Robbie Williamso klausytoja (man nepatinka žodis „fanė“ – nuo jo dvelkia patologija ir priklausomybe) aš esu suknistus trisdešimt metų – gal dar ilgiau, dar nuo "Take That" laikų – ir tai yra pirmas kartas, kada jį pamačiau dainuojantį gyvai.
Su Robbie Williamso muzika aš užaugau ir taip brandinausi savo muzikinį skonį – švelnaus pop muzikos užliūluotas aštuoniasdešimtųjų vaikas priima ir pamėgsta muziką su elektrinėm gitarom - ir ji man kelia kosmiškai daug emocijų bei prisiminimų.
„Ko taip ilgai laukei?“ galvojate. Žinokite, nežinau - greičiausiai lengviau buvo neiti ir nedylinti su kylančiomis emocijomis; bijojau taip pat, kad mane išveš jį pamačius, ir aš krisiu aparpuoliu, kaip kad tos spiegiančios mergos darydavo Bitlų koncertuose šešiasdešimtaisiais. Tačiau absoliučiai nieko panašaus nebuvo, tiktai šiluma ir jausmas, kad patiri kažką labai pažįstamo, o pažįstami dalykai visuomet sukelia saugumo jausmą.
Vieta: „Avicii“ arena Stokholmas Švedija
Data: kovo 1 d. trečiadienis („Girdėjau, kad pas jus šiandien mažasis šeštadienis? Tai atlaikėt pirmadienį antradienį, o šiandien jau pilat, jūs f***iai,“ subtiliai šaipėsi Robbie Williamsas iš švedų, taip pat atsiminęs ir papasakojęs istoriją, kaip sporto klubo duše Los Andžele devyniasdešimtaisiais susitiko tuo metu absoliučiai kultinės švedų grupės "Ace of Base" narį Ulfą (nepraleidęs, kaip jam būdinga, progos užsiminti apie, anot jo, milžinišką Ulfo penį ir patraukti save per dantį už atvirkščią situaciją) ir apie tai, kaip Ulfas džiaugėsi, kad "Take That" negavo susitikimo su Clive Davisu (dabar senukui jau devyniasdešimt, bet apie devyniasdešimtuosius jis buvo kultinis populiariausias prodiuseris, pas kurį norėjo patekti visos to meto divos, primadonos ir karaliai. Pavyzdžiui, Bruce Springsteen, Santana, Whitney Houston, Aerosmith, Pink Floyd, Westlife, Barry Manilow, Billy Joel, Janis Japlin.
Trukmė: dvi valandos nepertraukiamo, maloniai gomurį kutenančio enterteiningo.
Kultinio boyband‘o Take That narys blogiukas Robbie Williamsas, nevengiantis demonstruoti savo pliko užpakalio, šiaip jau itin rezervuotą švedišką auditoriją Avicii arenoje sukėlė ant kojų, ir minia šaukė, trypė ir plojo, ir prašė dar.
Šimtaprocentinė beprecendentė pramoga (mano galva, lietuvių kalba yra per skurdi, kad apibrėžtų angliškojo enterteining prasmę), deliverinama būdu, kurį gali įgyvendinti tik absoliutus savo sferos asas, dievas, profesionalas.
Apsigimęs šoumenas ir enterteineris dainavo savo hitus „Rock DJ“, „Feel“, „Strong“, „Monsoon“, publiką užkurdamas signatūriniu koncertiniu „Let me Entertain You“; betarpiškai ir įtraukiančiai bendravo su publika, nebijojo pasirodyti pažeidžiamas ir pasakojo savo asmeninę istoriją būdamas brutaliai atviras su savo publika: „Šitas koncertas jums bus pramoga, o man – terapija“ sakė Robbie.
Bilietą, kaip ir priklauso visiems spontaniškiems paskutinės minutės frykams (sveiki, čia būčiau aš) perku likus vos keletui valandų iki koncerto ir, apsirengusi kaip aš tą įvaizdį vadinu „hipsterinio bomžo“ stiliumi, patogiai, jei mane visgi reikės išnešt - lekiu prie arenos gert kavos. Tądien „Globen Shopping“ centre šurmuliuoja nesuvaldomai didelis kiekis žmonių – paraleliai kitoje arenoje vyksta futbolo rungtynės ir prekybos centra skęsta sirgalių šalikais apsivijusių įkaušusių futbolo gerbėjų jūroje, ir visiems reikia pavalgyti, išgerti kavos arba įkalti drinką. Globen arenų komplekse yra net keturios arenos: „Avicii“ (buvusi „Globen“ – dabar pervadinta 2018 metais mirusio švedų muzikanto Avicii garbei), „Tele2“ (juose daugiausia vyksta mažesnio kalibro koncertai ir futbolo mačai), „Hovet“ (dar mažesnės apimties arena, skirta koncertams ir ledo ritulio rungtynėms) ir mažiausia arena, „Annexet“, hostinanti intymios formos koncertus.
Prie įėjimo atstovėjus eilę ir perėjusi apsaugos patikrą, pagaliau lipu absoliučiai visą kelią iki to milžiniško rutulio stogo (ši arena yra didžiausias sferinis pastatas pasaulyje), kad galėčiau pamatyti pasaulinio lygmens žvaigždę, kuris savo vertę žino ir suvokia puikiai ir arba dėl tos savo vertės, arba šiaip sau kiek vėluoja pasirodyti - pertrauka tarp apšildančiosios grupės („Lufhouse“ – elektroninė muzika iš Australijos su Robbie vokalu – tvarkoj ir klausant užsimanau į klubą) atrodo nepakeliamai ilga (apie pusvalandis).
Arena artypilnė – šurmuliuoja keturiolika tūkstančių žiūrovų, tuo tarpu telpa šešiolika – nusiraminkit, aš suprantu, kad pas jus Vilniuje tokio kalibro žvaigždžių pasirodymuose arenos traška per siūles nuo pilnumo, bet čia Stokholmas, ir vietiniai yra išlepinti renginių gausa, kurių čia, kaip sakoma, it iš gausybės rago, ir čia jums vardinu tik artimiausią pusmetį: Michael Buble, Wu Tang Clan ir NAS, Post Malone, Metallica, Beyonce, Cirque du Soleil, Depeche Mode, Peter Gabriel, The Weeknd, Elton Johnas enterteinins Stockholmiečius net du vakarus iš eilės, kaip ir beje Queen B, jau nekalbant apie tai, kad atvyksta scenos primadona Madonna, Europe ir taip toliau, o kur dar vietiniai švedų dievai.
Mano mylimas Stokholmas, matot - Skandinavijos Niujorkas, ir čia apsimoka gyventi vien dėl renginių.
Dabar apie tą minią – gėdos, kaip sakoma, nepadarė – jūs gal nepatikėsite, bet prieš kokius metus kitus (arba gal labiau dekadą) depešų koncerte švedai buvo sustingę, įsitempę ir elgėsi ganėtinai pasyviai, kaip kad apie ją yra manoma, praktiškai snaudė tik vangiai kažką linguodami į taktą. Šį kartą, ačiū Dievui, jie aktyviai bendrauja, Robbie pritardami dainuoja, šūkčioja ir visaip kitaip reiškia prielankumą ir pritarimą.
Williamsas neleidžia pamiršti savo britiškų šaknų, scenoje daug ir sodriai keikiasi, save vadina Robbie f***g Williams, kas sukelia nevaldomą žiūrovų kikenimą – regis, sėdžiu prie gerbėjų, nes jie prafilmuoja praktiškai visą koncertą ir prabaubia man į ausį visus Robbie hitus.
Aš irgi pritariamai dainuoju, bet tai bent jau į natą.
Jums čia dar greit įpinsiu vaizdinį, kaip Robbie Williamso koncertų DVD prieš gerus dvidešimt metų pirkdavau viename pirmųjų ofisinių darbų, kur po biurą vaikščiodavo išsigandęs rusas – pardavėjas iš gatvės – ir siūlydavo mums piratinius CD ir DVD. Tais laikais originalus pirkdavo tik auksinis jaunimas, arba jau nebe jaunimas.
Dabar man, pačiai esant autorei, už tai gėda ir aš atsiprašau, bet tais laikais tai būdavo vienintelis būdas pamatyti savo dievaitį – aš žinau, kad jūs, mieli mailenialsai, nepatikėsite, bet YouTube ar kito stryminio turinio net ir su reklamomis nebuvo, ir dar būdavo tokie muzikiniai kanalai MTV arba kiti, transliavę atlikėjų muzikinius klipus.
Dabartinis Robbie jau nebėra tas pasiutėlis – laukinis ir jaunas - Robbie, kuris bučiuodavosi ir nevengdavo pasiglamonėti su dėl jo pamišusiomis gerbėjomis tiesiog ant scenos, skęsdavo liemenėlių, stringų ir meškiukų jūroje, ar Glastonbery festivalyje vartojo narkotikus kartu su "Oasis" – ne (pst, koncerte, beje, išgirsite vieną "Oasis" hitų).
Dainininkas, daug metų kentėjęs priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio („kiekvieną vakarą ištuštindavau po butelį degtinės, kai man buvo vos devyniolika“), ištisais dešimtmečiais kovojęs su savo vidiniais demonais, dabar yra dvidešimt trys metai blaivus, sėkmingai vedęs ir augina keturis vaikus.
Miniai visada patiko sėkmingos istorijos, pasaka su laiminga pabaiga: princesė (žmona amerikiečių aktorė Ayda Field) įsimyli varlę ir jį bučiniu, meile, išgelbsti nuo prakeiksmo; todėl Robbie asmeninė istorija jį daro dar labiau patraukliu ir tokiu, su kuriuo gerbėjai stipriai tapatinasi.
O apie neišmatuojamą Robbie charizmą ir magnetizmą ne veltui sklando legendos: Robbie valdo keliolika tūkstančių publiką absoliučiai lengvai, be pastangų ir neįsitempęs, taip, lyg savimi pasitikintis, savo darbą mylintis chirurgas, kruopščiai prieš operaciją besišiūruodamas rankas, o poto su malonumu skalpeliu skrodžiantis pacientus, ausinėse užsileidęs Mocartą, asistuojant seselėms, vos ženkliai šypsodamasis, tarpais sulinksėdamas į taktą.
Atsimenate jo legendinius koncertus 2003-aisias Knebworth, kur jis per tris vakarus palinksmino 375 000 fanų? (galite rasti YouTube suvedę Robbie Williams Knebworth, arba DVD Robbie Williams: Live At Knebworth).
Šitas koncertas traktuojamas kaip didžiausias muzikinis renginys Britų istorijoje ir ten galima pamatyti atlikėjo talentą visu grožiu.
Beveik penkiasdešimties atlikėjas išlaikęs puikią fizinę formą: viename interviu yra sakęs, kad negali sau leisti būti senam ir storam – tik viena, arba kita, todėl aktyviai sportuoja, ir laksto po sceną kaip pasiutęs paauglys, tiesa, nevengdamas per dantį patraukti ir savo amžiaus, ir didžiuodamasis pasakoja apie trisdešimt trejus metus trukusią karjerą ("Take That" susikūrė 1990-aisiais, solinę karjerą Robbie pradėjo 1996) taip pat atlikdamas ir keletą "Take That" hitų.
Leisiu jums spėlioti, ar nevengiantis prieš kamerą pasistaipyti nuogas (kaip, pavyzdžiui, ant naujausio savo albumo „XXV“ viršelio) turėjome koncerte galimybę pamatyti atlikėjo sėdynę – čia, tiesą sakant, užpakalio gerbėjams pilna programa, tiek vizualo, tiek kalbų – tiesą sakant, mano skoniui kiek per daug, čia toks, regis, britiškas dalykas.
Jūsų laukia žiauriai geras šou – tai jums galiu pažadėt. Šešios žvaigždės iš penkių, nes geriau negu taip - Žemėje nebūna.
