A. Gelažninko pavardę puikiai žino visi, bent kiek besidomintys Dakaro raliu. Pernai debiutavęs lenktynėse, šiemet, sudalyvavęs antrą kartą, jis finišavo 30-tas. Motociklininkas ralio metu neišvengė ir traumų. Viename iš etapų į vairuotojo kelį skriejo akmuo, kitą kartą nuo motociklo kritęs A. Gelažninkas skriejo 40 metrų, jam buvo prispausta ir koja.

Tačiau, panašu, jog skausmas jau tapo neatsiejama šio lenktynininko gyvenimo dalimi. Sėdęs ant motociklo dar būdamas 8-erių, dabar jau 34 metų sulaukęs Arūnas pasakoja ne kartą pajutęs ne tik traumų „skonį“, bet ir pasėkmes. Būdamas 21-erių iš medikų jis išgirdo, kad jei darkart sėsis ant motociklo, gali visą gyvenimą likti neįgaliu. Vėliau patyrė, ką reiškia „nulūžusi“ koja, kurią teko tvirtinti varžtais. Pagijęs po traumos, kitose varžybose susitrupino kitą koją. O kai kurias traumas lenktynių trasoje išvis vyras prisimena tik per miglą, nes jam dinginėjo sąmonė.

Laidos pradžioje garsus lenktynininkas papasakojo šypseną keliančią savo pasikeitusios pavardės istoriją. Sako, kartais net puikiai jį žinantys žurnalistai ar gerbėjai ją parašo su klaida ar pavadina „Gelažniku“. Tačiau iš tiesų tokia jo pavardė ir turėtų būti.

„Mano tėtės broliai yra Gelažnikai, tačiau tėtis kažkada, rusų laikais, buvo klaidingai įrašytas kaip Gelažninkas, tad tokie ir likome. Dabar giminaičiai yra Gelažnikai, o mano brolis, aš, mano brolio vaikai, visi mes Gelažninkai“, – pasakoja Arūnas.

Arūno Gelažninko sutiktuvės

Tačiau kaip jį bevadintų, lietuviai geriausiai vyrą žino iš motosporto arba Dakaro ralio. Tiesa, kitaip nei kiti lietuviai, A. Gelažninkas važiuoja motociklu, o tai yra gerokai rizikingiau nei lenktyniauti automobiliu.

Ne vieną mirtį Dakare Arūnas matė iš arti. Šiemet Dakare žuvo du lenktynininkai.

„Vienas žuvo septintą greičio ruožą, o kitas krito vienuoliktame greičio ruože. Jis buvo pajungtas prie aparatų, nes mirė jo smegenys, parskraidino į Nyderlandus, nes jis olandas ir tada nusprendė išjungti gyvybę palaikančius aparatus. Nes jo smegenys buvo mirę, nebebuvo prasmės. Tai galima sakyti, kad šiemet Dakaras pasiglemžė dviejų motociklininkų gyvybes. Pirmasis sportininkas, jam, kaip buvo sakoma, sustojo širdis. Dar nėra aišku, ar jam sustojo širdis nuo patirtų sužalojimų, bet jis lėkė apie 150 km/h greičiu. Antrasis nelėkė taip greitai, bet buvo kopos, smėlis, jis vertėsi per galvą ir nebuvo užsidėjęs kaklo apsaugos, lūžo kaklo slankstelis. Beje, aš irgi galvojau, kad gal man nereikalinga ta kaklo apsauga, nes ji nėra patogi, o kiti ir be jos važiuoja, bet džiaugiuos, kad tai buvo tik akimirka ir likau su apsauga. Taip, tos nelaimės slegia, bet tam ruošiesi, juk ir gatvėje gali einant per perėją nelaimė nutikti“, – teigė A. Gelažninkas.

Radistams lenktynininkas papasakojo, jog jam yra nutikusi nelaimė ne tik lenktynių trasoje, bet ir važiuojant motociklu Kauno gatvėmis.

„Išvažiavau lengvai prasukti ratuko, važiavau per sankryžą degant žaliam šviesoforo signalui ir bičiukas su kabrioletu sugalvojo pasukti ir pastatyti automobilį ant šaligatvio per dvigubą ištisinę juostą. Jis išlindo tiesiai prieš mane, skridau per jo automobilį, nusiridenau per asfaltą. Trūko peties raištis vienas, reikėjo operaciją daryti. Bet laimingai baigėsi, nes šalia buvo medžių, automobilių, į kuriuos galėjau atsitrenkti. Kokios tada buvo mano mintys? Akimirką pamačiau, kad lenda automobilis, mintyse buvo, kad man jau dabar „pipiec“, o kitą akimirką jau skrendant galvojau, kad tik kur neatsitrenkčiau. Reikia mokėti kristi, bet krisdamas lauki smūgio. Tada pirmasis jausmas būna, kad viską skauda. Varžybose stojiesi ir toliau bandai važiuoti, tačiau ne visada pavyksta“, – prisiminęs traumą dabar jau šypsosi lenktynininkas.

Jis vis dar puikiai prisimena ir neseną „skrydį“ nuo motociklo Dakare, kai krentant spėjo pagalvoti apie tai, jog „jau skrenda“. Taip pat spėjo pagalvoti ir apie kolegą, kurį prieš 80 kilometrų su trauma išskraidino medikų sraigtasparnis.

„Skrendu ir galvoje viena mintis – va, man dabar jau bus kaip jam, trauma, lūžiai, varžybos baigtos. Tiek daug spėjau visko apmąstyt. Mačiau nuo manęs tolstantį motociklą, tada kritau. Skaudėjo viską, net oro negalėjau įkvėpti. Bet atsistojau, rankos kojos lyg sveikos ir patraukiau link motociklo. Bet buvau stipriai susitrenkęs, nes negalėjau net pavažiuoti, o buvo likę 100 km. Tai sunkiai sekėsi man“, – pasakojo Dakaro ralio dalyvis.

Arūnas Gelažninkas šeštąją Dakaro ralio dieną
Foto: iGo2Dakar nuotr.

Jis teigia, jog daugelis juokauja apie lentynininkų turimą raudonąjį mygtuką, kurį nuspaudus atlekia pagalba. Neva kai kuriems norisi jį nuspausti dar net neprasidėjus varžyboms.

„Tai sunkios lenktynės, važiuojant tikrai pagalvoji „kam man viso to reikia?“. Juk leidi milžiniškus pinigus, bet tas išėjimas iš komforto zonos, nenoras nuvilti partnerių ir paties savęs, be to tai mano duona, hobis, malonumas, tai tas veža. Tuo metu gal ir sunku, bet kokia grąža to būna. Aišku, po traumų, kai iškrenti ne vienam mėnesiui, galvoji, kad kam man to nereikia. Bet čia tik kol skauda. Tokių minčių, kad čia jau paskutinis kartas, tikrai dar neturėjau“, – sako Arūnas.

Vėliau žiūrovai lenktynininko paklausė ir apie dar vieną nemažą lenktynių iššūkį – kaip Dakaro ralio dalyviai susidoroja su problema, kaip ilgą laiką išbūti nesišlapinus?

„Esu matęs, kad lenktynininkai turi šlangutę. Pernai persekioju vieną lenktynininką, norėjau jį aplenkti, žiūriu, jam bėga kažkas. Galvoju, kuras bėga. Pasirodo, nė velnio. Iš bato bėga, sisioja jis. Tai chebra naudoja tokius dalykus. Bet aš jau apsimyžęs tikrai nevažiuosiu. Kai kurie, manau, ir „pampersus“ naudoja, kurie automobiliais lenktyniauja. Nes jiems nereikia stot. Mes su motociklais stojam kuro piltis. Tai trunka 2-3 valandas. Tai prieš startą nueini į kopas ir po to, kol būni sustojęs“, – pasakoja patirtį ralio dalyvis.

Po to žiūrovai teiravosi ir ar skauda po tokių varginančių lenktynių sėdimąją?

„Skaudėt neskauda, bet pradeda berti odą, žaizdos atsiranda, nutrina. Bet naudoju aš tą vaikų pudrytę, ir to neišvengi“, – sako A. Gelažnikas ir neslepia, kad motokrose net spenelius užsiklijuodavo pleistrais, kad apranga nenutrintų.

Taip pat A. Gelažninkas prisiminė traumą, po kurios medikai jam pasakė, jog jei dar kartą sės ant motociklo, liks neįgalus. Tai nutiko, kuomet jam buvo 21-eri ir traumą patyrė motokroso varžybose Anglijoje.

„Priešais mane važiavęs motociklininkas nusprendė netikėtai stabdyti, trenkiausi į jį. Kas matė, sakė, kad irgi normaliai skridau. Atsimenu tik kaip link jo artėjau, o po to jau viskas, guliu. Žmonės aplink, žiūri, švietalioja, šaukia, kad nejudintų manęs niekas. Man skaudėjo visą nugarą labai, kaklą. Atrodė, kad visas tas įvykis truko kokį penkiolika minučių: pagulėjau, mane į greitąją ir išvežė. Po to man sakė, kad praėjo apie dvi valandas, tai reiškia, kad man dinginėjo sąmonė. Oksforde ligoninėje pragulėjau 5-6 dienas, rentgenas parodė, kad lūžo du slanksteliai. Bet po išsamesnių tyrimų paaiškėjo, kad tie slanksteliai deformuoti, susispaudė, galbūt tai buvo augimo arba ankstesnių traumų padariniai. Bet tada galvojau: velniams man to reikia daugiau... Kitą dieną nusipirkau bilietą į Lietuvą ir išskridau.

Nuėjau su tomis nuotraukomis čia pas gydytoją, jis dar dabar klinikose dirba, sako „oj, vaikeli, jeigu tu dar sportuosi, sėsi į invalido vėžimėlį. Paskambinau, kad į Angliją negrįšiu, prasidėjo normalaus žmogaus gyvenimas. Kelerius metus buvo ramu. Tada nuvažiavau į Ukrainą, į varžybas, kritau, koja nulūžo, nukrito į šoną. Iš bato išimi ir ji į šoną nulinksta. Į gipsą negalėjo dėti, gręžė kulną, prie lovos buvau pririštas porą savaičių. Pasveikau. Po metų, naujas „Kawasaki“, dabar jau lėksiu vėl, Latvijoje varžybos vyko. Vėl trauma – sutrupėjo kitos kojos čiurnos kaulas. Vėl 2 metus pertauka, nesportuoji. Tuo metu atrodo viskas, tikrai nebe. Bet skausmai baigiasi, pasimiršta viskas ir vėl norisi grįžti“, – sako A. Gelažninkas.

Ir nors ant motociklo jis sėdo būdamas vos aštuonerių, gyvenime A. Gelažninkui yra teką dirbti ir „normalių“ darbų. Pavyzdžiui, statybose arba Anglijoje išvežiojo siuntinius.

Dabar jau su tokiu gyvenimo būdu susitaikė ne tik jis pats (beje, vyras ne tik lenktyniauja, bet ir treniruoja kitus), bet ir jo žmona Emilija. Pora prieš trejus metus susipažino socialiniame tinkle „Instagram“, kai mergina paspaudė „patinka“ ant kelių lenktynininko nuotraukų.

Arūno Gelažninko sutiktuvės

„Tada jai parašiau, bet pirma reakcija buvo „išsiblaivyk, ko čia nori iš manęs“. Tai tuo viskas ir baigėsi. Tada praėjo kiek laiko, vėl paspaudė „patinka“ ant mano nuotraukos. Vėl parašiau. Ir iš antro karto kažkaip pavyko prikalbinti ją susitikti. Pirmas pasimatymas vyko Vilniuje, Vingio parke. Ji turi mopsą, o aš alergiškas šunims. Bet mes pasivaikščiojome, tada ji buvo sutarusi su drauge, kad po 10 minučių ji skambina ir išgelbėja, jei pasimatymas nepavyksta. O mes po dviejų valandų ėjom Gedimino prospektu, aš nešiau tą mopsą, nes jis nebepaėjo, o man snargliai bėgo nuo alergijos... Tai taip ir prasidėjo viskas“, – apie pažintį su būsima žmona pasakojo lenktynininkas.

Dabar žmona jį lydi net ir į Dakaro ralį, ten buvo atsakinga už komunikaciją socialiniuose tinkluose. A. Gelažninkas juokiasi, kad algos jai nemoka, todėl susipykus, būna, iš jos išgirsta grasinimų, jog nebepadės ir jam teks samdyti žmogų, kuriam reiks mokėti už darbą.

Laidos pabaigoje lenktynininkas išgirdo Radistų iššūkį – jam teko skambinti kolegai Ernestui ir pasiūlyti drauge lenktyniauti Dakaro ralyje, tačiau dabar jau iškart susimokėti 50 tūkstančių eurų mokestį, nes Arūnui neva reikia pradinio įnašo namui.

Kuo baigsis skambutis, kiek tiksliai kainuoja vienos Dakaro varžybos ir kodėl A. Gelažninkui gera turėti heiterių – laidoje „Nepatogūs klausimai su Radistais“. Ją visą galite išvysti straipsnio viršuje.