Alina, pradėkime nuo klausimo, kurio tarsi savaime prašosi naujosios dainos pavadinimas: tai apie ką šitas filmas?

Filmas, turbūt, apie kiekvieną iš mūsų. Nesu tikra, todėl ir iškeliu dainoje šį klausimą. (Šypsosi.)

Tu ir filmų pasaulis – glaudžiai susiję. Jūsų bendro turo su JK atlikėja Natasha Bedingfield bei amerikiečių prodiuseriu Johnu Forte metu buvo sukurtas dokumentinis filmas „The Russian Winter", rodytas Roberto De Niro globojamame „Tribeca“ filmų festivalyje Niujorke. Tavo daina „Sick Rose“ buvo savotiškas reveransas išskirtinio braižo amerikiečių kino režisieriui Jimui Jarmuschui: joje gyvena filmo „Negyvėlis“ dvasia. Be to, tavo kurta muzika skamba pripažintų šių dienų kino kūrėjų filmuose. Ką pačiai reiškia šios patirtys?

Smalsu bent truputį prisiliesti prie kino kūrimo pasaulio, jis atrodo magiškas ir labai sudėtingas. Malonu ir įdomu, kai mano muzika randa vietą kitų kūrėjų darbuose – per kito žvilgsnį, kitame kontekste, ji tarsi įgauna naują gyvenimą.

Prasidėjus pandemijai, ne vienas menininkas minėjo, kad jaučiasi tarsi gyventų filme. Kokio žanro filme tą laiką išgyvenai tu?

Pradžioje, pandemijai tik prasidėjus, buvo panašu į apokaliptinį filmą. Vėliau, į tokią lyg mokslinę fantastiką, tada į ištęstą psichologinę dramą. Galiausiai liko toks kažkoks avangardinis kinas.

Daina „Apie Ką Šitas Filmas“ sukuria kino atmosferą, kai klausantis tarsi regi tai, apie ką tu dainuoji. Tu – atlikėja, kurianti nuostabius piešinius. Ar šis talentas padeda ir tada, kai vaizduotėje pieši savo dainą, jos veidus?

Man rodos, kad visa mano kūryba atsiranda iš to paties kūrybos „šulinio“. Piešimas, fotografija, poezija ar muzika – lyg kelios skirtingos kalbos, kuriomis turiu laimę išreikšti jausmą ar mintį.

Alinos Orlovos dainą „Apie Ką Šitas Filmas“ galite išgirsti čia:

„Apie Ką Šitas Filmas“ turi vizualizaciją, gimusią pačios iniciatyva. Apie ką kalbėjotės kūrybinio proceso įžangoje su vizualizacijos kūrėja Igne Narbutaite?

Su Igne keitėmės asociacijomis, kalbėjomės apie šviesą, apie judesį gamtoje ir mieste – apie pūgą, sniego krytį, vandenį, mišką, miesto šviesas ir gatves.

Ar parašiusi naują dainą, pasakai: „Ji – nuostabi“? Ar reikia laiko susigyventi? Jei taip – kaip vyksta tas „susigyvenimas“: nešiojiesi ją paupiais, eini per meno parodas, guli ant liepto, užvertusi galvą į dangų?..

Naujai parašyta daina paprastai vis sukasi galvoje, dėlioju mintyse žodžius ir frazes, kol jos randa savo vietą. Gana retai nutinka taip, kad tik parašius dainą, iš karto jaustum ją, kaip gerą ar tinkamą tolimesniam gyvenimui. Todėl aš kai kurias dainas atidedu, galbūt net pamirštu, ir tik po kurio laiko prie jų sugrįžtu. Tada pasilieku tolesniam plėtojimui arba dedu „į stalčių“, iš kurio jos gali „prisikelti“ net ir po kelerių metų.

Šią dainą kūrėte drauge su Adu Gecevičiumi ir Pauliumi Vašku. Kaip jie transformavo kūrinio nuotaiką, kokių spalvų įnešė?

Dainos formą, aranžuotę, įrašą kūrėme kartu, Paulius ir Adas įnešė labai daug dalykų – daina prasiplėtė, įgavo svorio. Atsirado būgnų kvėpavimas, Pauliaus gitara suteikė daugiau gylio. Norėjome neperkrauti dainos, išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą tarp ekspresijos ir minimalizmo.

Daina – giluminė, įtraukianti, lyg rimtas kino festivalis, kurio programoje nebūna nereikalingų šiukšlių. Mes turime tokį festivalį – „Kino pavasarį“. Lauki jo?

„Kino pavasaris” asocijuojasi su pavasario atėjimu, todėl laukiu abiejų. Labai džiugu, kad toks kino festivalis vyksta jau ilgus metus. Kai galiu, stengiuosi apsilankyti jame.

Kai paleidi dainą į eterį – kieno nuomonė apie kūrinį yra pati svarbiausia? Ar nesąmoningai bėgi nuo visų nuomonių, laukdama geriausiai viską liudijančių savo klausytojų reakcijų?

Man svarbūs artimų man žmonių ir kolegų atsiliepimai ir įspūdžiai, bet įdomiausia, aišku, klausytojo reakcija, jausmai.

Artimiausiu metu laukia akustiniai koncertai Palangoje, Palūšėje ir Lukiškių kalėjimo Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvėje. Esi grojusi bažnyčiose ir Lietuvoje, ir Nyderlanduose, kitose šalyse. Bet kalėjimui priklausiusi cerkvė – ko gero, nauja patirtis?

Dar nesu buvusi atlaisvintose Lukiškėse, bet kalėjimo cerkvė jau seniai traukė mano akį, norėjosi patekti vidun, pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo. Man pačiai labai patinka groti tokiose erdvėse, jos turi savo keistą, ypatingą atmosferą, kuri savaip veikia ir mane, ir klausytoją.