Laidoje „Nepatogūs klausimai“ V. Radzevičius sakė, kad, nors dėl koronaviruso pandemijos ir teko atšaukti suplanuotas keliones, antrojo karantino jis laukė su nekantrumu. Per pirmąjį jis su šeima atrado gyvenimo miškuose malonumą ir dabar didžiąją dalį laiko vis dar leidžia Dzūkijoje.

Kalbėdamas apie išbandytas profesijas, laidos pašnekovas teigia pasiilgstantis senų laikų, kuomet kaip sporto žurnalistas pradėjo savo karjerą televizijos eteryje, o vėliau teko išbandyti ir sporto transliacijų režisieriaus kėdę. Tiesa, tai buvo nemažas iššūkis, nes apie šio darbo subtilybes jis beveik nieko nežinojo. Tačiau po stažuočių NBA, Lietuvoje V. Radzevičiaus dėka atsirado ir bent kiek profesionalesnės krepšinio, futbolo varžybų transliacijos, jis eteryje išgarsino ir bušido kovas.

„Pasiilgstu tų laikų, bet tikriausiai, kaip ir daugelis žmonių, pasiilgsti kažko, nes tuomet buvai jaunas. Buvo labai didžiulės galimybės, staiga, kai ėmė laisvėti Lietuva, prireikė labai daug žurnalistų. Bet pomėgiai pas mane keitėsi, kai tik atsirasdavo rutina. Čia panašiai, kaip futbolo aišktelėje, kai gauni kamuolį, dabar jau varysies link vartų ir pamatai kažką kita, kas sudomina. Taip mano gyvenime ir gastronomija atsirado. Man labai vis įdomu pradėti kažką. Gamindavau sau, šeimai, bet kai ėmėme keliauti su Marčiumi, aš buvau atsakingas už maistą. Tada netyčia nufilmavome, kaip gaminau ir gimė rubrika „Pasaulio puodai“, - savo aistrą maistui, dabar tapusia ir jo pragyvenimo šaltiniu, mini V. Radzevičius.

Jis pats pritaria, kad dėl to mažiau laiko lieka šeimai, tačiau jau kelionių metu suprato, jog ilgesys tik sustiprina meilę artimiesiems. Anot Vytaro, meilė šeimai matuojama kilometrais.

„Man ir žmona vis priekaištauja, kaip mes čia gyvename. Bet čia tokia rutina būna Vilniuje, o kaime truputį kitaip viskas. Šeima pas mane savaitgalį atvažiuoja, tai vasarą mes kiek rečiau matydavomės. Kai keliaudavom irgi grįžti pasiilgęs, toks romantiškai nusiteikęs. Bet per dešimt minučių viskas pasikeičia ir vėl norisi išvažiuoti“, - juokasi laidos pašnekovas.

Paklaustas, kaip jo gyvenime atsirado meilė maistui, V. Radzevičius teigia, jog tai nutiko dar vaikystėje.,

„Pamenu, tekdavo gaminti iš darželio grįžusiam mažajam broliui, nes tėvai iš darbų troleibusais parvažiuodavo tik apie 7 valandą vakaro. Vėliau pradėjau pagal receptus gaminti, nes radau seną receptų knygą. Kiek paaugus tai tapo savotiška meditacijos forma. Bet aš virtuvėje būtinai turiu vienas būti, nepatinka užpakaliais trintis“, - pasakoja Vytaras.

Tuomet laidos žiūrovai uždavė klausimą apie tai, ką tokio teko gyvenime valgyti, ko po to gailėjosi arba kas ne tik kelionę, bet ir sveikatą sugadino?

„Daugelis jau yra girdėję istoriją apie keptas jūrų kiaulytes, bet galiu tikrai nuoširdžiai pasakyti, kad jos tikrai labai skanios. Tai Peru nacionalinis patiekalas, jos tokios didelės, iki 2 kg užauga, yra net specialios fermos. Čia pas mus galvose viskas yra, nes ten jos tas pats, kaip pas mus triušiai. Atrodo, aišku, pats gaminimo procesas taip įdomiai, kai riebaluose galvytės ir uodegytės jų virpa, tie jų nagučiai matosi, gal kuriem žmonėms ir nepatinka. Bet kai paragauji, tai skanus patiekalas, skoniu primenantis triušieną.

O kas man nepatiko labiausiai? Tai darželio maistas. Pirmoje vietoje – plėvė ant virinto pieno, kotletai su kiaušiniu viduj, manų košė su tokiais kleckais. Kitas patiekalas, kurį aš ragavau jau suaugęs, kur Martynas labai tikėjosi, kad mane supykins kadre, nes vyko filmavimas, tai buvo kobra.

Man, kaip tuo metu vyriausiam svečiui, teko kobros širdis. Vietname tikima, jog kai suvalgai kobrą, perimi jos galias. Tai iš kobros gamino 7 patiekalus. Kai paėmiau į ranką širdį, ji dar pulsavo ir nurijus net jaučiau, kaip manyje plaka dvi širdys. Martynui, kaip antram pagal svarbumą, davė tulžį. Vėliau nupylė tos kobros kraują ir sumaišė jį su ryžių degtine. Tai va šitas man ir užstrigo. Bet pavyko sulaikyti viduj. Buvo labai britku. Po to dar iš mėsos, kaulų, skūros pagamino dar keturis patiekalus, bet ten jau buvo viskas normaliai.

Dar vienas dalykas, kuris buvo šlykštus – fermentuotas kiaušinis, kur kai valgai traška kai kurios viščiuko dalys dar. Nors aš labai mėgstu Vietnamo virtuvę, bet dar vienas patiekalas, kurį teko ragauti, iš kvapo jautėsi jau per atstumą. Tai buvo mėlynų džinsų spalvos fermentuota ančiūvių sriuba. O fermentavimas – tai yra pūdymas. Ir jei valgant pademonstruosi, kad tau nepatinka, tada įžeisi juos, nes čia jau aukštos klasės patiekalas. Tai vieną šaukštą paragavau, o daugiau jau supratau, kad neįstengsiu. Pamelavau, kad jau esu sotus po prieš tai vykusių filmavimų ir daugiau nevalgiau“, - įspūdžiais dalijasi V. Radzevičius ir tikina, kad stengiasi žiūrovams nemeluoti apie paragauto patiekalo skonį.

Tačiau paklaustas, ką pasirinktų – ar niekada gyvenime nebegaminti, ar niekada nebekeliautų, nedvejojęs rinktųsi keliones.

„Manyje yra kažkoks klajūno genas. Dar vaikystėje mama išleisdavo mane į kiemą, o aš visai kitoje Vilniaus vietoje atsidurdavau“, - šypsosi Vytaras.

O kaip jam sekasi sugyventi su savo kelionių partneriu M. Starkumi?

„Na, mes skirtingi esame. Jis labiau ant žemės stovi, o aš vėjavaikis. Tai gal tie skirtumai ir yra gerai, nes jei būtume vienodi, nesugyventume. Mes jau tiek metų bičiuliaujamės, nesipykstam, žinom vienas kitą kaip nuluptą, suprantam, kada kalbėt, o kada geriau patylėt“, - sako V. Radzevičius ir tikina, kad niekada nebuvo situacijų, kada norėtųsi draugui vožtelėti per galvą. Tačiau buvo atvejis, kuomet Martynas Vytarą sužalojo futbolo aikštelėje.

Kitas laidos žiūrovas pašnekovo pasiteiravo, ar šis yra ragavęs kolumbietiško kokaino?

„Ne. Bet mums yra siūlę visko – ir kokaino, ir žolės, ir sekso. Pietryčių Azijoje visuomet labai siūlo. Ar esu kažko nusipirkęs netinkamo? Buvau labai piktas, kai Honkonge daug kartų per dieną prišokę kostiumus pasiūti siūlė, taip pat tuos padirbtus daiktus, kuriuos jie vadina „original copy“, - pasakoja garsus keliautojas.

Paklaustas, ar šiuo metu yra laimingas, V. Radzevičius nė nedvejodamas atsako, kad taip.

„Tik laiko labai trūksta. Ir poilsio“, - šypsosi jis.

Laidos pabaigoje Vytaro laukė tradicinis iššūkis – skambutis draugui. V. Radzevičius paskambino Linui Zareckui-Chorui ir pasiūlė drauge įsigyti restoraną. Bet pinigų (ir daug jų) reikia labai skubiai...

Istorija apie įsimintiniausią neblaivų nuotykį – šuolį parašiutu, persėdimą ant motorolerio bei su kokia užsienio scenos žvaigžde jį nuolat painioja praeiviai – taip pat laidoje „Nepatogūs klausimai“, kurios visą įrašą galite pamatyti straipsnio viršuje.