Dar pačioje laidos pradžioje šou pasaulio atstovas sakė, kad dabartinės sėkmės jaučiasi nusipelnęs, nes ilgą laiką su savo komanda eina ta pačia kryptimi.

– Kaip jaučiatės kai jūsų prodiusuojamas renginys „Žmonės“ sulyginamas su „Auksiniais svogūnais“ ar bažnytkaimio kultūrinio lygio renginiu. Ar ką nors keistumėte?

– Aš įsivaizduoju, kad kai žmonės sako, kad panašus į „Svogūnus“, turi omenyje reitingus, nes iš tiesų žiūrimumas yra panašus į „Svogūnų", bet tik tiek panašumo ir yra. Tačiau jei ieškoti dviejų labiausiai priešingų renginių Lietuvoje, man atrodo, kad „Auksiniai svogūnai“ ir „Žmonės“ yra visiškai priešingi. „Svogūnai“ yra prieš politikus nukreipta satyra, o „Žmonės“ yra visiškai apie kitus dalykus. Mūsų tikslas kartais gana sudėtingas.

Apie mažai kam žinomus nusipelniusius žmones pasakoti taip, kad žmonės neišjungtų televizoriaus, norėtų susipažinti ir kad jie taptų žvaigždėmis. Man atrodo, kad mes antrus metus tai sėkmingai darome. O tai, kad kartais nuskamba koks juokelis ar ateina nevaldomas vedėjas ir dar kartą papokštauja pratęsdamas scenarijų, man tai yra žavu. Jei esame laisvi žmonės, laisva visuomenė, todėl nereikia bijoti savo šešėlio ir neišprotėti matant patyčią, kai jos ten nėra.

Gediminas Jaunius

Vienintelis krepštelėjimas, kalbant apie scenarijų, buvo vedėjo openinge, kur tas bajeris su pusvalanduku. (Jis) buvo stilingas, mano galva. Tai, kad jūs atėjot su Mantu (Rolandas Mackevičius renginio pradžioje su Mantu Stonkumi atėjo skelbti nominaciją) ir dar kartą pačirškinot tą pačią situaciją, tai buvo jūsų pasirinkimas. Mes jūsų to neprašėme, bet aš irgi tame nemačiau nieko peržengiančio tam tikras taktiškumo ribas.

Bet, aišku, visuomet priklauso nuo priimančio tą bajerį reakcijos. Aišku, Indrė (Indrė Stonkuvienė) gana jautrokai sureagavo ir tai yra jos teisė. O tai, kad dabar visi padarė iš musės dramblį, tokia yra apdovanojimų dalia. Įvyko balius ir paskui visi apie jį šneka. Blogas vakarėlis, po kurio nebūna truputėlį gėda. Man negėda. Kam gėda - atsiprašė.

Čia yra kalba apie pasitikėjimą savimi. Jei tu savimi pasitiki ir jei tau kas nors meta kažkokį bajerį, tu gerai jautiesi ir juokiesi. Jei esi silpnas viduje arba bijai, kad esu negeras kažkoks, tada ir visi juokai yra patyčios. Čia nekalbama apie kažkokį konkretų žmogų, o apie mūsų visuomenę. Mes vis dar linkę savęs bijoti. Gana. Nebėra ko.

– Studijavai kunigų seminarijoje. Kaip iš viso ten atsiradai?

– Paauglystėje prasidėjo klausimai, kas aš esu, kokia yra gyvenimo prasmė ir ką aš noriu daryti. Suradau tokių draugų bažnyčioje. Tai buvo nepriklausomybės pradžia ir man tapo įdomu melstis, skaityti teologines knygas, bendrauti.

– Atradai tame prasmę ar atsakymus?

– Džiaugsmą atradau tame. Tai buvo viskas. Ir atsakymai. Supratau, kad noriu kažko prasmingesnio savo gyvenime ir supratau, kad tas prasmingumas man yra būti jėzuitu. Jėzuitas yra kunigas vienuolis, bet toks specifinis ir jis daug mokosi, daugiau į socialinę veiklą orientuotas.

Man jie atrodė ta chebra, su kuria norėčiau tapatintis. Jie manęs iš karto nepriėmė. Sakė, kad aš per jaunas. Sakė, kad pasimokyčiau, pagyvenčiau. Tada aš metus pasimokiau Kretingoje teologijos studijų su žmonėmis ir nusprendžiau, kad noriu eiti šiuo keliu. Mokiausi seminarijoje, bet niekada nėjau tuo keliu. Tik kaip sako, kad gyvenau seminarijoje, niekada negyvenau joje. Aš gyvenau jėzuitų namuose, kas yra Kaune per rotušės aikštę perėjus.

Turėjome gana laisvą grafiką, o kad išsilaikyčiau, dirbau kiemsargiu. Mano pirmas socialinio darbo knygutės įrašas yra Kauno jėzuitų gimnazijos kiemsargis. Lygiai po metų - Kauno jėzuitų gimnazijos filosofijos mokytojas.

Tas laikas buvo tikrai įspūdingas. Daug protiškai gavau ir sutikau daug išmintingų žmonių, kurie iki šiol man palikę vieną didžiausių įspūdžių. Tai buvo nelengvas laikas, kai išvažiuoji į Šiaulių noviciatą, kur visiškai užsidarai ir nebėra mokslo, žmonių, susitikimų...

Ten darbas su savimi. Priaugau 30 kg. Duoda valgyti ir (tenka) krūvis smegenims. Kai man psichologiškai sunku ar smegenys labai dirba, aš sustorėju. Kai man viskas super gerai aš susitraukiu. Tada pradėjau suprasti, kad tas kelias gal nėra visiškai man. Jėzuitai irgi pradėjo sakyti, ar man nėra per sunku. Tai buvo didelė trauma ir šokas. Kai tu žinai, kad viską palieki, visiems pasakai, kad eisi tuo keliu ir tada supranti, kad tai nėra tavo kelias.

Gediminas Jaunius

– Kaip tai supratai?

– Tiesiog iš savo patirties ir to, kad man darėsi sunku. Viskas buvo gerai. Nebuvo neįveikiamų dalykų ir išėjau su ta mintimi, kad grįšiu. Gal man reikia keletą metų pabūti, prasivaikščioti ir tada sugrįžti. Kai išėjau, mane kvietė ir į seminariją stoti. Turėjau didelį komfortą pasirinkimo.

– Kas tu būtum, jei būtum visą tą kelią praėjęs?

– Kunigas jėzuitas bažnyčioje. Gal koks teologijos profesorius.

– Kokia jūsų nuomonė apie pasaulį sukrėtusias kunigų pedofilijos istorijas?

– Man atrodo, kad kokia čia gali būti nuomonė... Čia yra blogai. Gerai, kad tai išlindo į viešumą ir su tuo yra tvarkomasi. Negerai buvo, kad buvo bandoma dangstyti ir slapstyti tai. Ir pas mus yra tokių problemų, ir galbūt ne visada yra lengva apie jas kalbėti ir dėti ant lėkštės, bet pasaulis apskritai darosi globalus. Mes visi suartėjame, greičiau vieni kitus matome. Prie to prisideda ir lėktuvai, ir internetas. Neįmanoma paslaptyje išlaikyti tų dalykų, kurie vis tiek išlįs į viešumą. Tai vienas tų gerųjų dalykų. Tai, kas blogo vykdavo pakampėse, dabar yra apšviesta ir tam nebėra vietos.

– Ar tiesa, kad tarp kunigų yra populiarios orgijos ir visokie tokie dalykėliai. Ar esate matęs?

– Neteko. Pletkų neturiu priežasties aptarinėti. Draugai, su kuriais bendrauju, man atrodo, kad yra sąžiningi ir į veiklą orientuoti žmonės. Koks yra jų asmeninis gyvenimas, jų išpažinčių neklausau, o jei klausyčiau, negalėčiau pasakoti. Bet iš esmės manau, kad čia toks briedas.

– Kaip tapote „gelbėtoju“?

– Juokinga, kad vienu metu buvau pamirštas ir labai tuo džiaugiausi, bet staiga kažkuriuo metu paryčiais klube būdavo, kad prie kokio tūliko sakydavo „O „gelbėtojas"!" (juokiasi). Pradžia buvo, kad mes vaikams buvome prieš miegą kaip ta laida „Labanakt, vaikučiai". Jie dabar užaugo ir susitinkame kažkokiose bendrose erdvėse.

Labai gerai prisimenu, kad dirbau kaip situacijų režisierius. Dirbau už kadro ir mano pirma laida buvo su broliu Astijumi „Atverk duris", vėliau „Farai". Ir vėliau prodiuseris nusprendė, kad reikia daryti panašią laidą, kurioje atvažiuotų žurnalistai į situaciją ir ją sprendžia.

Nežinau, kodėl jie taip sugalvojo, bet gal paskaičiavo, kad kam investuoti į tas situacijas ir situacijų režisierius, kuriais buvome aš, Jonas ir Andrius, reikia statyti į planą, statyti panas kokias nors gražias, kad „laikytų eterį" ir lai jie dirba.

Naktį paskambino ir sakiau „Justinai, gal tu išprotėjai? Kaip aš kadre atrodau?". Nusifilmavau bandomajam įrašui ir man nepatiko. Galvojau, kad ir jam nepatiks. Buvo tie laikai, kai buvo daug baliukų pas mane namuose. Man paskambino Andrius Žemaitis, kuris buvo projekto vadovas ir pasakė, kad mane patvirtino TV3 ir turiu staigiai važiuoti į fotosesiją už valandos. Sakiau, kad gerai. Atvažiuoju aš į tą studiją, o visi rūbai „gelbėtojų" yra Andriaus dydžio – S.

Sako, kad apdės kažkaip. Kaip? Aš esu dvigubai už jį didesnis (juokiasi). Tai man prakirpo kelnes iš nugaros. Pusė jų nedengė manęs iš nugaros. Man pastatė Eriką Stas, kuri dabar yra garsi manekenė Amerikoj, ir taip pozavau pirmai nuotraukai. Pradėjome filmuoti ir man labai patiko. Manyje susimaišė daug patirčių. Labai gerai prisimenu, kai kažkas pasikeitė.

Pirma laida išėjo į eterį ir aš Baltupiuose tokiame bendrabutiniame bute gyvenau. Turėjau tokį fainą butą su vaizdu į miestą ir pas mus buvo tradicija, kad savaitgalį „ošiam". Vieną dieną ėjau į parduotuvę ir pamačiau, kad žmonės kažkaip žiūri ir atsisuka. Galvojau, o kas yra. Kol nuėjau iki tos parduotuvės ir grįžau, kažkas pasikeitė. Tauta mus buvo tikrai įsimylėjusi. Mums atsidarydavo visos durys: ir kavinių, ir barų, ir parduotuvių. Mes eteryje buvome kasdien ir nebuvo tiek konkurencijos.

Gediminas Jaunius /Foto: Arnoldo Eisimanto, ELITAZ archyv.

– Kiek metų (tai truko)?

– Šešerius metus aš dirbau ten, bet mano tas santykis su publika labai keitėsi. Aš išsigandau to dėmesio, tada jis man labai patiko. Tada buvo toks didelis meilės periodas, po to, aišku, pradėjo „šarabanai“ suktis. Kai tau tris metus iš eilės sako, kad tu esi fantastiškas ir nuostabus, vieną dieną tu tikrai sakai, kad tikrai esu fantastiškas. Buvo ir klaidų, ir visko...

– Papasakok, kada buvo ta žvaigždžių liga?

– Agnė Jagelavičiūtė man priekaištauja dėl vieno dalyko ir aš tikrai nesuprantu, ar čia skaudu, ar ne. Pasirodo, mes kažkada turėjome „Laisvę Joninėms“ filmuoti ir nueiti pas Seimo pirmininką Artūrą Paulauską. Mes filmavome, Agnė kažko užsiožiavo, aš (rodo kaip ranka sviedė) scenarijų ir sakau –„susirink viską“. Ji sakė, kad jei galėtų, tai duotų į galvą. Sakė, kad renka tuos scenarijus, beveik žliumbia ir galvoja, kad vieną dieną atkeršys. Kiekvieną kartą, kai išeina kalba apie tuos laikus, ji visada sako, kad to neatleis. Tuo metu iš vienos pusės buvo malonu, o iš kitos vargino. Man tai buvo sociofobija.

Būdavo, kad ateini į „Akropolį“ su kuo nors susitikti ir jei dešimt minučių tas žmogus neateina, vis kas prieina, paliečia, pakalbina, fotkina. Tai nieko nėra blogo, bet nuolat esi gynybinėj būsenoj. Man buvo su tuo bėda ir kuo pradėjau džiaugtis, kad rimsta tas dalykas.

Man vienu metu buvo dingęs ir pasitikėjimas savimi. Aš vienu metu komentarų per daug prisiskaičiau ir nuo didžiulės meilės piko atėjo tai, kad visi nemėgsta ir labai kritikuoja. Tą duobę aš esu turėjęs. Tada supranti, kad nėra nei taip, nei kitaip. Pats sau tiesiog turi pasakyti, kas tu sau esi. Pripažinti, kur esi netobulas, o kartais ir labai blogas. Kai tuos namų darbus su savimi padarai, kažkaip ta oda pasidaro žąsies ir blogi dalykai krinta.

– Kiek uždirbai? Ar buvo, kad uždirbi tiek, kad leidi pinigus ir jų nemažėja?

– Niekada neturėjau tokios bėdos (juokiasi). Kiek aš beuždirbdavau pinigų, visada gyvenau nuo atlyginimo iki atlyginimo. Kai dabar pagalvoju, kažkoks briedas. Dabar neturiu tokios problemos ne dėl to, kad uždirbu daugiau. Esu aiškiai sau pasakęs, kad dienos rutina yra konkreti. O tada man atrodė, kad tuos pinigus reikia naikinti (juokiasi). Reikėjo sutaupyti pinigų normaliai, bet aš to nepadariau.

– Kur esi kvailiausiai išleidęs pinigus tais laikais?

– Būdavo tais laikais, kad vis galvojam, ką veikt ir varom į Druskininkus. Nuvarom, o ką toliau veikt? Išsinuomojam kokį kambarį ir kiek jų reikia? Na, du. O mūsų dvylika. Prabundi, o ten batas kažkieno tau ant veido. Ką toliau daryt? Eini kokių blynelių pavalgyt ir autobusu važiuoji namo.

– Kokia didžiausia suma?

– Esu turėjęs vieną beprotišką išvažiavimą į Londoną. Mes gyvenome „Marriotte“,važinėjom taksais, pirkomės „Dolce & Gabbana“... Aš per tą savaitgalį esu išleidęs tiek pinigų, kiek per visą ilgiausią savo kelionę nesu išleidęs. Tai buvo apie 20 000 litų.

– Kiek laiko pažįsti Agnę Jagelavičiūtę? Kokie jūsų santykiai dabar?

– Juokiuosi, nes kitas klausimas yra, ar esam miegoję (juokiasi). Aš labai džiaugiuosi, kad su ja susipažinau. Aš labai prisimenu, kaip grįžau iš Kanados ir vyko „Akvariumas“, apie kurį visi taip kalba.

Nieko nežinojau apie Agnę tik nuėjau į „Akropolį“ gyvai pažiūrėti „Akvariumo“ ir iš karto atkreipiau dėmesį. Ji iš karto tokia efektinga. Ir kai kalbėjome telike, pasakiau, kad ją mums reikia pasiimti. Supratau, kad ji turi drąsą ir kiekvienai situacijai prideda dar kažko. Dabar vadinu tai jos vidiniu vilku. Ji yra žiauriai drąsi. Jai dabar tai atnešę sėkmę ir pinigų, bet ji tokia buvo nuo pradžių ir jei kas klausia, kokia ji nuo alkoholio ar po alkoholio, aš suprantu, kad gal čia ironija, bet niekas nėra pasikeitę. Tiesiog aplinkybės jai davė vis daugiau ir daugiau progų, kuriomis ji pasinaudojo.

– Tai ar esi pasimylėjęs su Agne?

– Miegoję vienoje lovoje esame ne kartą. Bet džentelmenai toliau neklausia (šypsosi).

– Kiek skyrėte pinigų Monikos Marijos „Eurovizijos“ atrankų pasirodymams?

– Šiemet viskas paprasčiau, nes ir konceptas kitoks. Pernai ir dainos, ir suknelės (buvo) dvi. Nežinau, ar čia tuos pinigus reikia vardinti. Ne mano čia pinigai. Tačiau pasirodymas „Eurovizijoje“ tikrai kainuoja...

– O kieno čia pinigai?

– Tai yra įmonės, kuri prodiusuoja. Tai yra apie 10 000 eurų, bet kiekvieną kartą labai individualiai. Tai makiažas, komunikacija, stilius, dekoracijos. Kai išdalini, tai nėra kažkas įspūdingo, bet susidaro. Dabar atranka kiek trumpesnė ir tas irgi padeda šiek tiek gal racionaliau tuos biudžetus skirstyti. Tačiau „Eurovizija“ yra toks dalykas, kad išleidi tuos pinigus, bet jei teisingai viską darai, gauni sugrįžtamąją vertę, kuri vis tiek pranoksta tą vertę, kurią investuoji.

– Ar buvo skaudu, kai nelaimėjot pernai?

– Tas pralaimėjimas mums kainavo daug. Turbūt tai irgi yra pamoka, iš kurios išmokau nemažai, bet visuomet yra tos krizės, kurias praeini, už jas sumoki, bet išeini turtingesnis. Dabar gal dar labiau eidamas į azartišką konkursą labiau vizualizuosiu planą B. Tada tikrai tikėjome pergale, buvome pasiruošę. Kodėl tai neįvyko, tiesa slypi kažkur anapus ir tai greičiausiai kažkur uždaryta, neįvertinta.

– Ar susipykote su Monika Marija?

– Ne. Nebuvo dėl ko susipykti. Dabar tas etapas, kai ji savarankiškai kuria, daug pažino šou verslo ir turi matymą. Aš tuo džiaugiuosi. Asmeniniai santykiai gal mažiau glaudūs, nes ji turi savo daug darbų, o aš savo. Taip natūraliai susidėlioja.

– Šiemet antra vieta netenkintų?

– Aš nenoriu atsakinėti už Moniką, bet atsakysiu (juokiasi). Šiemet yra visiškai kitoje dvasioje dalyvavimas. Galiu pasakyti, kaip su ta daina buvo... Mes buvome apsisprendę, kad tikrai nedalyvausim ir kad tikrai ne mūsų metai. Nei tos dainos ieškojome, nei mums reikėjo, bet kvietimų turėjome.

Kai išgirdau tą dainą, pasakiau Monikai, kad ji mane turbūt prakeiks, bet ji turi eurovizinę dainą. Aišku, dar daug galvojom. Monika pati apsisprendė, ar jai eiti. Nuo to laiko praėjo mėnesis ar du, bet aš manau, kad ta daina tikrai gali gerai skambėti. Tai visiškai ne standartas, visiškai muzikali ir brandi. Tokia Monika dabar ir yra. Bet jei ji nelaimės, turėsime gerą dainą, visi žinos gerą dainą.

– Kodėl iš pažiūros tokiai stipriai asmenybei nesukūrus šeimos lizdelio? Ar galvoji apie santuoką ir vaikus?

– Geras klausimas. Šiuo metu negalvoju. Esu labai patogiai įsitaisęs savo viengungiškame būvyje. Dabar yra toks etapas, kad brolis susilaukė ir turiu dukterėčią, kaimynai po vieną ar du vaikus turi. Turiu su vaikais neblogą ryšį, bet būti šeimos vyru ir tėvu yra atsakingas reikalas. Ar aš tam esu pasiruošęs ir ar turiu motyvacijos? Neturiu.

Mano tėvystė išsiskleidžia per projektus, komandos turėjimą. Gal tai ir susimaišė vienuolyne būnant. Kartais tuos pačius dalykus gali perkelti į kitą plotmę. Kartais gerai neturėti arti savęs žmonių, kurie arti gyventų, galbūt apsaugau nuo kažkokios blogosios pusės. Visi ją turime. Vieni ją suvaldo lengviau, o kiti sunkiau (šypsosi).

– Ar teko kada nors daryti „kastingus“ ant odinės sofutės?

– Iki tokių vulgarybių niekada nenueidavom, bet apskritai kai žmonės ateina ir pasako, kad „padaryk mane žvaigžde“ ar noriu būti ekrane, jaučiuosi toks bejėgis. Ne taip viskas nutinka. Turi turėti kažkokią ugnelę, kuri trauktų žmones, o ne kaip paslaugą. Telikas juk nėra kažkokia paslauga ar malonė. Apskritai manau, kad beviltiški žmonės beviltiškai nori patekti į teliką ir tai yra beviltiška.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (135)