Laidoje K.Glušajevas sulaukė klausimų apie pirmuosius uždirbtus pinigus, priklausomybę nuo alkoholio, svorio pokyčius bei sportą.
– Kada uždirbai pirmuosius pinigus iš teatro?
– Pirmuosius pinigus iš teatro gavau antrame kurse, man buvo apie dvidešimt metų. Bet prieš tai aš šokau breiką, turėjome pasirodymų įvairiuose renginiuose. Pamenu, kad už pasirodymą gaudavome apie 15 litų.
– Ar atsimeni, kaip išleidai pirmuosius pinigus?
– Jeigu kalbėtume apie breiko kontekstą, tai nusipirkau sportinius batus. Jais prekiavo Fabijoniškėse, buvo siuvykla. Tos siuvyklos pagalbinėse patalpose ir prekiaudavo tokiais batais. Tuo metu apie visa tai ne visi žinodavo. Pavyzdžiui, tu sužinodavai, bet negalėdavai sakyti kitiems. Tiesiog nuvažiuodavai ten, pasakydavai slaptažodį, tave nuvesdavo ir parduodavo porą batų.
– Kiek žinau, labai daug sportuoji. Kasdien tai darai?
– Stengiuosi sportuoti kasdien. Kai turiu bent dvi laisvas valandas, tuomet tikrai kiekvieną dieną.Per maždaug šešerius metus numečiau apie trisdešimt kilogramų. Pirmiausia kilogramai krenta labai greitai, po to pradeda raumenys stiprėti, tada priaugi. Viskas taip pat priklauso nuo to, ką valgai, kaip miegi.
– Pakeitei gyvenimą ir gyveni sveikiau? Neslėpkime, buvo periodas, kai gana stipriai vartodavai alkoholį?
– Taip, labai stipriai vartojau alkoholį. Kasdien, bet dabar nebevartoju. Pamenu, kad maždaug nuo trylikos metų prasidėjo pirmieji paragavimai, tai tapo tam tikru gyvenimo būdu. Vėliau mokiausi Vilniaus dailės akademijoje ir tai buvo dar kitas etapas, paskui studijos Anglijoje, o dar vėliau Muzikos ir teatro akademija. Tokių rokenrolinių laikotarpių buvo daug.
– Kada buvo didžiausias hardkoras?
– Turbūt tarp 23-25 metų. Buvo toks rokenrolas... Būdavo taip, kad trečiadienį tu išeini, o kažkaip grįždavai sekmadienio naktį. Buvo tokia vieta Vilniuje, kuri veikdavo ir pirmadienio naktį. Degtinė sulygina visus, ten rinkdavosi labai įvairaus amžiaus žmonės.
– Bet tuo laikotarpiu tu filmuodavaisi ir filmuose, taip pat vykdavo spektakliai, visada turėdavai daug darbų. Kaip buvo?
– Šis klausimas svarbus ir reikalingas, bet jam reiktų daugiau tokio specifinio atskleidimo. Jeigu mes kalbėtume apie laikotarpį, kai aš atėjau į radiją pas jus ir prašiau išgerti, tai buvo sunkus ir specifinis momentas. Tie žmonės, kurie yra susidūrę su vartojimu, supras, ką reiškia terminas abstinencija. Kai atsiduri tam tikrame abstinencijos laikotarpyje, tada darai viską, kad tik pasilengvintum. Jeigu kalbėtume apie tam tikrą švaros ar socialinio laikotarpio tarpsnį, pavyzdžiui, savaitės viduryje vykdavo kažkokie vakarėliai – vėlgi kita situacija. Jeigu tiesiog eini po repeticijos, vėl kitaip.
– Tau yra kažkas pasakę, kad jeigu nenustosi vartoti alkoholio gali mirti?
– Taip. Žinoma, nenoriu, kad mūsų pokalbis virstų į alkoholio vartojimo prevencijos seansą. Reikia kalbėti labai atsargiai. Tai, kad aš dabar nebevartoju, kažkam gali būti geras pavyzdys, o kažkam – blogas. Kiekvienas atvejis yra unikalus. Manau, kad kalbant apie priklausomybes reikia būti labai atsargiems. Juolab kalbant apie tai viešai yra rizika turėti dvejopą momentą – ar tai nėra būdas gauti dėmesio.
– Kokių priemonių ėmeisi, kad pasikeistum?
– Jeigu tau pasako, kad tu mirsi, o už lango pavasaris, šviečia saulė, sėdi kambaryje ir supranti tokį dalyką, – tai viskas? Ir aš klausiau savęs to. Tada tu žiūri į kambarį, tu žiūrį į langą, girdi, kas vyksta už lango. Aš supratau, kad visa tai toliau vyks, suksis, visa tai žydės, tik tavęs nebebus, ir niekam visam pasauly bus nei šilta, nei šalta, kad tu išeisi. Klausimas, kaip tu su tuo būsi. Tada buvo tokia mintis, kad jeigu tu sugebi susikurti savyje mirtį, reiškia galima pabandyti susikurti ir gyvybę. Būtent ne gyvenimą, o gyvybę, nes gyvenimą aš turėjau, ir gana neblogą. Ten nebuvo dėmesio stokos, uždarbis taip pat buvo normalus, bet klausimas, kiek manyje buvo gyvybės, o kiek aš buvau vaikščiojantis lavonas, kurio dar niekas nepalaidojo. O ką reikia daryti, kad iš to išliptum – labai ilgas pokalbis.
– Tu drastiškai ėmeisi veiksmų?
– Be abejo. Tu nebeturi ko atidėlioti, nes tau aiškiai pasakė – taip atrodo mirtis.
– Kaip tu dabar jautiesi?
– Puikiai. Ta dalis auditorijos, kuri nėra su tuo susidūrusi, jiems galbūt tai įdomi, tokia edukacinė dalis. Tie, kurie nesusidūrė ir jiems neįdomu, galės tiesiog komentuoti, o ta dalis, kuri susidūrė, žinos, apie ką kalbu. Bet esmė, kad kai tu persiorientuoji, tu negyveni tam, kad tu nevartotum, tu tiesiog gyveni ir viskas.
– Kas būtum, jeigu nebūtum aktorius?
– Aš iki stojimo į Muzikos ir teatro akademiją, norėjau stoti į tapybą, vėliau norėjau stoti į dizainą.Mano pirmas pasirinkimas buvo tapyba. Aš norėjau būti tapytojas, man labai patiko tapyti. Iš šiandienos perpektyvos galiu pasakyti, kad man būtų įdomu psichoterapija.
– Koks įdomiausias vaidmuo, kuriame teko būti?
– Turbūt skaitytojo vaidmuo.Man labiausiai patinka skaityti knygas namuose arba kavinėje, parke. Mes juk visuomet esame kažkokiuose vaidmenyse, ir dabar. Užėjo kalba apie alkoholio vartojimą, o aš tam, kad nepultume į priklausomybių teorijas, vis tiek bandžiau žaismėje apie tai kalbėti. Visada turime tam tikrus vaidmenis. Iš visų vaidmenų, kai aš būnu pats su savimi, man labiausiai patinka skaitytojo vaidmuo.
– Skaitai kiekvieną dieną?
– Taip.
– Ką dabar skaitai?
– Jeigu kalbėtume apie grožinę literatūrą, tai skaitau Tomo Manno „Daktarą Faustą“.
– Kitas klausimas – nepatogus. Kada praradai nekaltybę?
– Man buvo penkiolika metų. Viskas buvo labai realu ir tikra, tai įvyko vasaros stovykloje, pajūryje. Ji buvo vyresnė. Tai buvo abipusis kontaktas.
– Ar tiesa, kad aktoriai studijų laikais vieni su kitais miega?
– Mano kurso draugai, kurie gyveno bendrabutyje, kambaryje, už kurį reikdavo mažiausiai mokėti, gal kartais miegodavo.Ten vykdavo vakarėliai. Būdavo, kad ir pamiegodavo. Kalbant apie mūsų kursą, meilės romanų ar kažko panašaus, nebuvo. Bet formavosi poros, ilgalaikiai santykiai, bet tai nebūtinai buvo tarp aktorių. Priklauso nuo kartos.
– Greitai įsimylėdavai?
– Greitai ir daug. Daug kartų per vakarą.
Visą interviu žiūrėkite laidos įraše.
