„Happyendless“ nariams – Andriui Kaukliui ir Mariui Narbučiui Nida – artima ir brangi nuo vaikystės. „Aš užaugęs prie Nidos turgelio, tarp tų medinukų. Mano tėvas – geologas, važiuodavome į Kuršių Neriją su šeima“, – prisimena A. Kauklys.
„Kiekvienas miestelis Lietuvoje turi savo ypatingą aurą, Nida – ypač. Norėjosi, kad žmonės pajustų šio miestelio dvasią per jo garsus, per mūsų muziką, kurią padiktavo vienas ar kitas natūralus skambesys“, – pasakoja M. Narbutis.
Muzikinėse ir atmosferinėse „Observatorijos: Nida“ kompozicijose susilieja autentiški aplinkos garsai: burlaivių stiebų traškesys, skalaujami molo akmenys, paslaptis išsinešantis vėjas, senų angarų vartų girgždesys ir visa tai, kuo gyvena kurortinis miestelis, rašoma spaudos pranešime.
„Mes patys gyvenome Nidos meno kolonijoje. Šalia susiradome skardų, prisirankiojome akmenukų. Ką radome po ranka, kas skambėjo ir tiko mums, sudėjome į „samplerius“ ir apvilkome muzika“, – sako Andrius.
„Nemenkai rizikavome, įrašinėdami kai kuriuos garsus. Andrių laikiau už kojų, kol jis įrašinėjo, kaip laivas trinasi į molą. Kiekvienas garsas yra gyvas Nidos garsas“, – su šypsena pasakoja M. Narbutis.
Jų kompozicijos – ilgos, kaip nesibaigianti, amžina vandens tėkmė. „Happyendless“ norėjo, kad tai sukurtų vandens liūliavimo įspūdį, kuris toks specifinis Neringoje.
Beje, grupės „ambientinės“muzikos serija neapsiribos vien Nida. „Turėsime daugiau išvažiuojamųjų ekspedicijų: keliausime ir rinksime garsus. Tarkime, nuvyksime į Molėtus, pasistatysime „kemperį“ laukuose ir įrašinėsime. Vėliau iš to darysime performansą. Turime „immersive sound” garso sistemą: 22 kolonėlės sukasi ratu. Jausmas – kaip kino teatre, prifarširuotame kolonėlių, kai garsas tampa 3D ir viskas tiesiog kvėpuoja aplink”, – sako A. Kauklys.
Hapyendless – Observatorijos: NIDA
