Šiandien naują dainą išdrįsusi pristatyti ir su trenksmu į muzikinį pasaulį grįžtanti Ingrida Tamošaitienė – Ledi Ais sako, kad žengti šį žingsnį ją pastumėjo visata. Iki tol ji turėjo visas galimybes būti scenoje, tačiau viduje tarsi nesijautė pasiruošusi – kūrė šeimą, rūpinosi vaikais, dirbo kitus darbus.
Už žinomo muzikos prodiuserio Viliaus Tamošaičio-GeraiGerai ištekėjusi 31-erių Ingrida verčia naują lapą. Su Ledi Ais kalbame apie karjeros pradžią, kelerius metus trukusį tarpą ir naujausios dainos gimimą.
Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika ir kada ji atsirado? Ar pati pradžia ir buvo kelios hitais tapusios dainos, kurios šiuo metu „Youtube“ turi surinkusios kelis milijonus peržiūrų?
Tos dainos nebuvo mano kelio pradžia. Kai man buvo penkeri, mama nuvedė į muzikos mokyklą. Kai grįžtu mintimis į ankstesnius laikus, galvoju – juk aš tada ne tik mokyklą lankiau, bet ir universitetą. Tai buvo tokio rimtumo dalykas tada. Tad muzika visą laiką buvo šalia. Grojau fortepijonu, taip pat gilinausi į dainavimo paslaptis. Jau tada koncertuodavau su muzikos mokykla – žinoma, tai buvo labiau akademinė muzika. Mano galvoje išlikęs ryškus prisiminimas. Kai manęs dar visai mažytės klausdavo, kuo aš būsiu užaugusi, vienareikšmiškai sakydavau, kad dainininke. Matyt, užsiprogramavau tą mintį.
Dainavau tokioje vaikų pop grupėje. Važiuodavome į studiją įrašinėti dainų. Būtent ten vienas prodiuseris mane pastebėjo ir pasiūlė sudainuoti vieną iš žinomiausių mano dainų – „Laukiu tavo laiško.“ Tada man buvo 17 metų. Netrukus pasileidome ir dar vieną dainą, šįkart ji buvo mano kūrybos. Tiesą sakant, didelė sėkmė aplankė galima sakyti iškart.
Tuomet juk nebuvo jokios stiprios komunikacijos strategijos, nieko. Dainas ėmė groti didžiosios radijo stotys. Žmonės klausė tų dainų, jie jas žinojo, bet niekas nežinojo mano veido, kaip aš atrodau. Būdavo, kad žmonės nei nepatikėdavo, kad Ledi Ais – tai aš. (juokiasi) Tačiau man tokia situacija patiko. Kai atvažiavau iš Elektrėnų studijuoti į Vilnių, džiaugiausi, kad manęs nelaikė super žvaigžde ir gatvėje neatpažindavo.
Tikiu visatos dėsniais. Jeigu esi savo vietoje – tai ir yra tavoji sėkmė. Niekas neateina šiaip sau. Galbūt tam ir esu čia, kad skleisčiau savo kūrybą.
Po ilgesnio laiko tylos dalyvavote „Lietuvos balso“ atrankose. Kaip sugalvojote jame dalyvauti? Kokią patirtį išsinešėte iš šio projekto?
Kurį laiką mane supo bohemiška aplinka. Vienu metu buvo net kiek nepatogu prisipažinti, kad aš esu ta pop atlikėja. Tačiau dabar apie tai kalbu su šypsena – tiesiog buvau kvaila.
O dėl „Lietuvos balso“ – mano draugės zyzdavo, kodėl ten neinu. Ir taip sutapo, kad turėjau laiko – buvau motinystės atostogose su antruoju vaiku. Pagalvojau – o kodėl ne? Galvoju, pažiūrėsiu, kaip man čia seksis, gal bus pradžia, įkvėpimas grįžti į sceną – apie tai, tiesą pasakius, nuolat galvodavau.
„Lietuvos balse“ patyriau didelį stresą – juk scenoje nestovėjau šimtą metų! Labai jaudinausi. Į kitus etapus nepraėjau, aplankė mintys, kad na ir gerai, daugiau nieko nebedarysiu.
Tačiau vėliau visata davė man ženklą. Iš visų pusių ėmė rodytis ženklai, kad negaliu sustoti dainuoti. Šįkart suveikė socialiniai tinklai – ėmė rašyti žmonės, kviesti į privačius renginius. Taip ėmiau vėl koncertuoti. Smagu atvykti pas gerbėjus, kurie mintinai moka dainas ir išskėstomis rankomis sutinka.
Ar sceninę veiklą tęsėte kaip Ledi Ais? Ir ar dabar į muzikos pasaulį grįžtate su tuo pačiu sceniniu vardu?
Šio pseudonimo niekada nenumečiau. Tik į „Lietuvos balsą“ ėjau kaip Ingrida, bet vistiek buvo iškomunikuota, kad aš ir esu toji Ledi Ais.
Kaip Ledi Ais koncertuoju ir dabar. Pagaliau išdrįsau grįžti prie kūrybos ir prisėsti prie instrumento. Galbūt dabar dauguma atlikėjų patys sau kuria dainas, tačiau anksčiau tikrai buvo populiarių grupių, kurios nerašydavo sau dainų. Tai buvo labiau prodiuserių išsuktas reikalas. O man faktas, kad galiu sukurti ir dalintis ta savo kūryba atrodo smagu.
Socialiniuose tinkluose buvau paleidusi kūrybos iššūkį, kur kas savaitę dėjau naujos savo dainos fragmentus, tokias demo versijas. Ir tas iššūkis buvo tarsi išjudėjimo taškas. Juk ką reiškia kiekvieną savaitę sukurti po dainos fragmentą, kai dešimt metų nieko nekūrei? Prisipažinsiu – dainos pasipylė kaip iš gausybės rago. Kai iššūkį baigiau, jau turėjau išsiugdžiusi įprotį kiekvieną dieną bent po pusvalandį prie instrumento ir pabūti su savo kūrybinėm mintim. Taip gimė ir ši, naujausia mano daina. Ją įrašinėjome kartu su Vytautu Bikumi.
Apie ką naujausia jūsų daina „Tu pamiršai“? Kokią žinutę siunčiate su šia daina? Kokią reikšmę ji jums turi?
Jei nuoširdžiai, kuriant ateina toks srautas. Nėra taip, kad prisėdu parašyti tekstą, tada sukuriu melodiją. Tiesiog aš groju ir ant viršaus dainuoju. Pasakyti, kas čia per magija, kas atsitinka ir kodėl tokie žodžiai susidėlioja, aš negaliu. Tas kūrybinis įkvėpimas įvairiapusis – iš perskaitytų knygų, išgirstų istorijų, pamatytų vietų.
Apie žinutę iš pradžių negalvojau, tačiau vėliau pačiai atėjo aiškus suvokimas, apie ką ši daina. Tas „tu pamiršai“ žvelgiant paviršutiniškai – tai tarsi dviejų žmonių trumpų santykių istorija. Bet gilesnė teksto istorija – apie santykį pačiam su savimi, kiek mes pamirštam dalykų, kiek aš pati jų pamirštu, ką esu sau pažadėjusi, pasakiusi. Juk būna, įsipareigoji sau, kad kažką darysi, esi įkvėptas, pagautas entuziazmo. Tačiau vėliau tas pirminis susižavėjimas blėsta, numeti viską ir apskritai pamiršti.
Daina noriu pasakyti, kad niekada nevėlu grįžti prie savo svajonių. Pavyzdys esu ir pati – vaikystėje aiškiai žinojau, kad būsiu dainininkė, tarsi gyvenimas visą laiką vedė link to. Tačiau kažkas nutiko ir numečiau visą tai. Bet vienaip ar kitaip grįžti prie tų dalykų. Atvirkštiniu atveju gyveni nuolatinėje kaltėje.
O ką apie uždelstą grįžimą į sceną sakė jūsų vyras, kuris taip pat artimai susijęs su muzika?
Jis sakė – jei nori, tai ir tingėk. Jis mane kaltindavo tinginyste, nes jam atrodė, kad aš turiu absoliučiai visas sąlygas daryti, ką noriu. Galų gale ir jis galėjo man padėti kaip muzikos prodiuseris, bet mūsų bėda ta, kad kartu visiškai negalime dirbti. Esame bandę kartu dirbti su viena daina, bet supratome, kad daugiau taip nedarysim. (juokiasi)
Jis santūresnis žmogus, emocijas laiko labiau viduje, bet labai džiaugiasi, kad grįžau prie muzikos. Iš jo sulaukiu labai daug pagalbos. O anksčiau tos temos mes tarpusavyje labai ir nevystydavom, nes įprastai tai pasibaigdavo mano ašaromis ir konfliktu.
Papasakokite apie savo šeimą.
Ištekėjau anksti – man buvo vos 22-eji. Tada pirmas, antras vaikas. Norėjau būti jauna mama. Man atrodė, kad reikia kažkuo save užpildyti. Ir kai jau užsidėjau varneles, kad tas padaryta, tas padaryta – regis, svarbiausi gyvenimo atributai išpildyti – apsisukusi vėl grįžau prie to, ką buvau numetusi.
Oskaras Pranas – pirmoji mūsų atžala. Šiandien jam jau septyneri, pradėjo lankyti pirmą klasę. Žingeidus vaikas, matosi, kad netrukus „padės tėvus į pavėsį“. Filmuojasi įvairiose reklamose, yra scenos žmogus. Turi netgi savo „Youtube“ kanalą – jis išreiškė tokį norą, tokią svajonę, tad šioje vietoje investuojame į jį. Nežinau, į ką tai išaugs ir išsivystys.
Antragimei Patricijai – ketveri. Kai klausiu, kuo ji bus užaugusi, Patricija tikina, kad „kaip mama“ – dainininkė. Tačiau kol kas manau, kad ji daugiau turi aktorinių gabumų. Tarp kitko, dabar nusifilmavo didelėje švedų kino juostoje. Žodžiu, jau eina to link. Manau, kad vaikai laikui bėgant praspjaus tėvus. (juokiasi)
