Panašu, jog Lietuva ir vėl gali sužibėti lengvosios atletikos srityje – garsiojo tėčio, olimpinio čempiono V. Aleknos pėdomis seka du jo sūnūs Mykolas bei Martynas.

„Abu mano sūnūs sportininkai, anksčiau buvo vyresnėlis Martynas perspektyvesnis, daug vilčių teikiantis, tačiau labai pasitempė jaunėlis Mykolas, kuris net rekordus dabar gerina. Anksčiau buvo futbolininkas, bet dabar jau šovė į viršų disko metime, savo amžiaus grupėje. Tai namuose šiuo metu turime du disko metikus, aš jau esu trečias ir nesu užtikrintas, kad geriausias“, – šypsosi V. Alekna ir sako, kad jo, kaip profesionalo, patarimų atžalos ne visada klauso. Bet teigia tikintis, jog ateis tokia diena, kai sūnūs „pasieks lubas“ ir tuomet tėčio palaikymo tikrai prireiks.

O koks buvo paties V. Aleknos kelias, ne kartą jį nuvedęs ant čempiono pakylos? V. Alekna sako, jog tikrai nebuvo taip, kad nuo pat mažens svajojo apie disko metiko karjerą. Jis augo provincijoje, kur su keliais draugais nelabai būdavo, ką veikti, todėl jie sportuodavo. Vėliau pateiko į Panevėžio internatinę sporto mokyklą, kur iš pradžių bandė žaisti krepšinį, vėliau mėtė ietį. Tačiau pastaroji veikla buvo tarytum kančia ir visiškai nesisekė.

Būtent todėl V. Alekna vos nebuvo išmestas iš mokyklos, nes rezultatų kaip nebuvo, taip nebuvo. Kol vieną dieną nutiko neįtikėtinas dalykas.

„Vyko varžybos, kuriose ir sprendėsi likimas, nes metų pabaigoje vertinami visų rezultatai. Ietį numečiau netoli, nepamenu, bet lyg buvau likęs paskutinis. Tada treneris pasiūlė pabandyti mesti diską. Buvau jį laikęs rankose, bet niekad nebuvau metęs. Bet mečiau, mečiau iš vietos, kiti jau tai darė su posūkiu, buvo pasitreniravę. Numečiau berods apie 30 metrų ir laimėjau varžybas. Tai taip ir likau minėtoje mokykloje ir po kurio laiko pamilau tą įrankį“, – karjeros pradžią prisiminė V. Alekna.

Sportuodamas jis susipažino ir su savo būsima žmona Kristina. Ji taip pat buvo sportininkė, lengvaatletė, pora vienas kitą sutiko jau treniruodamiesi Vilniuje, ėmė bendrauti vykdami į varžybas. Jiedu bendravo šešerius metus, o 2000-aisiais susituokė ir sukūrė šeimą.

Ilgą laiką V. Alekna su sportu derino ir darbą Vadovybės apsaugos departamente. Pusmetį sportuodavo, o pusmetį tapdavo pareigūnu. Tai, kaip pats sako, išėjo į naudą – pavargus nuo intensyvių treniruočių, „pailsėdavo“ saugodamas iš pradžių objektus, vėliau – ir aukšto rango valdininkus.
„Tuo metu, atvykus iš Panevėžio, mano rezultatai neleido tikėtis kažkokių didesnių pajamų, todėl teko ieškotis darbo. Tuomet ir baimės kitaip atrodė, buvau jaunuolis, tad pavojingas darbas negąsdino. Atvirkščiai – darbas atrodė romantiškas, nes apie tai kuriami filmai“, – pasakojo laidos pašnekovas.

Iš pradžių budėjęs prie įėjimo į Seimą, neužilgo jaunas sportininkas buvo paskirtas į tuometinio prezidento A. Brazausko apsaugos komandą.

„Ir ten teko praeiti mokymus, mokėmės įvairių taktikų, šaudymo, savigynos, atlaikyti psichologinį spaudimą. Prie svarbių asmenų matome tik kelis žmones, tačiau dirba visas departamentas, atskirai ruošiamasi įvairiems vizitams, susitikimams, aiškinamės galimas grėsmes“, – apie tai, kaip atsidūrė šalia prezidento ir kokia yra šio darbo virtuvė, pasakojo olimpinis čempionas.

Ar A. Brazauskas turėdavo slapyvardį?

„Aš dabar bijau supainioti, bet taip, turėjo. Paprastai tiek saugomi asmenys, tiek departamento pareigūnai buvo vadinami tam tikrais skaičiais. Taip daroma, kad būtų galima greičiau susikalbėti. Visas bendravimas vyksta skaičiais. Mano, pavyzdžiui, slapyvardis buvo „89“, – prisimena pašnekovas.

Asmens sargybiniams privalu su saugomu asmeniu vykti ir į užsienio keliones, ir į atostogas. V. Alekna sako, jog šiame darbe poilsio nedaug, pareigūnas turi šiek tiek pamiršti ir asmeninį gyvenimą.

„Ne, neturi tu čia savo gyvenimo, vyksti visur, kur reikia. Pirmas tris paras būna viena komanda, po to atvyksta kita, pasikeičiama“, – sakė V. Alekna.

Jis sako, kad realaus pavojaus jo gyvybei nebuvo kilę, šaunamojo ginklo taip pat neteko panaudoti. Tačiau pavojingų momentų, kai tenka žaibiškai reaguoti – buvo“, – neslepia jis.

Ar teko nešti Brazauską girtą? Tokį klausimą uždavė smalsus laidos žiūrovas. Kelias sekundes pamąstęs, V. Alekna atsakė, jog ne.

Toliau laidoje žiūrovai teiravosi, ar būna atvejų, kai kažkas V. Alekną išveda iš kantrybės. Garsusis vyras teigė, kad jo namuose indai nedūžta, tiesa, kartą sudužo... medalis.

O ką profesionalų sportą baigęs lengvaatletis mano apie dopingo vartojimą?

„Tai daro tik sportininkai – sukčiai. Tikrai netoleruoju to. Kai kurie rekordai nepagerinami daugelį metų ir, spėjama, jog jie pasiekti būtent su dopingo pagalba. Deja, dabar to jau niekaip neįmanoma nei patikrinti, nei įrodyti. Sportas ir dopingas – nesuderinami dalykai. Jei aš būčiau vartojęs dopingą, mano karjera nebūtų tęsusis 20 metų. Vartojant preparatus save greit nualini. Jau nekalbant apie tai, kas iš tavęs lieka po to“, – sako sportininkas.

Dabar jis sako negalintis atsispirti trims dalykams: sportui, maistui ir golfui. Tai – aistra, kurią vyras atrado baigęs disko metiko karjerą.

Laidos pabaigoje pašnekovams tradiciškai pateikiamas išbandymas – skambutis draugui. V. Alekna sugalvojo paskambinti Romui Ubartui ir pameluoti, kad nori grįžti į profesionalųjį sportą, o tada dar ir paprašytų, kad šis taptų jo treneriu. Kaip klostysis vyrų pokalbis?

O taip pat – kuria pergale labiausiai didžiuojasi V. Alekna? Kokie jausmai buvo apėmę traukiantis iš didžiojo sporto ir dar daugiau nepatogių klausimų bei tiesių atsakymų – laidoje „Nepatogūs klausimai“. Visą laidos įrašą galite peržiūrėti straipsnio viršuje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (114)