Net ir dabar kalbant šia jautria tema R. Kaukėnas sunkiai valdo emocijas – Delfi TV eteryje krepšininkas susigraudino prisiminęs tėtį ir už širdies griebiančius pokalbius su juo. Laidos „Nepatogūs klausimai“ svečias interviu metu taip pat palietė ir kitas temas: krepšinį, karjeros baigtį, traumas, asmeninį gyvenimą, vaikus ir, žinoma, fondo veiklą.
Vaikai turi griežtą dienotvarkę, o tėtis – vieną baimę
Kartu su žmona Tanja Rimantas augina tris dukteris. Žinomas vyras prisipažino, kad yra gana griežtas tėtis, tad šeimoje laikomasi detalaus grafiko ir esminės ugdymo taisyklės, kuria nuoširdžiai tiki krepšininkas. Tai – sunkus darbas, kuris anksčiau ar vėliau atneš saldžių vaisių.
„Maniškės dukros neturi telefonų. Vienai suėjo 15-ika metų, tai nupirkau telefoną. Dukros neturi ir socialinių tinklų. <...> Jos yra labiau pažengusios, nei aš. Pavyzdžiui, labai užsiima rūšiavimu. Neduok, Dieve, aš ne į tą dėžutę ką nors išmesiu, – šypteli pašnekovas. – Iš pradžių mes pasakėme, kad iki 18-os metų telefonų nebus, bet šiek tiek nusileidome, kadangi vyresnei dukrai reikės jo kelionėse.“
Problemų dėl to, pasak R. Kaukėno, niekada nebūdavo, kadangi vaikus jis su žmona visada nuveždavo ir pasiimdavo iš ten, kur reikia. Be to, įprastai šeima gyvena ne Lietuvoje, o dukros turi aiškią dienotvarkę: sportuoja dukart į dieną, mokosi, tad laisvo laiko lieka mažai.
„Aš tikiu vieninteliu dalyku. Tikiu, kad žmonės privalo sunkiai dirbti. Bet kokioje srityje. Nesvarbu, kokį darbą darai ar ką veiki – svarbiausia yra sunkiai dirbti. Aš, pavyzdžiui, niekada netikrinu vaikų, jų pažymių, nes nežinau, kokius pažymius gauna, man neįdomu. Aš žinau, kad jei vaikai įdės darbo, rezultatai bus geri. Esu tuo įsitikinęs. Dėl to gyvenime stengiuosi klausytis tik tų, kurie daug ir sunkiai dirba. Kitų žmonių nuomonė man nelabai svarbi. Aš žinau, kad jei žmogus aukojasi, atiduoda visą save – iš tokio žmogaus aš galiu kažką išmokti. O visi kiti, kurie pseudo sunkiai dirba, gvildena kažkokias problemas – man tai atrodo kaip laiko švaistymas. Aš tą supratau dar universitete, krepšinio karjeroje. Supratau, kad tik taip galiu kažką pasiekti. Tad ir savo dukroms aiškinu vienintelį dalyką, kad reikia viską daryti iš širdies, iki galo. Vieniems ilgiau užtrunka, kitiems trumpiau, bet jeigu dirbsi sunkiai – pasiekti bet ką“, – tiki žinomas vyras.
Trijų vaikų tėtis pripažįsta, kad ugdant savo atžalas turi vieną baimę.
„Mano tėtis buvo labai griežtas, labai reiklus, jis mėgo dirbti, buvo darboholikas. Pas jį nebuvo tokių momentų, kad nereiktų dirbti. Visada važiuodavome dirbti į kaimą, sodybą ir t.t. Tas, kad reikia dirbti, išliko ir mūsų šeimoje. Gal per daug apie tai kalbu, bet taip jau yra. <...>
Mano didžiausia baimė yra ta, kad užaugusios dukros bus pavadintos tinginėmis ar bus nedarbščios, pasikėlusios. Noriu, kad jos suprastų, jog vienintelis receptas į sėkmę yra per darbą“, – pasakojo žinomas vyras.
Vien noro būti krepšininku neužteko
Grįždamas į savo paties vaikystę, R. Kaukėnas pasidalino prisiminimais, kuo jį patraukė krepšinis. Pašnekovas patikino, kad jam dėl šio pasirinkto kelio teko nemažai pakovoti.
„Viskas prasidėjo dar darželyje. Atsimenu mano vyresnis brolis žaidė krepšinį ir jis buvo vienas geriausių žaidėjų pirmoje-antroje klasėje. Atsimenu tą kaip dabar. Man viduje viskas degė, drebėjau, nekantravau, kada galėsiu pradėti žaisti krepšinį, eidavau į lauką, dienomis, vakarais žaisdavau su draugais. Jausmas buvo toks, kad noriu žaisti geriau už brolį.
Pagaliau atėjo ta diena, kai Vilniaus krepšinio mokykloje turėjo būti try out'as į treniruotes, o man tėvai kažkodėl nieko nesakė. Galvoju, kas čia vyksta. Nuėjau aš prie tėvo, jis sėdėjo ir žiūrėjo televizorių, atsisuko ir paklausė, ko aš norėčiau paklausti. Kaip nujausdamas. O aš paklausiau, ar aš galėčiau į krepšinio treniruočių try out'ą. Aš tikėjausi, kad atsakymas bus taip, žinoma. Bet tėtis atsakė, kad, pasitaręs su mama, jie nusprendė, jog man nelabai pasisektų krepšinyje. Sako, tu per žemas, per silpnas ir, matyt, tau nelabai yra šansų, Man viskas taip sudiegė viduje, žemė išslydo iš po kojų. Rodos, ėmė griūti visas gyvenimas. Tai aš atsisėdau jam ant kelių, ėmiau verkti, maldauti ir po pusvalandžio sako: na, gerai, pabandyk. Nuo tos dienos kiekviena krepšinio treniruotė man buvo kaip šventė. Visą laiką tai prisiminiau ir visą gyvenimą tęsėsi tas įrodinėjimas visiems, kad galiu.
Mano didžiausias fanas buvo mano tėvas. Atsimenu, kai sužaidžiau pirmas rinktinės rungtynes. Mane pakvietė 2000-aisiais į kvalifikacines rungtynes, žaidėme prieš Italiją. Tada maniau, kad sprogsiu iš laimės. O tėvas man kaip tik parašė žinutę, atvažiavo į varžybas ir pasakė, kad niekada gyvenime nebūtų pagalvojęs, jog žaisiu kada nors už Lietuvos rinktinę. Nuo tada jis kiekvienas varžybas komentuodavo, gyrė, o man tai buvo... Pagaliau įrodžiau, kad galiu“, – prisiminė jis.
Rimantas sako, kad jo sėkmės istorijoje svarbiausias rodiklis buvo supratimas, jog į tai reikia įdėti daug darbo.
„Iki 9-os klasės aš sportavau, bet beveik taip ir negaudavau žaisti. Pažaisdavau gal kokias 5 minutes rungtynėse ir viskas. Aš į komandą nepakliūdavau, nes tuomet dar buvau silpnas, mažo ūgio. <...> Bet man nebuvo jokių abejonių, kad nereikia treniruotis. Man net nekilo tokia mintis. Buvo organizuojamos papildomos, ne privalomos treniruotės ir aš nė ienos iš jų nepraleidau. Man atrodė, kad turiu ten būti. Supratau, kad aš praktiškai atsilieku viskuo nuo savo komandos narių ir su keliais iš jų pradėjau dirbti papildomai po kiekvienos treniruotės. Būdavo šuoliukai laiptais, metimai. Ir taip kiekvieną dieną, pasilikdami po treniruotės, mes stengėmės“, – pasakojo R. Kaukėnas.
Vėliau, atėjus 10-ai klasei, krepšininko ūgis išaugo ir jis ėmė pastebėti gerėjančius rezultatus.
„Treneris turėjo tokią taktiką, kad, norint patekti į komandą, tu turėjai žaisti vienas prieš vieną su kandidatu į norimą poziciją. Du žaidžia, o visa komanda aplinkui stovi ir žiūri. Tai buvo toks spaudimas, toks noras. Tas man padėjo, kadangi aš buvau pasiruošęs bet kokiam spaudimui. Tas spaudimas buvo didžiausias mano gyvenime, po to aš jau nieko nebijojau“, – tikina pašnekovas.
Kobe Bryanto mirtis
Eteryje krepšininko pasiteirauta apie legendines rungtynes su JAV 2012-aisiais Olimpiadoje, kur jis akis į akį susidūrė su legendiniu Kobe Bryantu. Praėjusiais metais sportininkas ir jo dukra žuvo sraigtasparnio avarijoje. R. Kaukėnas neslepia, kad ši tragedija jį išties palietė stipriau, nei jis tikėjosi.
„Iš tikrųjų mane labai paveikė. Aš net nesitikėjau, kad mane taip gali paveikti kolegos krepšininko mirtis. Kodėl tai mane paveikė? Todėl, kad iš tikrųjų abiejose Olimpiadose jis, mano akimis, buvo pats geriausias žaidėjas. Dažnai kalbama, kad amerikiečiai žaidžia amerikietišką krepšinį ir tie jų sprendimai... Laužo, žingsniuoja, laimi per savo fiziškumą. O Kobe Bryanto visi sprendimai buvo geri. Man tai labai įstrigo. Jo visi sprendimai buvo tikrai geri, teisingi ir, mano akimis, jis buvo tas, kuris gali absoliučiai viską galintis žaidėjas“, – susižavėjimo neslėpė lietuvių krepšininkas.
Pasiteiravus, ar, jo nuomone, K. Bryantas buvo geresnis, nei Michaelas Jordanas, R. Kaukėnas šyptelėjo.
„Aš negalėčiau taip sakyti. Taip, jo mentalitetas buvo arti to, bet M. Jordanas buvo truputėlį aukščiau, todėl kad jo žiūrėjimas į visas kovas per asmeniškumą visa tai iškeldavo dar aukščiau“, – pastebėjo jis.
Traumos, karjeros baigtis ir amžius
R. Kaukėnas eteryje pasakojo, kad profesionalaus krepšininko karjerą jis baigė ne kartą. Sunkiausia padėti tašką jam būdavo todėl, kadangi net ir oficialiai pareiškus apie išėjimą, jis vis tiek sulaukdavo viliojančių pasiūlymų. Visgi, bėgant laikui ir atsiradus traumoms, Rimantas suprato, kad atėjo laikas atsitraukti.
Kurį laiką su iššūkiais susidūręs sportininkas dar bandė atsistatyti savo sveikatą, uoliai plušo aikštelėje bei sporto salėje. Tuomet krepšininkas buvo patyręs kelio traumą, jam trūko raištis. Visgi galiausiai R. Kaukėnas nusprendė spustelėti mygtuką „stop“.
„Po Olimpiados pasakiau, kad viskas, užtenka, daugiau neištempsiu“, – neslėpė jis.
„Daug kas sako, kad labai lengvai baigiau viską, bet aš kitaip negalėjau. Tas karjeros baigimas man tęsiasi iki šiol. Tiesą sakant, jei ir dabar man kažkas pasiūlytų kažką crazy, gal ir pasakyčiau gerai, lošiam. Bet man reikia maksimumo, jeigu žaidžiam, tai žaidžiame rimtai.
Karjerą baiginėjau kelis kartus. Baigiau – grįžau, baigiau – grįžau. Sunkiausia, kad kai baigi karjerą, pasiūlymai vis tiek eina. Bet aš norėjau žaisti tokiose komandose, kurios turėtų šansą laimėti. Norėjau laimėti trofėjų. Žaisti vidutinio ar žemo lygio komandose, kur laimėti yra mažai šansų, bet padėtum tobulėti jaunimui – galbūt. Bet tuo momentu aš taip nesijaučiau, kad norėčiau daryti tokius dalykus. Tuomet norėjau laimėti trofėjų. <...> Skaudžiausia, kad žaidi čempionate ir būni taip arti pergalės, bet to nepasieki. Man iki šiol skauda“, – pridūrė krepšininkas.
43-ejų sportininkas sako, kad psichologiškai jis jaučiasi tarsi 25-erių, neapleidžia jis ir savo fizinės būklės, todėl nuolat sau sugalvoja iššūkių.
„Gal psichologiškai aš nesu šviežiausias, bet fiziškai jaučiuosi gerai. Aišku, jeigu pradėčiau, pavyzdžiui, crossfito treniruotes gal manyčiau kitaip, – nusijuokė laidos svečias. – Aš visą laiką pasistengiu pasidaryti sau testų. Pavyzdžiui, retkarčiais prabėgu kokius 20-imt kilometrų to nė neplanavus tam, kad pasižiūrėčiau, kaip jaučiuosi. Jeigu nesubyru – viskas gerai.“
Jaučiama graužatis, fondas ir tėčio netektis
R. Kaukėno vardas šalyje žinomas ir dėl labdaringos veiklos. Krepšininkas yra įkūręs fondą, kuriuo padeda sunkiai sergantiems vaikams.
„Viskas prasidėjo nuo to, kai su komandomis eidavome aplankyti vaikų į ligonines. Buvome ir Italijoje, ir Vokietijoje, ir Belgijoje, ir Ispanijoje, ir Lietuvoje. Vieną kartą nuėjome į ligoninę aplankyti ir padalinti dovanų. Atėjome su dovanomis, o man buvo tokia gėda. Įėjome, vaikai mūsų laukia, gal net nelabai mus atpažįsta ir mes jiems įteikėme po tokį ženkliuką. Tuomet galvojau Dieve mano... Pagalvojau, nejaugi tik tiek mes galime padėti, atnešti? Po to supratau, kad norint eiti pas vaikus tu turi būti pilnai pasiruošęs, žinoti, kaip su jais kalbėti, bendrauti, ką atnešti. Tu turi būti pasiruošęs tam momentui. Man iki šiol gėda dėl to įvykio. Atėjo ale žvaigždės ir dovanų atnešė“, – su graužatimi tai prisimena krepšininkas.
Net ir kolegos žinojo, kad Rimantas yra tas, į kurį būtų galima kreiptis, norint suteikti pagalbą vaikams, tad ir fondo idėja į krepšininko gyvenimą atėjo natūraliai. Kartu su bendraminčiais sportininkui pavyko sėkmingai įkurti paramos grupę ir taip žingsnis po žingsnio prisidėti prie kilnių tikslų.
„Supratau, kad fondas turi nuolat augti ir kiekvienais metais nuveikti vis kažką svaresnio. Esu įsitikinęs, kad jeigu neaugi – miršti. Tai labai svarbu. Tikiu, kad gyvenime viską galima patobulinti, pagerinti. Tam ribų nėra. Tai liečia sportą, gyvenimą, santykius – viską. Asmeninė patirtis tokia, kad mano šeimoje sirgo ne vienas žmogus“, – prisipažino R. Kaukėnas.
Pradėdamas šią temą Rimantas mintimis vėl grįžo prie tėčio, kuris jo gyvenimui padarė didžiulę įtaką.
„Jis buvo stipri asmenybė, kurios stiprus žodis būdavo kaip spyris į užpakalį. Mes dažnai pasitardavome. Jis sirgo vėžiu, kai jam papasakojau apie savo fondo planą. Jis atsakė, kad jeigu kažkam tikrai padėsiu – pirmyn. Mačiau, kaip ir kiek laiko jis pragulėjo vėžio institute, kiek chemoterapijų atkentėta. Jo tas...“ – sunkiai žodžius rinko pašnekovas, o akyse pasirodė ašaros.
„Būdavo, kad naktimis nemiegodavau, kai tėtis sirgo. Buvo momentai, kai jam sakydavome ne visą tiesą, nesinorėjo nieko pasakoti. Mes ne maži vaikai, supratome, kad viskas gali atsitikti. Gali ir stebuklas įvykti, gali ir tragedija atsitikti. Gyvenome tokiame transe truputėlį ir aš, atsimenu, tuo metu žaidžiau ir Madride, ir Sienoje. Buvo momentai, kai mano žaidimas bangavo. Kai tavo gyvenime svarbus žmogus turi tiek įtakos visą laiką, nori tu to ar nenori, esi to paveiktas“, – pasakojo jis.
Prabilęs apie tėčio ligą R. Kaukėnas nesulaikė emocijų – šie prisiminai jam itin skaudūs iki šiol. Tęsti interviu jam visgi pavyko, tačiau sportininkas paprašė trumpos pertraukos.
„Aš apie tai dažnai nekalbu, tad tuo momentu, kai pradedu apie tai kalbėti, viskas sukyla. Stengiuosi per daug apie tai nekalbėti ir nepasakoti visiems, nes tai asmeniška ir jautru. Apsiverkti prieš kameras niekas nenori, – nusijuokė pašnekovas. – Mano nuomone, tai normalu. Mes visi esame pažeidžiami vienaip ar kitaip.“
Fondo įkūrėjas liūdnas mintis nuvijo pasidžiaugdamas, kad Velykų proga laukia didelis labdaringas koncertas, kurio metu bus tikimasi surinkti kuo daugiau lėšų Kauno hospisui.
„Esu laimės kūdikis, kad galiu tokius darbus daryti, jog galiu suvienyti žmones, bendraminčius. Džiaugiuosi, kad galiu kažką gero padaryti kolektyviai“, – sako jis.
R. Kaukėno manymu, jo 9-erius metus kuruojamas fondas per visą egzistavimo laikotarpį turėjo surinkti gerokai virš milijono eurų lėšų. Visos jos buvo panaudotos sunkiai sergantiems žmonėms bei jų reikmėms.
„Mes stengiamės padėti ne vien vaistais ar medicinine aparatūra, bet padedame ir šeimai. Supraskite, kad vaikas, kuris atsigula į ligoninę, sirgs daug laiko. Bus metai, keli ir ta remisija pasiekiama ir išlaikoma tik kelerius metus. Norint, kad šeima nesubyrėtų, jog vaiką prižiūrėtų, vienas iš tėvų turi sėdėti prie lovos. Vadinasi, vienas iš tėvų praranda darbą. O šeimai prireikia kažko, pavyzdžiui, skalbimo mašinos ir pan., kas yra reikalinga vaiko priežiūrai. Mes visa tai analizuojame, žiūrime, stengiamės suprasti kiekvieną situaciją“, – pasakojo R. Kaukėnas.
Visą interviu su pašnekovu galite žiūrėti straipsnio viršuje esančiame vaizdo įraše.
