„Man gražiausia, kai žmogus vienu metu geba būti ir santūrus, ir išlieka pačiu savimi, – neslepia atlikėjas. – Tas nuoširdumas ir nesusireikšminimas man labai patinka. Būtent tokiomis vertybėmis aš ir stengiuosi vadovautis.“

Pijus Opera – „All in“:

Iš darželio – į sceną

– Pijau, scenoje atsiradai labai anksti – kurį laiką netgi buvai pravardžiuojamas jauniausiu Lietuvos reperiu. Papasakok, kas tave į ją pastūmėjo.

– Kartais sunku pasakyti, kas vaikus paskatina imtis vieno ar kito dalyko. Dar net nebuvau pradėjęs lankyti mokyklos, kai susidomėjau repu. Augau su mama, daug laiko praleisdavau jos darbe, nes į darželį man nelabai patiko eiti, o ten rinkdavosi jaunimas, kuris klausėsi būtent šio žanro muzikos. Turbūt pradžioje buvo tas standartinis noras lygiuotis, imti pavyzdį iš vyresnių. Tuo metu ta muzika atrodė labai patraukli, netgi savotiškai uždrausta. Dėl to pradėjau ja domėtis, o vėliau – ir pats bandyti kurti. Turbūt visi vaikai prisižiūrėję filmų bando atkartoti herojus, tai aš lygiai taip pat bandžiau imituoti savuosius repuodamas.

– Kas jie buvo?

– Nuskambės labai banaliai, bet Eminemas tikrai buvo mano pirmoji meilė (juokiasi). O vėliau, įsiliejęs į kultūrą ir pradėjęs labiau ja domėtis, išaugau iki kitokių, pagrindinių, ne tokių žinomų atlikėjų: Kool Keith, Wu-Tang Clan ir kitų.

– Galima sakyti, kad tikrąja žodžio prasme iškeitei darželį į muziką.

– (Juokiasi). Gal ir galima. Ir ne tik į muziką – aš nuo mažens buvau savarankiškas ir visada veržiausi būti jei ne su mama, tai likti vienas namuose, kur fantazuodavau, kurdavau, bandydavau rašyti dainas. Paskutiniuosius metus, kuriuos turėjau būti darželyje, visiškai praleidau – sėdėjau namuose ir bandžiau rašyti tekstus.

– Kartu su Domantu Jazgevičiumi būdami labai jauni sukūrėte grupę „Operatyvūs“. Šiandien muzikuoji kaip solo atlikėjas. Kaip atsirado šis etapas?

– Ilgą laiką manyje brendo tokios idėjos, kurias įsivaizdavau galintis įgyvendinti kurdamas vienas. Turbūt natūralu: du žmonės sudaro vieną konceptą, vienas žmogus – kitą. Jaučiau savyje spurdantį paukštį, kuris norėjo skristi. Po karantino ir dėl jo atsiradusios ilgos pertraukos nusprendžiau, kad reikia pabandyti kurti vienam, nes negalima viduje užrakinti kūrybos.

Ieškoti balanso muzikoje

– Kas tau muzikoje yra svarbiausia?

– Turbūt taip sako kas antras žmogus, bet man pastaruoju metu atrodo, kad nuoširdumas. Ir kai kalbu apie jį, turiu galvoje ne tik tekstus: jie gali būti ir pagražinti, ir pilni epitetų. Nuoširdumas, apie kurį aš kalbu, yra prieš patį save: ar jautiesi gerai kažką darydamas, ar ne, nesistengi per daug įtikti, būti vienuose ar kituose rėmuose. Žinoma, reikia patikti publikai, tačiau kartu turi jausti, jog nedarai nieko, kas nepatinka tau pačiam. Pradėjau muzikuoti labai anksti ir per tuos metus kūrybiniame gyvenime turėjau visokių patirčių ir akimirkų. Tačiau dabar, kai viskas nusistovėjo, jaučiu, kad ieškau balanso tarp savęs ir to, kas šiomis dienomis aktualu.

– Taip atsirado ir naujausias tavo kūrinys „All in“?

– Daina gimė prieš pusantrų metų kaip „Operatyvūs“ kūrinys, kurio galiausiai atsisakėme. Tačiau visą tą laiką jaučiau, kad turiu ją pabaigti vienas. Tuo metu, kai rašiau „All in“, gana nemažai laiko praleisdavau žaisdamas pokerį, todėl joje nemažai ir jo motyvų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai daina apie santykius su kitu žmogumi – ir tai nėra melas. Tačiau iš tikrųjų kūrinys ne tik apie juos, bet ir apie tam tikrą kovą, susitarimą su kitu, apie asmeninius perėjimus. Žmogus, su kuriuo bendrauju dainoje, iš vienos pusės esu aš pats. „Ir liūdžiu, kaip statinėj užsidaręs Diogenas“ – tai citata apie mano jausmus ir būsenas. „All in“ yra apie santykį su savimi, iš kurio vėliau išplaukia santykis su artimaisiais.

– Dainuoji lietuviškai. Kodėl?

– Labai prastai skambu angliškai (juokiasi). Nežinau – nejaučiu traukos kurti anglų kalba, nesitaikau ir į Amerikos ar Europos rinką. Žinoma, nesiskųsčiau, jei taip nutiktų (šypsosi). Tačiau lietuvių kalba man yra labai svarbi ir artima. Aš pirmiau nei atlikėjas esu lietuvių kalbos fanas, kartais – poetas, todėl man lietuvių kalba, žodžiai, jų reikšmės, metaforos yra svarbiau nei pats atlikimas. Jaučiuosi įsimylėjęs kalbą ir labai nuo jos priklausomas, tad noriu kuo labiau ją atskleisti savo kūryboje.

Savipsichologija ir vasaros planai

– Koks metas tinkamiausias kūrybai?

– Vieni sako, kad jiems geriausia kurti tada, kai stipriai užvaldo tam tikra emocija. Man yra kitaip: kai mane užplūsta vienokia ar kitokia emocija, aš jai pilnai atsiduodu ir išgyvenu, o kuriu jau grįžęs į savo nulinę būseną, kai galiu adekvačiai įvertinti, ką jaučiau ir patyriau. Suprantu, kad greitai, tam tikros emocijos metu parašytas kūrinys savyje gali turėti daugiau elektros tėkmės, tačiau man atrodo, kad rašant vėliau, viskam nurimus, galiu ir emociją perduoti, ir pats ją sau įsivertinti – įvyksta tokia savipsichologija. Staigių emocijų metu rašau eilėraščius. O muziką laikau brandesne kūryba, kuriai reikia nusiraminti.

– Regis, vasara – labai tam tinkamas metas. Kur tave jos metu bus galima pamatyti ir išgirsti? Ir kokie tavo ateities planai?

– Pagrindinis šios vasaros koncertas bus liepos 11 dieną, Vingio parke, kur vyks mini repo festivalis. Paprastai vasarą labiau skiriu poilsiui ir kūrybai, pilnos programos sudarymui, todėl per daug nekoncertuoju. Tačiau mane pasekus feisbuke ir instagrame, tikrai bus galima išgirsti naujienų apie būsimus pasirodymus. O dėl ateities planų – noriu kuo daugiau sukurti, galbūt paruošti neįprasto formato albumą, išleisti singlų ir koncertuoti. Būti nuoširdžiu prieš save ir prieš klausytojus.