Paklaustas apie tai, kaip, jo akimis, skiriasi pirmoji ir antroji, dabartinė, COVID-19 bangos, Svaras teigia, jog šie du laikotarpiai skiriasi kardinaliai.

„Pirmiausia tuo, kad žmonės nustojo bijoti. Anksčiau niekas nežinojo, visi laukė, stebėjo. Dabar visi tie, kurie akis į akį susidūrė su liga, arba turėjo tokių atvejų artimoje aplinkoje, puikiai žino, kokia tai pavojinga liga ir kuo tai gali baigtis. Ypač gerai žino tie, kuriems jau teko dėl koronaviruso laidoti artimuosius. O visi kiti, kurie nesusidūrė arba yra kvaili, nepabijosiu šio žodžio, kurie rizikuoja per šventes važiuoti pas gimines arba keliauja dovanų į didžiuosius prekybos centrus, aš nesuprantu tokių. Žmonių yra daug, ligoninėse vietų mažai, personalo mažai, juk pandemija nėra tik viename kaime ar mieste, ji yra visur“, – sakė G. Liaudanskas.

Jis lygina situaciją su kraujo donoryste, kai žmonės eina neatlygintinai duoti kraujo ir pasakoja pažįstantis žmonių, kurie to nedaro, nes yra prisiklausę sąmokslo teorijų. O nutikus nelaimei ima kaltinti visus, valdžią, kuri juo nesugeba pasirūpinti, nes kaip taip gali trūkti kraujo?

„Pažįstu žmonių, kurie sako mielai duotų kraujo, bet bijo adatų. Tuomet įsivaizduokite situaciją, kad važiuojate paspirtuku, krentate, prasiplėšiate šoną, jus reikia operuoti. Ateina gydytojas ir sako: mes padarytume operaciją, reiktų perpilti kraują, bet visi žiauriai bijo adatų, tad kraujo neturime. Pagalvokite – ar tikrai jūsų baimė adatoms yra atsvara gyvybės išgelbėjimui? Turbūt, kad ne. Ir didžiuojuosi pažįstantis tokių, kurie duodami kraujo nualpsta, turi tokią fobiją, bet vis tiek eina, aukojasi. Tai tiesiog yra pasirinkimas“, – pasakoja atlikėjas.


Jo teigimu, visa Šaulių sąjunga, kuriai jis irgi priklauso, yra pakviesta padėti ir tie, kurie gali tai daryti, nė nesudvejoję tai daro.

„Dabar laikai tokie, kad daugelis geriau skaitys istorijas socialiniuose tinkluose, bet neis patys. Kiti tai daro tik dėl socialinių tinklų. Bet aš taip nedaryčiau, nematau prasmės rizikuoti tik dėl kažkokių peržiūrų. Tai, ką daro mano bendražygiai kartu, vyksta dėl rimtų dalykų. Jei visi Lietuvos žmonės užsiimtų savanoryste bent neiti iš namų, jie taip pat padarytų didžiulį darbą. Kai matau socialiniuose tinkluose besikuriančias grupes, kuriose dalijasi patarimais, kaip išvengti policijos postų, tai gal tada kurkime ir kaip apvogti, nužudyti ir likti nepagautam? Daugeliui rūpi, kaip apeiti įstatymus, kaip nevykdyti nurodymų, kas galiausiai privedė prie mirčių. Kai bandai visus pergudrauti, o po to, net pats to nežinodamas, nuveži artimiesiems virusą, galiausiai imi kaltinti valstybę, kodėl taip nutiko, kodėl mumis niekas nepasirūpino... Bičiuli, tu pats visus apgavai, padarei savo darbą, atsitiko, kas atsitiko, o dabar visi aplinkui kalti?“ – piktinasi nurodymų nesilaikančiais žmonėmis Svaras.

Gabrielius Liaudanskas-Svaras /Foto: asmeninis archyvas

Garsus vyras neslepia – jo aplinkoje nuo koronaviruso mirė jau penki žmonės. Ir čia nelabai padeda gąsdinimai, žvanginimai „ginklais“. Svaro nuomone, svarbu rodyti tikrąją situaciją, nes koronavirusas neša ne tik mirtis. Daug užsikrėtusiųjų net ir pasveikus susiduria su liekamaisiais reiškiniais, tad niekada negali žinoti, kaip liga paveiks būtent tave ir kaip ji baigsis.

„Turime suprasti, kad esame bendruomenė, kad kiekvienas turime įdėti į buvimą joje savo indėlį. Aš kartais imu kaltinti save, kad nepakankamai darau. Negaliu kalbėti už kitus žmones, jie elgiasi pagal savo sąmoningumą, bet aš žinau, kad pirmiausiai reikia žūrėti į save. Jei galiu padėti, padedu, bet nežinau dar, ar to pakanka. Gal kartais mano darbai ir atrodo kažkiek ekstremalūs, bet aš žinau, ką gali padaryti pilietis Svaras, tad imu ir darau“, – sako laidos pašnekovas.

Tuomet žiūrovai iš studijos nukeliami prie Antakalnio klinikų, kur atlikėjas duoda interviu iškart po atidirbtos pamainos. Čia jis dalijasi šviežiais įspūdžiais iš ligoninės užkulisių.

Gabrielius Liaudanskas-Svaras /Foto: asmeninis archyvas

„Iš tikro šiandien buvo gera diena. Baigėsi ketvirta mano pamaina ir šiandien pirmąkart mačiau tiek pasveikusių. Kartu su Šauliais broliais ir seserimis dirbame visus pagalbinius darbus. Pareigybė, pavadinkime taip – pagalbininkai, mums tenka visi darbai, nesusiję su gydymu. Esame liftininkai, siuntų bei tyrimų išvežiotojai, valytojai, darbų yra tikrai labai daug ir nuolat tenka bėgioti“, – pasakoja pašnekovas.

Jis atvirai dalijasi ir labiausiai sukrėtusiais ligoninės vaizdais, istorijomis.

„Kai miršta žmogus, atvažiuoja speciali tarnyba paimti kūno, bet mes turime velionį užvežti liftu, jį supakuoja, palydim iki automobilio. Dabar mirštančių tikrai nemažai, norėčiau, kad bent viena pamaina turėtų nulinį skaičių mirusių. Kol kas taip dar nėra. Gydytojai pavargę, personalo mažai, bet kiekvienas dirba savo darbą. Ir jie labai džiaugiasi mūsų pagalba, nors mes visiški naujokai, bet nėra jokių pykčių, kantriai mums viską išaiškina, nes yra dėkingi. Ten tikrai nėra supersudėtinga savanoriauti. Sueikim, susikaupkim ir baikim tą karą pagaliau!

Kai žiūriu į sergančius, man norisi, kad jie pasveiktų. Bet kai matau besitrainiojančius po visokius prekybos centrus, nenoriu dabar sakyti, ką apie juos galvoju. Naudokitės smegenimis, žmonės, mąstykit, ką darot.

Šiandien lydėjau vieną pasveikusią moterį, niekuomet neklausinėju, kaip kas buvo, bet ji pati pasipasakojo, jog dukra ir sūnus su šeimomis atvažiavo ją tik pasveikinti su gimtadieniu. „Pasveikino“. Ji atsidūrė ligoninėje, išsikapstė, ačiū Dievui. Bet štai, viskas buvo gerai, tik atvažiavo pasveikinti, labai norėjo aplankyt. Klasikinė istorija, tokių pilna. O ligoninė ne guminė, galbūt bus sunku patekti, jei užsikrėsite. O jei jau bus visai prastai, ir reanimacijoje gali būti nelikę laisvų lovų“, – įspėja grupės „G&G Sindikatas“ narys.

Gabrielius Liaudanskas-Svaras /Foto: asmeninis archyvas

Paklaustas, o ar pats, dirbdamas taip arti užsikrėtusiųjų, nebijo, atlikėjas tvirtino, kad ne.

„Turbūt nesu labai protingas, – liūdnai šyptelėjo pašnekovas. – „Labiausiai mane sukrėtęs dalykas per tą laiką, kiek čia savanoriauju, prie kurio truputį pripratau, nors susidūriau jau du kartus, tokia situacija: kai žmogus miršta, jo daiktus sudeda į juodą celofaninį maišą, kuris bus perduotas artimiesiems. Ir kai tame maiše ima skambėti mobilusis telefonas, jausmas labai nekoks. Nesinorėtų, kad kažkada vienas iš mano artimųjų gautų tokį maišą“.

Svaro nuomone, tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje su pandemija, irgi yra karas.

„Juk nebūtinai priešas turi būti su raudona žvaigžde ant kaktos. Kartais jis nematomas, gali sklisti oru. Čia matyt žmonijos kova dėl išlikimo. Tai nėra pirmas kartas istorijoje, kiekvienas laikmetis susiduria su tam tikrais iššūkais, bet arba juos sprendžia, arba nuo jų bėga, arba apsimeta, kad jų nėra“, – sako G. Liaudanskas.

Toliau laidoje Rolandas Mackevičius skaitė žiūrovų užduotus klausimus. Gerbėjams buvo įdomu išgirsti, kodėl atlikėjas atrodo toks pavargęs, nusivylęs, taip pat apie Svaro pomėgį piešti grafitti. Įdomu tai, jog pasakodamas apie tai, pašnekovas apie buvimą hiphopo kultūros dalimi kalbėjo būtuoju laiku. Ar tai reiškia, kad muzika garsaus atlikėjo gyvenime liko praeityje?

„Šie metai, šis laikmetis mane labai atitraukė nuo muzikinių reikalų. Aišku, prasidėjus karantinui, sustojo koncertai, tiesa, su grupe pradėjome įrašinėti naują albumą, bet kai tu didžiąją laiko dalį darai visai ką kita, sąmonė atsitraukia. Bet jokiu būdu iš muzikos pasaulio niekur nedingstu. Būsim, grosim, tiesiog dabar mano pagrindiniai prioritetai – pilietiniai. Prašviesės dangus – grįšim.

Aišku, gali sėdėti ir verkšlenti, prašyti valstybės pagalbos, visada bus tokių, kurie išgyvens ir kurie neišgyvens. Aš noriu pabandyti išgyventi. Aš turiu hobių, trafaretų, dėklų darymą, tai imuosi to. Aišku, gyvenimo kokybė keičiasi, aš turiu dirbti daugiau, miegoti mažiau, bet aš nesėdžiu kamputy ir neverkiu, prašydamas kažko iš valstybės“, – apie alternatyvius pajamų šaltinius dabar, kai negali uždirbti iš muzikos bei koncertų, pasakoja Svaras.

Gabrielius Liaudanskas-Svaras

Jis tikina turintis ir griežtą nusistatymą – niekada nesiskolina pinigų. Ir atlikėjui keista, kaip žmogus, praradęs darbą, geriau jau nieko neveiks, nei kad mėnesiui nueis krauti dėžių sandelyje. Juk tai bent šiokios tokios pajamos.

„Kas tu toks esi, kad tau turėtų kažkas kažką duoti? Rankas, kojas, galvą ar turi? Jei turi, reiškia, gali dirbti. Taip, mes mokesčius mokame, kažkiek mumis rūpintis turi. Bet tokiu ekstremaliu metu, kai užeina pandemija, gi ir pačiai valstybei sunku. Stebėjau, kaip žmonių suvokimas keitėsi nuo sovietmečio, kai būdavo įprasta kažką vogtį, apgaudinėti. Dabar to mažiau, bet jei tu vagi ar apgaudinėji, nepaisai įstatymų, kodėl tie, iš kurių vagi, tau turėtų dar kažką duoti? Tikrai nematyčiau problemos, jei nebūtų pas mane kitų pajamų, sėsti ant dviračio ir vežioti maistą po Vilnių“, – įsitikinęs grupės „G&G Sindikatas“ narys.
Uždavus žiūrovo klausimą apie gyvenimo siekius, G. Liaudanskas prakalbo ir apie tai, jog didžiulių siekių ar norų niekad neturėjo. Tačiau įdomu tai, kad atlikėjas jau yra sugalvojes, kas turėtų įvykti po jo mirties.

„Nereikia man nei paminklų, nieko. Būtų idealu, jei mano kūną sudegintų, o pelenus išbarstytų ant Gedimino kalno, Žalgirio mūšio vietoje ir Baltijos jūroje. Viskas. O kam tas kapas? Kad proanūkius per kiekvieną lapkričio 1-ąją per prievartą temptų žvakutės uždegti? Man nereikia tokios vietos, kaip kapas. Aš visąlaik kitaip gyvenau“, – pasakoja Svaras.

Paklaustas apie tai, ar būna tamsių etapų gyvenime, Svaras neslėpė: jo kelyje pasitaikė visko.

„Ta tamsa egzistuoja, ji ateina laikas nuo laiko. Aš nesu robotas. Bet baisiausia, kai savimi nusivili. Labai sudėtingos situacijos, nežinau, kaip jos išsisprendžia, bet jos praeina. Kai būna sunku, pagalvoju, kad gavau šansą čia gimti, egzistuoti, turiu rankas, kojas. Pasižiūri į pasaulį, kur neregiai, neįgalūs žmonės daro stebuklingus dalykus, o tu, būdamas sveikas, negi pasiduosi? Tai ta tamsa privalo būti. Pas mane ji užeina bent kartą per metus, bet negaliu pasakyti recepto, tiesiog peržengi tai, paliūdi, paverki, pakauki, išsirėki miške, praeina“, – atvirauja atlikėjas.

Gabrielius Liaudanskas, G&G sindikato repeticija
Foto: Gabrielius Jauniškis

Išgirdęs klausimą, kada paskutinį kartą verkė ir kokia buvo to priežastis, Svaras susimąsto.

„Turbūt, vasarą. Labai nesigilinsiu į tai, bet verkiau dėl savo vidinių visokių dalykų. Nepykit, nerasiu tų žodžių, tai nebuvo vienas koks įvykis, tai ne filmas ir ne draugo laidotuvės, kuomet aš taip pat graudinuosi. Turbūt tai emocijų išėjimas iš tavęs yra toks. Vidinių nusivylimų, mano gyvenimo klaidų, galbūt ir pergalių, kaip nupylimas vandens tam tikras“, – lėtai rinkdamas žodžius pasakoja G. Liaudanskas.

Iš kur tokia meilė Lietuvai? Kaip prie mūsų šalies saugumo garsus vyras prisideda būdamas Šaulių sąjungos nariu? Apie tai, kodėl su grupe kuria tik lietuviškus tekstus ir nesistengia užkariauti užsienio muzikos rinkos ir ką mano apie mūsų šalies atlikėjus, dainuojančius anglų kalba? O taip pat – apie 16-mečius reperius, „žaidžiančius“ teatrą, ar yra bandęs narkotikų, kaip per vieną dieną jam pavyko atsikratyti įsisenėjusio įpročio rūkyti? G. Liaudansko atsakymai į šiuos ir kitus intriguojančius klausimus – laidos „Nepatogūs klausimai“ įraše, kurį visą galite pamatyti straipsnio viršuje.