2002 gegužę Kurtas Elingas vis dėlto atvyko į Lietuvą ir surengė baigiamąjį „Kaunas Jazz“ koncertą Vilniaus kongresų rūmuose.
Tuomet publikos nuomonės pasidalijo į dvi grupes – vieni buvo sužavėti, kiti santūriai vertino Kurto Elingo talentą.
Aš priklausiau antrosios grupės avangardui, nes palikau koncertą po trečios ar ketvirtos dainos. Didelės Kongresų rūmų scenos viduryje susigūžęs ansamblis atrodė atskirtas nuo auditorijos, tarsi pakibęs beorėje erdvėje, o skvarbus, net agresyvus vokalisto balsas drauge su gana arogantiška povyza nenuteikė palankiai.
Ištisus ketverius metus mane graužė sąžinė, kad gal skubotai tąsyk pabėgau ir neteisingai įvertinau visuotinai liaupsinamą atlikėją, todėl sužinojęs apie antrąjį Ellingo koncertą nusprendžiau būtinai jame apsilankyti ir įdėmiai išklausyti visą programą.
Šiek tiek gąsdino tai, kad koncertas vyks ne pačioje tinkamiausioje kameriniam džiazui salėje (jei Kongresų rūmų lėktuvų nusileidimo juostoje kvartetas atrodė tarsi ateiviai iš kosmoso, ko galima tikėtis iš sporto arenos scenos?).
Gal dėl to, kad koncerto metu veikiantys vaizdo projekcijos ekranai sušvelnino didelės tuščios erdvės pojūtį, Ellingas su grupe scenoje atrodė geriau nei prieš ketverius metus.
Labai palankų įspūdį paliko instrumentalistų trio, o ypač jo lyderis pianistas Laurence Hobgood. Jam į kompaniją puikiai tiko preciziškas būgnininkas Frank Parker ir tik bosistas Rob Amster viso koncerto metu vargo su, spėju, nuomotu instrumentu.
Negaliu vienareikšmiai įvertinti Kurto Ellingo dainavimo, nes kai kas man patiko, kai kas – ne. Prie nepatikusių dalykų turėčiau paminėti gana atšiaurų balso tembrą ir akademinį dainavimą primenančią manierą.
Klausantis Ellingo susidaro įspūdis, kad kiekvienas garsas vos ne jėga išstumiamas iš gerklės, nėra juodaodžiams džiazo dainininkams būdingo laisvumo ir atsipalaidavimo. Kita vertus, gal būtent tai leidžia Ellingui tobulai kontroliuoti garsą, jo išgavimą, moduliacijas ir t.t.
Neabejotinai Kurtas Ellingas yra vienas techniškiausių dabartinių džiazo vokalistų, fantastišką garso išgavimo techniką dar paryškinantis gausiu mikrofoninio dainavimo priemonių arsenalu. Turint tai omeny, itin keistai atrodė maestro pomėgis „nešvariam“ dainavimui, tam tikram „užplaukimui“ ant natų.
Koncerte sėdėjau tarp dviejų džiazo kritikų ir sekiau tarp jų vykusią diskusiją. Palankesnė Kurtui Ellingui pusė teigė, kad toks detonavimas yra dainininko meistriškumo požymis, kad tai – afrikietiško, netikslaus europinei ausiai dainavimo būdo atkūrimas.
Kita pusė išreiškė savo nuomonę gana šiurkščiai atsiliepdama apie Ellingo klausą ir sugebėjimus. Turiu prisipažinti, kad ir kas tai būtų – rafinuotas manieringumas ar tiesiog dainininko netobulumas – man jis nepatiko. Juodaodžiams bliuzo atlikėjams ar tokiems pusiau dainininkams kaip Tom Waits visiškai netrukdantis nepreciziškumas visais kitais aspektais tobulo Kurto Ellingo atlikime man skambėjo itin dirbtinai ir pretenzingai.
Balandžio 14, penktadienį, teko persikelti į visiškai priešingą ritminės muzikos spektro galą – klube „Mulen Ružas“ vyko vokiško thrash metal veteranų Sodom ir jų 3 grupių palydos koncertas „Lords of Depravity over East Europe 2006“.
Dėl nesklandumų kelyje muzikantai stipriai vėlavo, bet atvykę tada, kai renginys jau turėjo prasidėti, mikliai susimontavo atsivežtą techniką ir po poros valandų pradėjo programą.
Pirmieji pasirodę Panzer' Faust bandė kalbėti su publika lenkiškai ir tuo atšaldė jos norą bent kiek palaikyti kaimynus. Lenkiški dainų tekstai ir „palengvintas“, artimas hardrokui thrash‘as situacijos nepataisė.
Vokiečiai Fatal Embrace grojo gana prastai, bet energingai ir draugiškai bendraudami „užvedė“ gerokai „apšilusią“ per ilgą laukimą publiką. Kita vokiečių grupė Assassin nustebino labai geru, bet visiškai nemetaliniu stiliumi grojančiu ir absoliučiai nemetalistiškai atrodančiu gitaristu, kuris tikrai papuoštų bet kurią aukščiausios klasės roko grupę.
Visumoj „apšildanti“ koncerto dalis atrodė gana blankiai, tačiau supratau, kad man visai patinka thrash metal. Gal dėl to, kad jame nėra paprastai dirbtinai nužeminto, tarsi iš Anapilio sklindančio vokalo, gal dėl įvairesnės ritmikos ir tempo, o gal tiesiog dėl thrasherių atsipalaidavimo ir tiesmukiškumo.
Deja, pagrindinės koncerto žvaigždės Sodom pasirodymą pradėjo taip vėlai, kad jau buvo sunku įdėmiai klausytis jų grojimo. Nors Sodom groja tik trise, jie sugebėjo sukelti tokią energijos iškrovą, kokios nepasiektų visos trys „apšildančios“ grupės kartu sudėjus.
Sausas, bet gerai parengtas instrumentų garsas, puikus būgnininkas, stiprus, natūralus vokalas drauge su paprasta išvaizda ir nuoširdus bendravimas su publika – štai dešimtmečių patikrintas ir puikiai veikiantis Sodom receptas.
Daugiau nei vėlavimas koncertą apkartino jau seniai metalistų renginiuose nematyti saugos incidentai. Šiurkštus ir nemandagus apsauginių elgesys su žiūrovais, grubus gerbėjų stumdymas nuo scenos ir smulkių konfliktų sprendimas smurtu turėtų priversti panašių renginių organizatorius padaryti rimtas išvadas ir ateityje samdyti tik profesionalias, patikimas saugos tarnybas.
