė, kad bent 10 metų nėra turėjęs jokių nuobaudų.
Su žmona Sigita Vytautas gyvena jau ne vienerius metus. Prieš penkerius metus juodviems gimė sūnus Simonas – tuomet lenktynininkas feisbuke parašė žinutę: „beliko tik pastatyti namą“. Kaip juokėsi V. Švedas, projektas jau yra.
„Mano vaikui – penkeri metai. Jis jau sėdi kartinge, jau bando save išreikšti ir pravažiuoti taip, kaip reikia, kartodromuose. Turim trenerį ir Kaune, ir Palangoje bandėm važiuoti – manau, kad viskas ateity, bet tikrai iš mano pusės nebus nei menkiausios užuominos arba stumimo, kad reikia daryti tą ar aną. Vaikai turi pabandyti dalykus ir atsirinkti patys“, – įsitikinęs pašnekovas, kuris turi ir 12 metų dukrą Viltę. Tiesa, Vytautas pripažino, kad nenorėtų matyti savo dukros automobilių sporte.
Lenktynininko asmeninis gyvenimas tarsi po devyniais užraktais. V. Švedas tikino, kad nedemonstruoti asmeninių santykių viešumoje pasirinko sąmoningai.
„Vis dar neturiu didelio noro kažkur rodytis, eiti į vakarėlius. Savo asmeninio gyvenimo per daug nededu po padidinamuoju stiklu. Stengiuosi jį palikti sau, – sakė Vytautas. – Mes su žmona sutariam ideliai. Kadangi aš turiu daugiau laiko nuo savo automobilių sporto, mažiau laiko praleidžiu dulkėse, tepaluose ir svylančiose padangose, tą laiką galiu skirti šeimai. Galiu matyti augančius vaikus, džiaugtis kiekviena diena, sugalvoti bendrų užsiėmimų. Stengiuosi atidavinėti skolas, kurių buvau pakankamai daug prisirinkęs per savo aktyvią sporto karjerą.“
Visą pokalbį su lenktynininku Vytautu Švedu galite išgirsti laidoje „Nepatogūs klausimai“, kurios vaizdo įrašą rasite straipsnio viršuje.
