Vos 23-ejų metų jaunoji verslininkė iš tiesų turi kuo didžiuotis. Jos biografijoje – ne tik muzikinio projekto „X faktorius. Žvaigždės“ nugalėtojos titulas, bet ir du populiarūs grožio salonai, kuriuose mėgsta lankytis žinomos šalies moterys. Ten užsukančios garsenybės neretai išreiškia norą, kad joms makiažą atliktų būtent profesionali vizažistė Milita.

Tiesa, dirbdama šioje sferoje makiažo specialistė sako iš arti matanti, koks visgi stiprus yra grožio kultas dabartinėje visuomenėje.

„Tą grožio kultą, kai tu dirbi grožio srityje, matai ir supranti kitaip. Matai, kokios vis dėlto yra nelaimingos gražios merginos. Manau, dėl to, kad gyvena stereotipais. Ne save labiau myli, o myli tą paveiksliuką, kurį nori matyti veidrodyje. Tikrai tą galiu pastebėti.

O klientė, kuri nėra gražuolė ar princesė, dažnai būna charizmatiška moteris. Tokia užtikrinta ir pasitikinti savimi, savo jėgomis, išvaizda. Tos, kurios yra labai gražios, jos dažniausiai 10 kartų tau pasakys, ką galima padaryti geriau, prisikabins prie makiažo, plaukų. Jos įprastai būna superreiklios, nes pačios nežino, ko nori. Iš nieko nori išpūsti burbulą. Jaučiasi, kai žmogus yra kompleksuotas. O toms, kurios laimingos, patenkintos savimi, viskas būna gerai, jos būna dėkingos“, – pastebi grožio specialistė.

Laidoje viešnios teirautasi ir apie plastinę chirurgiją. Milita prisipažino turėjusi vieną plastinę operaciją – nosies. Tačiau ji sulaukia įtarinėjimų, kad chirurgo skalpelis neva prisilietė ir prie kitų jos kūno vietų.

„Turėjau vieną operaciją – nosies. Bet apie tai buvo kalbėta, man tai nėra skaudi tema. Tiesa, po paskutinių vaizdo įrašų kartais manęs net neklausia, o tiesiog parašo: „Pas ką dareisi papus?“ Ką? Dažniausiai į tai neatrašau, bet šįkart atrašiau, kad pas tėvelį ir mamytę. Net juokinga pačiai buvo.

Milita Daikerytė

Kalbant apie tai, kodėl žmonės suserga priklausomybe nuo plastinių operacijų, aš žinau, kodėl taip nutinka. Apetitas auga bevalgant. Tu pripranti prie to vaizdo, tau jis tampa įprastas ir vėl randi kažką, prie ko būtų galima prikibti. Kitas dalykas – niekada plastinės operacijos nepadarys tobulumo. Taip yra. Visada rasi prie ko prikibti, vadinasi, eisi antrą kartą, trečią kartą ir t. t.

Prieš darant nosies plastinę operaciją, aš sau pažadėjau iš visos širdies, tikiuosi, kad man pavyks ištesėti šį pažadą, kad tai bus paskutinė plastinė operacija, kurią darausi šiuo gyvenimo periodu. Galbūt man kas nors atsitiks, pavyzdžiui, po vaikų gimdymo ar kitko, – suprantama. Bet, kalbant apie grožio procedūras, tai bus paskutinis dalykas, kurį aš darau.

Aš žinojau to priežastį. Norėjau atsikratyti vaikystės kompleksų, labai daug išgyvenau ir žinojau, kodėl tą darau. Aš žinojau, kad vis tiek pasidarysiu, tad kam man laukti 3 ar 5 metus, kol aš pasiryšiu šiam žingsniui. Vaikystėje, kai pradėjau dainuoti televizijoje, turėjau nosies kuprelę ir aš niekaip su ja nesusigyvenau. Nors dabar, kai praėjo jau keleri metai po operacijos ir kai pasižiūriu savo nuotraukas, aš matau save kitaip, priimu kitaip. Atrodo, kad visai charizmatiška, kitokia. Dabar atsiranda kitas suvokimas, gal po 10 metų aš galėsiuosi, kad atsisakiau savo autentikos. Gal tuomet kalbėsiu kitaip. Bet aš tuomet žinojau, kad man tai suteiks labai daug komforto ir tikrai pakeis gyvenimą.

Daug kas sako, kad tos plastinės operacijos neva nieko nekeičia, tai galiu atsakyti, kad tikrai nekeičia, jei tą darai dėl grožio kulto, tendencijų, nes visada atsiras dar gražesnių ir paskui norėsis to, ką turi kita. Bet aš nuo vaikystės gyvenau su tuo kompleksu ir negalėjau į save žiūrėti. Tėvai matė, kaip aš tai išgyvenu, tiesiog nepriėmiau tos kuprelės. Taip jau yra. Aš visada mačiau kuprelę arba man atrodydavo, kad visi mato tą mano kompleksą. Visada apsiverkdavau žiūrėdama į save. Mano tėvai žinojo: kai tik atsiras galimybė, aš tą pakeisiu. Neprašiau nieko, pati susitaupiau pinigų, ir tai buvo pirmas toks savarankiškas sprendimas, susijęs su savimi. Net neprašiau tėvų leidimo. Tai buvo labai stipriai išgyventas sprendimas. Nebuvo jokių svarstymų“, – prisimena M. Daikerytė.

Į šou pasaulį Milita įžengė dar vaikystėje. Jai tebuvo 12 metų, kai pateko į televizinius projektus, ir ją užgriuvo didelis dėmesys. Sulaukusi pilnametystės, dainininkė karjerą kuriam laikui pamiršo ir atsidūrė grožio versle. Polinkį į šią sferą pašnekovė jautė nuo mažų dienų ir, tikėtina, paveldėjo iš mamos. Tiesa, už to slypi ir prarasta šelmiška paauglystė.

Milita Daikerytė su mama
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Po mokyklos važiuodavau riedučiais į mamos darbą, plaudavau galvas klientėms. Man patiko. Tuo metu nesijaučiau palikta. <...> Man buvo 8–9 metai, darydavau klientams kavą. Gaudavau po litą už tai, kad išplaunu galvą. O klientės, kurios mane jau žinojo, prašydavo, kad galvą joms išplaučiau būtent aš, nes dar atlikdavau ir masažą. Tai man buvo kaip žaidimas. Tikrai tuo metu nesijaučiau kaip paliktas vaikas, nors augau savarankiškai. Šią akimirką galbūt daug dalykų ir įvyko dėl to, kad visgi taip augau. Gal visgi per anksti aš suaugau ir subrendau, pradėjau tą suaugusio žmogaus gyvenimą. Tas darbas nuo 14 metų... Nežinau, ar norėčiau, kad mano vaikai taip augtų. Aš tikrai būčiau dėkinga Dievui, jei taip įvyktų natūraliai, kad vaikas būtų motyvuotas, dirbtų. Bet ar nepadarė žalos tai, kad neturėjau paauglystės? Nežinau. Nesakau, kad mane tėvai vertė, priešingai, jie mane net stabdė. Matyt, tai buvo savotiškas protestas, maištas.

Būdavo momentų, kai mano draugės jau eidavo į vakarėlius, susitikimus Vilniaus centre, gerdavo kavą, o aš – būreliuose, bėgte, nes per dieną man būdavo net trys skirtingi užsiėmimai. Projektai, dainavimas... Aš visada buvau labai įsitempusi. Mane visada sekė atsakomybė. Ar taip turėjo jaustis paauglys? Galų gale, aš nestudijavau, mama dėl to labai išgyveno, įkanda. Ji akcentuoja tą jaunatvišką studijų procesą, kai galėjau pabūti su studentais. Ji išgyvena, kad praleidau vieną iš gyvenimo žaidimų. Aš galiu ją suprasti, bet taip susidėliojo“, – pasakojo ji.

„Nesakau, kad praleidau paauglystės maištą ar nepadariau kokių nors neracionalių pasirinkimų gyvenime. Kai kurie jų buvo lengvabūdiški“, – pridūrė Milita.

Jauna moteris – žinomų verslininkų atžala, tad atsidavimas darbui buvo įgimtas ir natūralus. Artimųjų paramos Militai taip pat netrūko, nes tuomet ji augo pilnoje šeimoje, tačiau nestigo ir įtampos. 2018 metais pasirodė žinia, kad grožio salono „Divalta“ savininkė Sonata Daikerienė ir verslininkas Artūras Daikeris oficialiai skiriasi. Skelbta, kad pasukti skirtingais keliais panoro Militos mama. Žinoma pora kartu išgyveno 27 metus bei užaugino dvi dukras. Kaip skyrybas išgyveno Milita ir jos sesuo?

Foto: Tomas Šimkus

„Jau per daug išgyventa tų bandymų sulipdyti. Labiau tai buvo paauglystėje, kai vyko visa ta drama, chaosas. Tikrai gerai prisimenu tas akimirkas, kai verki ir prašai, kad susitaikytų tėveliai, kad tik nesiskirtų, nes vaikystėje tu viską matai kitaip.

Neseniai su mama kalbėjome, aš jai pasakojau, atviravau apie savo emocijas, kai „skiriuosi ir taikausi“ mūsų šeimoje buvo tikrai be galo. Labai daug kartų jau skyrėsi beveik iki galo, bet vis tiek susitaikydavo. Nemanau, kad sustabdydavome mes su seserimi, sustabdydavo tikėjimas, kad kažkas pasikeis, kad viskas bus kitaip. Manau, kaip ir kiekvienoje šeimoje. Visada tiki, kad viskas susitvarkys ir tai bus paskutinis kartas. Bet tikrai labai gerai prisimenu, kai buvau mokyklinio amžiaus, kai būdavo dramų, chaoso ir kai verkdavau viena užsidariusi kambaryje, galvodavau, kodėl man taip atsitiko. Kodėl aš turiu tokius tėvus? Kodėl visa tai vyksta būtent man? Ką aš blogo padariau gyvenime? Net ir vaikas tą išgyvena.

Aš tuo metu negalvojau, kad galbūt tėvai nesutaria ir jiems yra blogai, iš tiesų galvojau apie tai, kaip atrodysiu prieš kitus vaikus. Dabar jau yra nemažai išsiskyrusių šeimų ir manau, kad mokyklose tai gana natūralu, nebėra to skirstymo. Bet, pavyzdžiui, aš labai gerai prisimenu save vaikystėje, pradinėje mokykloje, kai girdi kalbant apie vaiką, turintį išsiskyrusius tėvus. Aš žiūrėdavau ir galvodavau, kad tai yra nesuvokiama, kad tai – tarsi iš kito pasaulio, nes pati užaugau pilnoje šeimoje. Galvodavau, kas toje šeimoje turėjo įvykti. Man tai buvo didžiausia tragedija. Tad kai namuose vykdavo dramos, kai grėsė skyrybos ne kartą, tiesiog buvo sunkiausia išgyventi tą suvokimą. Norėjosi sustabdyti, nes įsivaizdavau, kaip aš atrodysiu prieš kitus, maniau, būsiu pasmerkta, nurašyta. Aš tikrai tą išgyvenau vaikystėje, nors tuomet tėvai neišsiskyrė. Bet mes gyvenome patirdami chaosą ir dramų.

Šią akimirką aš manau, kad tai buvo labiau toksiška, nei sprendimas tėvams iš tiesų išsiskirti. Bet kai esi vaikas, didžiausia tragedija atrodė tėvų skyrybos. Šią akimirką aš manau, kad didžiausia tragedija yra labiau tai, kokį tu pavyzdį matei. Visgi jis sugrįžta, tu tą kartoji. Tas šablonas atrodo tarsi natūralus, to nelaikai klaida. Nekalbu konkrečiai apie skyrybas, bet apskritai, ką tu matei šeimoje, – tau atrodo normalu, nors tai yra drama ar chaosas. Tarsi taip turi būti, juk čia šeima, buitis... Taip atrodo, nes tu užaugai tokioje aplinkoje. Ką galėčiau pasakyti ir ką pati norėčiau pasiimti iš tėvų pavyzdžio – visgi geriau yra išsiskirti ir kad vaikas augtų gero klimato aplinkoje, negu matytų chaosą, dramą ir jam tai taptų natūralu“, – atviravo pašnekovė.

Milita Daikerytė

Laidos vedėjas Rolandas Mackevičius Militos paklausė, kokius pojūčius ji išgyveno jau suaugusi, kai ją galiausiai pasiekė skyrybų faktas.

„Tai yra ne vienos dienos procesas. Tuo metu atrodė, kad nėra jokių emocijų. Netgi atvirkščiai – mes džiaugėmės, bandėme palaikyti ir mamą, ir tėtį. Mes su sese tai priėmėme kaip pribrendusį momentą. Jau esame suaugusios ir suprantame, kad tai – dviejų suaugusiųjų sprendimas. Mes esame visiškai niekuo dėtos su sese. Sąmoningai suvokėme, kad tėvų meilė nepriklauso nuo to, ar jie yra kartu, ar ne. Aš sau pabandžiau įrodyti, kad mama ir tėtis mane mylės taip pat, kaip ir aš juos. <...>

Bet labai gerai prisimenu tą būseną, kokia buvo, kai visgi tas procesas baigėsi ir kai sužinojau, kad dokumentai jau pasirašyti, mes jau – nebe šeima. Tą dieną aš kaip tik vežiojau kvietimus į savo grožio studijos gimtadienį ir sesė man paskambino su žinia, kad viskas, mūsų tėvai išsiskyrė. Tu iš tiesų suvoki tą faktą, kad po tiek metų tai įvyko. Mes su sese buvome atskirai tuo momentu, kad ir kaip būtų gaila, ir tikrai galiu pasakyti, kad tai buvo viena sunkiausių dienų gyvenime. Nusiunčiau net nuotrauką mamai ir tėčiui, kad parodyčiau, kaip mums su sese yra sunku. Norėjau, kad jie suprastų, jog ir mes tą stipriai išgyvename. Norėjau pasidalinti su kažkuo. Nors ir taip aišku viskas buvo, kad subyrėjus ta šeima, nebebus kitaip, jau geriau gyvens jie laimingai atskirai, negu nuolatos vienas kitą kankins. Mes tą suvokėme. Bet kai tu esi vaikas tų žmonių, kai supranti, kad viskas, nebeliko šeimos, mes esame visi atskiri individai, mes su sese jau suaugusios... Viskas, subyrėjo ta tobulos šeimos idilė ir visa iliuzija“, – jautriai pasakojo verslininkė.

Žvelgdama į savo šeimos paveikslą ir svarstydama apie savo gyvenimą, Milita neslepia iki šiol mąstanti, kaip atrodys jos pačios šeima, ir kas būtų, jei tai pasikartotų.

„Ieškau dar atsakymo. Pačiai būna įvairių situacijų, kartais atrodo, kad tikrai kartojasi šablonas, kai nesąmoningai darai klaidų, pasirinkimų. O kartais būna pikta, kad tam tikri įvykiai tiesiog nutinka gyvenime. Visgi manau, kad daug dalykų priklauso nuo mūsų, bet kartu yra ir tam tikros pamokos, kurias reikia išmokti. Aš ir pati buvau susidūrusi su tokiomis situacijomis, esu nudegusi ir santykių klausimu, ir pasirinkimų klausimu, ir dėl naivumo. Tada supranti, kad toks gyvenimas. Nors jau išgyvenau tą, atrodo, jau ir pasimokiau. Bet egzistuoja melas, žmonių traumos, ir ne viskas priklauso nuo tavęs“, – tikina M. Daikerytė.

Milita Daikerytė

Laidoje Milita bene pirmą kartą prisipažino apie pasikeitusį santykių statusą – mergina jau kurį laiką nebėra vieniša.

„Aš turiu santykius su vyru“, – neslėpė ji ir pridūrė, kad jos mylimasis – lietuvis.

„Mes susipažinome kavinėje. Stovėjome šalia vienas kito ir maišėme savo kavą. Galiu pasakyti, kodėl taip įvyko. Dažnai girdžiu, kad dėmesio sulaukiu labai daug. Taip, dalis tiesos yra, bet kas tas dėmesys? Dažniausiai jis apsiriboja instagramu ar kokia žinute, o jis išdrįso užkalbinti gyvai. Man buvo įprasta, kad bendroje kompanijoje, net jei krisdavome vienas kitam į akį, vaikinas vis tiek neprieidavo, pritrūkdavo drąsos, tik vėliau parašydavo. Tada kildavo mintis: kodėl gyvai nepriėjai? O čia buvo kitaip. Mes pasižiūrėjome vienas į kitą, netrukus ėmiau jausti, kad kažkas į mane žiūri. Natūraliai tai priėmiau. O jis atsakė: „Oho, koks įdomus jausmas tave pamatyti gyvai.“ Šiuo metu kartu esame vienus metus. <...>

Jis už mane vyresnis 12 metų. Vilnietis. Kartu dar negyvename. O kam? Dirbame šiuo klausimu, bet kol kas mums patinka piligrimo kelionės. Tikrai nemeluosiu, kad šiek tiek sudėtinga. Būna ginčų, kas pas ką nakvos. Bet arba aš nusileidžiu, arba jis. Abiem yra geriau savo namuose. <...>

Aš esu žmogus, kuriam labai reikia santykio, ir išmokti būti vienai man tikrai reikėjo laiko. Aš tą dariau sąmoningai po labai toksiškų santykių. Nusprendžiau, kad turiu duoti sau laiko. Po draugysčių nesu linkusi pulti prie naujų santykių, susirasti ramstį ar „sugertuką“, kuris turėtų sugerti visas buvusių santykių žaizdas. Esu linkusi išsispręsti tuos dalykus ir žmogų priimti į švarią erdvę. Prieš sutinkant šitą žmogų taip pat sau buvau davusi laiko, kiek turiu išbūti viena. Jokių pasimatymų, jokių susitikimų, susirašinėjimų ar flirto. Ne. Jokių santykių. Aš turiu išgyti ir pabūti viena. Tą mokiausi daryti, bet kartu esu žmogus, kuriam santykiai labai svarbu. Neįsivaizduoju gyvenimo be vyro“, – pasakojo laidos viešnia.

Eteryje pasiteirauta, ar vienas kitam jiedu jau prisipažino mylintys.

„Pasakėme. Man šis žmogus tikrai yra taip pasakęs, aš irgi, manau, esu prasitarusi. Tiesa, aš ne taip greitai. Man šiam žodžiui ištarti reikia laiko, nesinori švaistytis tokiais žodžiais, nes jie praranda prasmę“, – tiki M. Daikerytė.

Visą atvirą Militos interviu žiūrėkite straipsnio viršuje esančiame vaizdo įraše.