„Kažkokia magija mane seka, kažkokie gamtos burtai“, – rašei „Instagram“, filmuodamas drugelį, nutūpusį ant tavo šalmo. Visi pastarieji metai – magiški?
Manau, kad su grupe prisišaukėme šiek tiek magijos, per pandemiją užsidarę kūrybinėse savo kančiose. Kita vertus, kančiomis to nepavadinsi: gerai praleidome laiką, dirbome, kurpėme, muzikavome. Kokie ten kerai ir apžavai aplankė, gal patys iki galo nesuprantame, ar tai kažkas antgamtiška metaforiškai, ar viso labo mūsų užsispyrimo ir noro išreikšti savo kūrybinę dvasią pasekmė. Bet tikriausiai visatoje sklando tai, kas laiku pagauta, tikrai padeda.
Žiūrėk, kiek simbolių: „Kunigunda“ asocijuojasi su ūkais ir degančiais laužais, virš kurių laumės atlieka ritualus. Per pastaruosius Lietuvos muzikos apdovanojimus M.A.M.A irgi sėdėjai prie laužo – jis buvo uždegtas vidury arenos. Paskui su Juste Starinskaite ir „Hiperbolės“ daina „Laužai“ laimėjote LRT projektą „Dainuoju Lietuvą“. Šią vasarą pasirodė tavo hitas „Apžavai“, kurio aistringame klipe jau net vienuolės prisidega cigaretes... Ugningas laikas!
Gal ir pagavome tą žaižaruojančią žiežirbą. Gal netyčia? Kiekvienam savas laikas ateina, tik jo specialiai laukti neverta. Tiesiog dirbi, kuri, darai. Tikrai nuoširdžiai pasakysiu: kaip tik reikia nieko nesitikėti. Nėra kodo, kurį būtina siekti nulaužti ar atspėti burtažodį. Nors yra tokių sėkmės šunsnukių, kuriems, matyt, niekada nesibaigia tie dalykai, arba, atvirkščiai – jie tiesiog ypač talentingi ir labai gerai dirba, o mes galvojame – oi, kaip jiems sekasi.
Pagrindinis požiūris, kurio reikėtų laikytis, – tai yra darbas, kurį man linksma dirbti. Tikriausiai, Šarūnas Mačiulis iš „Poliarizuotų stiklų“ vienai grupei yra pasakęs: „Koks skirtumas, ar tapsite populiarūs, ar laimėsite konkursą. Svarbiausia, kad atrodo, jog jums linksma kurti muziką ir lipti ant scenos.“
Mes su bičiuliais taip pat daug linksmų valandų ir naktų praleidome, kurdami albumą, kuris pasirodys jau šį rudenį, o visa kita – tas šlovės vaikymasis, tas tikėjimas, kad man čia dabar pasiseks taip, kaip anksčiau pasisekė... Paleidome šitą ego toksiškumą.
Kyla įspūdis, kad tau tiesiog patinka koncertuoti, pernelyg nesirenki salių: jei yra kvietimas ir laisva data – imi ir važiuoji?
Iš tiesų man labai patinka koncertuoti. Žiauriai patinka! Laimė atsidurti ten, kur gyvenime nesu buvęs. Tarkime, Bijotai – kas žino, kur tai? O mums teko smagumas groti Bijotų dvaro festivalyje, ir esu labai dėkingas už šitą galimybę. Ten koncertuoja daug kas – nuo simfoninės muzikos iki vietinių roko grupių. Ir dar Baumila atvažiuoja! (Juokiasi.) Ir į visus vienodai gerai žmonės reaguoja, šiltai pasitinka. Jėga! Su džiaugsmu atrandu ir naujų klausytojų, ir naujų vietų, į kurias – kaip užkietėjęs žygeivis, keliautojas ir motociklo mėgėjas – dar tikrai grįšiu.
Iš šalies žvelgiant atrodo, kad pagaliau atsipalaidavai ir tiesiog ėmei mėgautis savo veikla. Nebeturėdamas tikslo būti superžvaigžde, ja ėmei ir tapai?
Daug kas sako, kad dabar atrodau atsipalaidavęs. Tai mane džiugina, esu savo rogėse, gerai leidžiu laiką, mane linksmina tai, ką darau. Mąstau, kad tada, kai pasitiki savimi, tą pasitikėjimą perduodi ir savo klausytojui, ir savo grupei. Tai labai gražiai paminėjo mūsų bosistas Julius po koncerto Palangoje. Jis pasakė: „Vaidai, ačiū tau už pastaruosius porą metų, nes groti su tavimi labai linksma ir energinga.“ Tai didžiausias komplimentas.
Ir eina sau, kaip chebra gaudo energiją per koncertą! Paskui tave išlydi su dainomis ir skanduotėmis... Vingio parke koncertavome su J. Starinskaite, po pasirodymo nulipome nuo scenos. O ta galinga minia pradėjo skanduoti „Kunigundą“... Labai paglostė savimeilę. Užkulisiuose grupės „Abudu“ vokalistas šypsosi – tai lipk lipk, betgi nė vieno muzikanto neliko ant scenos, ką aš ten veiksiu... Galiu iš šalies pasirodyti arogantiškas tokiu atveju, betgi nesu.
O buvai?
Manau, arogancija būdinga atlikėjams, ji vienaip ar kitaip pasireiškia. Mes esame lengvai paveikiami gyvenimiškų kataklizmų, karjeros įvykių ir kartais besišypsančios sėkmės, bet tai reikia išmokti valdyti. Dažnai reikalinga ir psichologo pagalba. Man taip pat tenka vis sugrįžti ir panarplioti: kodėl, už ką ir kaip toliau gyvenime pažinti save.
Labai džiaugiuosi, kad aplink yra žmonių, kurie greitai pastato į vietą. Ir vidinį balsą išsiugdžiau taip, kad truktelėtų vadeles. Gal ir per pandemiją perskaitytos knygos įkrėtė sąmoningumo, – šito neberašyk, nebesakyk, nekomentuok, patylėk, suskaičiuok senuoju būdu iki 10.
Ne žvaigždėms ir ne Zodiakui kaltę verčiu dėl savo karštakošiško būdo, bet pamažėl išmokau su juo susigyventi ir tą energiją generuoti į malonesnius dalykus. Gal branda tai galima pavadinti. Gal.
Ką tik suvaidinai romantišką herojų filme „Savas, svetimas, mylimas“. Pernelyg daug vaidinti nereikėjo?
Mano artimiausi draugai po premjeros traukė per dantį: „Oi, koks gerietis, o kodėl tikro veido neparodei?“ Sakau, tai palaukite, aš juk filme vaidinu (juokiasi). Smagu, kad šis filmas nagrinėja dažnai privengiamą temą – skyrybas ir būtent moters etapą po skyrybų.
Parodo, kad būna gyvenime šiknių, bet būna ir žmonių, kurie linki gero, nuoširdžiai rūpinasi tavimi, nori padėti, nes tave myli.
Būti romantiškam nereiškia būti skystam?
Romantika nėra suskydimas. Man kaip tik atrodo, kad tai reikalauja drąsos. Drąsu būti nuoširdžiam ir nesislėpti už krūmo, atvirai kalbėti apie savo jausmus. Beje, iš savo personažo galėčiau pasimokyti dalykų, naudingų realiame gyvenime. Jaučiu, kad pats labiau suskystu, nepasakydamas visko, kas drasko krūtinę, ar nebūdamas iki galo nuoširdus, bet tai irgi mokymosi procesas.
Sunku ištarti „Myliu, turbūt aš tave myliu“?
Sunku, nes mūsų ego žaidžia žaidimus, nes galvojame, – o ką kitas žmogus atsakys? Bijome išgirsti tai, ko nenorime girdėti. Meilės apibrėžimas turi daug faktorių, kurie susijungia į vieną gražų, romantišką žodį, ir kai jį nori pasakyti, liežuvis stringa, sunku seiles nuryti, ne tik dėl to, kad tau baisu ištarti, bet todėl, kad tikiesi, neva bus ištarta atgal.
Bet vėlgi – kai nesitikime jokios grąžos, dažniausiai gauname labai daug. Tokia gyvenimo taisyklė: kai nesitiki, net ir negavęs nenusivilsi, o nesitikėdamas, bet gaudamas bent trupinėlį, apstulbsi – OMG, kiek daug gavau, supranti?
Merginoms patinka vyrai su motociklais ir vyrai su mielais šuneliais. Tu viską turi! Neša dividendus?
Na, gauni gatvėje dėmesio, vaikščiodamas su miela šunyte, bet klausimas, ar tu tuo naudojiesi. O aš pasakysiu taip: naudojuosi! (Kvatoja.)
Važiuoti motociklu tuščiu plentu, miegoti laukinėje aplinkoje, palapinėje, žiūrėti į saulėlydį banglentininkų stovykloje – toks tavo svajonių laisvalaikis? Nereikia daug komforto, kad būtum laimingas?
Tai yra mano „escape room“: pabėgimas nuo rutinos. Profesiniai dalykai pakankamai ištaško: visąlaik turi kažkur būti, kažką veikti. Todėl gamta, bangos, sportas, aktyvus laisvalaikio būdas labai atpalaiduoja ir iš naujo įkrauna. Tiesa, ypač pradėjau vertinti miegą. Labai patinka. Bandei?
Kiek valandų miego tau pakanka?
Blemba, jei 7 valandas išmiegu – wow, nerealu! O jei 8 – išvis eureka! Bet dažniausiai miegu apie penkias. „Puikiai pamiegojai“, – sako man laikrodis, o aš dėl to tik susierzinu. Turiu konfliktinių situacijų su savo laikrodžiu (juokiasi). Pradėjau miegoti su ausų kištukais.
Kokie komfortiški dalykai pačiam yra neišvengiamai brangūs ir jų neatsisakytum?
Televizija! Aš mėgstu teliką. Tikrai, matyt, likęs vaikystės įprotis: visada namuose kažkas turi burgzti, be Marijaus Žiedo balso neužmigsi. Gamindamas draugams vakarienę klausiu, – ką žiūrim? Jie gūžteli pečiais, girdi, nebūtina žiūrėti, galima ir pakalbėti. Ai, pasirodo, galima ir taip... (Juokiasi.)
Kitas dalykas, kurio neatsisakyčiau, – plokštelės. Tapau ekohipsteriu, kuriam būtinas patefonas. Ir knygos yra mano vidinio komforto reikalas, jų turi būti, kad galėčiau pabėgti ir paskaityti. Tolygiai knygų ir plokštelių man dovanoja Kalėdoms ar gimtadienio proga. Pastarąją gavau dovanų Vingio parke iš Lino Adomaičio. Mama yra rašiusi vieną dainą mano ir Lino duetui. Linas – žmogus, kurio pirmojo pradėjau klausytis Lietuvoje. Sakiau, čia tai bent atlikėjas, jis man patinka, jo klausysiu.
Dabar Linas – draugas. Šiaip su visais sutariu draugiškai. Dar esu jaunas (nenoriu savęs sendinti), bet tam tikro svorio ir palikimo šiame versle jau turiu, ir jaučiu tai tiek iš jaunosios kartos kolegų, techninio personalo, prodiuserių, tiek iš legendomis tapusiųjų kartos. Peržengta riba, kai buvai geltonsnapis.
Dabar jau tu – ančiasnapis, jau kietas su kitais, jau gali ateiti į didelių berniukų klubą, jau gali prisėsti ir pasibėdavoti apie jaunystės dienas.
O jauti, kaip išsitrina stereotipai? Net žvejoti į Norvegiją vykstanti vyrų kompanija į bagažinę krauna ne tik dėžę škotiškojo, bet ir burbulų aperoliams, o vakare valgo ne tik šernienos konservus, bet ir pelėsinį sūrį. Arba štai aršus kovotojas Paddy Pimblettas – dar neatgavęs kvapo po kovos ringe per mikrofoną kreipiasi į tuos, kurie bando žudytis, meldžia jų pasikalbėti su kuo nors, kitaip sakant, siunčia jautrią žinutę tiems, kurie neišsprendžia psichologinių problemų. Taip miršta primityvi siauraregystė ir vyras išlipa iš rėmo, kuriame buvo įstiklintas daug dešimtmečių?
Aš labai džiaugiuosi, kad gyvenu 2022 metais, tiesiog būtų juokinga išgirsti, kad burbulų gėrimas, sūrio valgymas ar, tarkime, tapimas someljė – nevyriška. Sakyčiau – ką tu čia, seni, pezi? (Juokiasi.)
Gyvename laikais, kai normalu kalbėti ir apie savo psichologines problemas, kas mus kankina, dėl ko širdį skauda. Ypač svarbu, kad dalijamės savo nesėkmėmis, nes tai yra mūsų patirtys – ir teigiamos, ir neigiamos, tai mus užaugina.
Kai dalijamės nesėkmės istorijomis, būdami jau sėkmingi, patiesiame mokymosi taką ateinančioms kartoms ar žmonėms, kurie siekia to paties profesinio kelio. Nes galbūt jie įsiklausys – ok, šitie vaikiai, kurie dabar yra ant bangos, pasirodo, turėjo pereiti akmenis, pradėti nuo visiškos bedarbystės ar labai menko užmokesčio. Aplodismentai tiems, kurie dalijasi, nes juk saldainio popierėlis niekaip negali padėti. Kai visi tokie glotnučiai socialinėje erdvėje, kitapus ekrano žmogui gali atrodyti – oi, ir aš norėčiau šitaip. Tačiau būtina žinoti, ką reikia išgyventi, kad tai turėtum. Gal tu net nenorėsi eiti tokiu keliu ir tiek š... suvalgyti?
Pagrindinis tikslas – kelias, o ne taškas. Man – 35-eri, savo profesinį kelią pradėjau 17-os. Šiandien mano dainos klausomos, koncertų daug, tačiau kiek visko turėjau įveikti iki šito dėmesio, kurį dabar gaunu, ar net pripažinimo iš tų žmonių, kurie laidė juokelius apie neįvykusias mano arenas ir kitus dalykus, kai prieš 4–5 metus jau tikrai norėjau viską mesti, atrodė, kad atėjo laikas muziką palikti praeičiai...
Dabar tie žmonės ploja katučių ir sveikina, bet aš nei tuomet ant jų pykau, gal tik šioks toks kartėlis buvo, nei dabar tai sureikšminu. Scenos žmogaus karjera, turbūt, yra labiausiai paveikiama audrų ir sūkurių, kurie traukia giliai giliai.
Jauteisi nevykėliu?
Taip. Šiuo metu gal per daug gražus burbulas mane supa ir sūpuoja, bet šiku į batą dažnai. Kai vykau į filmo „Savas, svetimas, mylimas“ premjerą, siaubingai nervinausi. Aplink visi patyrę aktoriai, o aš – nors ir pabaigęs aktorinį – kas gi aš toks šalia Gabrielės Malinauskaitės, Inetos Stasiulytės, Kristinos Kazlauskaitės, kurios visą gyvenimą tai daro... Kai filme priartėjo mano scena, sėdėjau įsitempęs, bijodamas, kad susimoviau, bet šalia sėdi Ineta, šnabžda: „Viskas gerai, faina scena.“ Taigi ir dabar kartais pasijaučiu lūzeriuku, o anksčiau buvo baisiau.
Žinai, blogiausias, kenksmingiausias dalykas – tai savęs gretinimas su kitais. Oi, kiek aš save lyginau su kolegomis, bendraamžiais, kodėl jiems taip sekasi, o ne man? Kodėl negaliu daryti to, ką kiti daro, kodėl dar nevedęs, kai kiti jau vaikų turi...
Ir kodėl nevedęs?
Šito klausimo galiojimo laikas kada nors turi baigtis, nes tai yra nesąmonė. Ar aš noriu kada nors sukurti šeimą? Po velnių, taip. Labai svajoju apie vaikus, apie šeimą, bet Dievulis dar nepadovanojo tokios galimybės.
Po 30-ies lioviausi ėsti save, spardyti likimą ir kaltinti aplinką. Yra kaip yra, ir mano gyvenimo romantiniame kely pasitaiko nuostabių moterų. Esu ir būsiu dėkingas, ypač savo buvusioms meilėms, su kuriomis galbūt nesusiklostė santykiai, su kai kuriais žmonėmis nebūtinai iki galo taikiai viskas išspręsta, bet dievai – per gatvę pereidamas ne tik pasisveikinsiu, bet ir apkabinsiu.
Realybės šou „Dangus“ atnešė tau ne tik pirmąsias scenos patirtis: ten sutikta Augustė viename interviu prasitarė, kad ji tau buvo pirmoji...
Yla iš maišo ištraukta, jau ką pasakė, tą pasakė. (Juokiasi.) Sergu už ją. Noriu, kad Augustei sektųsi gyvenime ir kad jos atžaloms sektųsi, visiems linkiu laimės. Tikiu, jei linkėsi kitiems sėkmės, tau gali sugrįžti su kaupu. Nors gali ir nesugrįžti, dzin.
Po „Dangaus“ ryžaisi sudėtingai ortognatinei žandikaulio operacijai. Kas nors bandė atkalbėti? Pats su savimi turėjai pokalbių, ar to tikrai nori?
Tėveliai nesužiūrėjo paauglystėje, kad reikia nešioti tokius „reteinerius“ – retencines plokšteles. Jų draugė odontologė vėliau sakė minėjusi, kad bus problemų. Bet tuomet dar nebuvo „know how“, o kai jau reikėjo taisyti žalą – buvo bėdų dėl sąkandžio, liežuvio padėties ir daug kitų niuansų – prireikė operacijos.
Aš kone maldavau to nedaryti, žadėjau breketus nešioti nors ir 10 metų, bet gydytojas pasakė – neįmanoma, reikia daryti operaciją, ir padarė. Tai, ko gero, buvo vienas geriausių sprendimų. Ta operacija sutvarkė mano problemytę, kurią turėjau. Šiek tiek apatinės lūpos vis dar nejaučiu, todėl leidžiu kąsti. (Juokiasi.)
Kiek tau svarbus fizinis grožis? Raumeningas kūnas – gražu?
Aš užsiimu įvairia sportine veikla, todėl išryškėja ir raumenys. Atskleisiu, kad valgau daug ir dažnai – bet ką, nemažai mano racione būna picų, kebabų. Tačiau vis tiek, matyt, genetika – tėveliams reikia padėkoti, kad esu toks, koks esu.
Man svarbiausias dalykas – judėjimas, nes puikiai žinau, kad tada, kai daug judu ir daug sportuoju, esu sveikesnis, greitesnis, judresnis ir ištvermingesnis, kai miuzikluose tenka dainuoti, šokinėti, lakstyti arba kai reikia į kaimą nuvažiuoti ir 94-erių seneliui padėti.
O jei gyvenimas dovanotų teisę rinktis miuziklo vaidmenį – būtum Jėzus ar Judas?
Ooo. Aš manau, kad abu jie – labai kompleksiniai personažai, nė vienas nėra pernelyg romantiškas. Miuzikle „Jėzus Kristus Superžvaigždė“ man įdomesnė Judo partija. Be to, smagu ruoštis blogiukų vaidmenims, pavyzdžiui, Klaipėdos muzikiniame teatre teko įkūnyti romantišką šunsnukį Klaidą „Boni ir Klaido“ pastatyme.
Gerbėjai tave myli, nes esi nuoširdus. Komanda – nes adekvačiai reaguoji ir į kritiką, ir į komplimentus. Kolegos – nes moki džiaugtis kitų sėkme, neturėdamas nė menkiausios klastos, būdingos šou verslui. Ir – neateini į įrašų studiją kaip genijus...
Esu apsuptas žmonių, kurie neserga genijaus sindromu. Tai yra tie pavyzdžiai, kurie mane užkrečia. Aš tikrai dažniau paslystu nei mano aplinka. Na, esu karštakošis nuo pirmųjų dienų – kiek tėvai atsimena, buvau karštas. Bet štai sutinku žmones, kurie tikrai daug dirba, kurie per daug nesididžiuoja ir nuoširdžiai myli ne tik tai, ką daro, bet ir savo artimus, kad ir kas tai būtų – draugai, kolegos. Ir turbūt čia išsipildo banali tiesa – apsupk save žmonėmis, kuriais nori didžiuotis ir į kuriuos nori lygiuotis, ir augsi pats.
