Projektas „Lukiškių Kalėjimas 2.0“ leido po ilgos pertraukos atverti vienos seniausių kalinimo įstaigų Lietuvoje duris, kad žmonės į ją pažvelgtų visai kitu kampu. Čia įrengtos menininkų dirbtuvės, kalėjimas virto muziejumi, kuriame kvėpuos kūryba, dizainas ir kultūra, o lauko erdvė klausytojus džiugins koncertinėmis programomis.

Pavadinime užkoduotas skaičius „2.0“ reiškia istorinio pastato atgimimą ir prisikėlimą antram ir geresniam gyvenimui. Surengti pirmąjį koncertą tik ką atidarytoje erdvėje buvo patikėta vaidybinio meno ir muzikos grupei „Solo Ansamblis“.

Kaip žinia, pastarieji metai „Solo Ansambliui“ buvo itin sėkmingi. Subrandinta naujoji kūryba virto albumu „Olos“, liaupsėmis apibarstytu tiek iš kritikų, tiek iš gerbėjų pusės. Paskutiniuose M.A.M.A. 2020 apdovanojimuose grupė pelnė pergalę „metų albumo“ ir „metų alternatyvios grupės“ kategorijose, o vizualinis kūrinys dainai „Dansingas“ buvo apdovanotas už geriausią „metų vaizdo klipą“.

Dangus koncerto dieną, rodos, maišėsi su žeme. Juodi debesys slankiojo virš miesto vis prapliupdami lietumi. Visgi, vakarui oras buvo tarsi užsakytas, be jokio lietaus. Nors, gerai pagalvojus, skaisti diena nėra grupės atributika – pagal visą jos konceptą koncertuoti jai derėtų tik tamsiais vakarais, o dar geriau giliomis naktimis.

Prie vartų, buvo nusidriekusi ilga eilė. Tik įėjus į erdvę, kuri taip pat po atviru dangumi, pasitiko dar viena didelė eilė laukiančiųjų prie baro. Paėjus tolėliau sekė kita eilė į patį koncertą. Žmonių buvo labai daug.

Koncertą apšildė elektroninės muzikos atlikėja Monikaze, prie Dj pulto kūrusi muziką. Ant scenos stovėjo įvairi elektroninio garso technika, dešiniame gale būgnai, kairėje pusėje – dvi gitaros. Per patį vidurį kabėjo didelė ir įspūdinga, atrodanti it voratinklis, metalinė kaukės dekoracija.

Pati scena buvo kupolo formos juodu stogu ir tuščiomis sienomis, kurias sudarė tik stogą laikančios konstrukcijos, taip paliekant atvirai matomą kalėjimo sienų autentiką.

Plojimais išlydėjus atlikėją Monikaze, pasigirdo pirmieji tamsos garsai. Tamsa turbūt geriausias randamas žodis, apibūdinantis tai, kas buvo girdima. Žemieji dažniai iš galingų kolonėlių griaudėjo per visą žemę ir pastato sienas. Muzika idealiai tiko prie kalėjimo erdvės. Jeigu žiūrėjote serialą „Černobylis“, tai žinosite apie ką aš kalbu – jame skambėjo panašus įtampos kupinas žemų vibracijų garso takelis. Beje, grupės bosistas seriale ir nusifilmavo.

Koncertas buvo numatytas aštuntą valandą, tačiau sulaukus pusės devynių, grupės dar nebuvo. Padedant muzikai, buvo auginama ilga įtampa. Balti dūmai vis pasirodydavo iš naujo ir iš naujo. Sceną užpildžius ypatingai sutirštėjusiems dūmams, įžengė grupės nariai – būgnininkas Sergėjus, gitaristas Giedrius, vokalistas ir bosistas Vytautas bei vokalistas ir sintezatoriaus virtuozas Jonas.

Visiems smarkiai plojant pasigirdo gitaros akordai. Tada muzika staiga nutilo. Kūną iš naujo pradėję drebinti bosai įvedė į pirmąjį kūrinį „Neturėjom dainos“. Kaukės dekoracija sužibo šviesomis, gerbėjai spaudėsi arčiau scenos.

Žmonių buvo mažiausiai virš tūkstančio, o gal ir pusantro ar daugiau. Užpildyta buvo visa publikai skirta erdvė kiemelyje. Tokį vaizdą koncerte galėjai paskutinį kartą pamatyti nebent prieš gerus metus.

Antroji ir gausiais plojimais pasitikta daina buvo „Dansingas“. Jau grupės vizitine kortele tapusio kūrinio kompozicija paremta po vieną žodį išsakomu tekstu su disonansine harmonija. Dainos metu grupės vokalistas priėjęs arčiau scenos krašto parodė juodą švarką su simbolika iš vaizdo klipo – žmogaus ant žirgo ženklu, primenančiu lietuvišką vytį. Atlikėjas ėmė sukti švarką ir sviedė jį į publiką. Kažkas pirmose eilėse tapo labai laimingas.

Suskambėjo ir dainos „Bydermejeris“, „Oro Balionu“ bei „Fosforinis baseinas“ iš naujausio albumo „Olos“.

Klausant „Solo Ansamblio“ neįmanoma nenusikelti mintimis kažkur, kur neegzistuoja laikas. Grupė naudoja užburiančius sapnų pasaulio garsus, kurių klausant viskas aplinkui išnyksta. Jų kuriamas dainas būtų galima priskirti prie sad dance, punk bei kalbamojo dainavimo stiliaus su pop prieskoniais, užčiuoptume ir „screamo“ žanro elementų. Jų muzikoje gausu įvairiaspalvių melodijos elementų. Pavyzdžiui, single „Eskalatorius į dangų“ groja elektroniniai garsai, panašūs į skilinėjantį stiklą.

Publika šoko ir priedainį kartu dainavo grojant dainai „Juoda Juoda Juoda Juoda Naktis“ iš pirmojo grupės albumo „Roboxai“.

„Solo Ansamblis“ kuria muziką skirtą tik gyvam klausymui. Kadangi norint išgirsti, ką muzikos kūrėjai iš tiesų norėjo pasakyti, būtina viso to klausyti per žvėriškai gerą garso aparatūrą, atlaikančią milžinišką bosų perteklių, kas namų sąlygomis sunkiai įsivaizduojama. To neperteiks nei geriausios ausinės, nei brangiausios namų kolonėlės.

Iš pirmojo albumo nuskambėjo ir daina „Malda“. Publika plojo į ritmą vos jai prasidėjus. Gerai žinomas ir mėgstamas kūrinys žmones dar labiau atpalaidavo. Klausytojai pasileido plaukus, kai kurie tiesiogine žodžio prasme, žmonės šoko, šokinėjo ir ošė dainuodami kartu. Vaizdas, kurį teko matyti, ir jausmas, kurį teko patirti, liudijo ateinančią karantino pabaigą.

Scenos kaukei nusispalvinus ryškiai raudona spalva, užgrojo vienas didžiausių grupės hitų „Moteris“. Tą galėjai suprasti ir iš publikos šaukimo vos pasigirdus pirmiems akordams.

Per kūrinį „Netildai“ vokalistas Jonas atsinešė šampano butelį, jį suplakė ir, kamščiui iššovus, visą šampano turinį išpilstė į priekyje stovėjusius gerbėjus.

Pabaigus dainą, muzikai tebeskambant ir scenai paskendus dūmuose, grupė staiga dingo. Atrodė, jog koncertas jau baigtas, tačiau vakaro pabaigai buvo paruoštas įsimintinas kadras – kaukės dekoracija scenoje užsidegė vaivorykštės spalvomis. Publika, atpažinusi grupės pareiškimą ir parodytą palaikymą LGBT bendruomenei, pradėjo ploti ir garsiai šaukti.

Šviesos, pereidamos tai į vaivorykštės, tai vėl į mėlynos atspalvius, vis keitėsi ir žybčiojo. Sugrįžę į sceną grupės nariai buvo pasitikti gausiais plojimais. Nieko nesakydami ir nekalbėdami, fone švytint vaivorykštės šviesoms, vokalistas Jonas iš rankų sudėjo širdelę ir pirštu parodė į kaukę, kas buvo dar sykį sutikta audringais plojimais ir šūksniais.

Vakarą užbaigė ritmingas kūrinys „Baloje“. „Solo Ansamblis“ sugrojęs dainą pasakė vieną žodį – „ačiū“. Atlikėjai priėjo prie scenos krašto, nusilenkė ir metė būgnininko lazdelę į publiką. Dar viena laimingąja tapo ją pagavusi mergina pačiame kiemelio viduryje.

Dar ilgai publika nesiskirstė ir niekur nėjo. Šaukė vis tą patį žodį „pakartot“. Stovėdami savo vietose ir ignoruodami pasibaigusį koncertą, žmonės labai tikėjo, kad grupė dar sugrįš, skandavo jos vardą. Visgi, po atkaklaus bandymo, „Solo Ansamblis“ negrįžo. Scenos šviesoms užgesus tapo aišku, kad dabar jau tikrai koncertas baigėsi. Žmonės ėmė skirstytis.

Koncertas susidėjo iš kelių esminių komponentų: grėsmingos, sodrios ir tamsios muzikos, efektyvaus vizualo scenoje ir galingos garso aparatūros, leidusios patirti grupės pasakojamą muzikinę istoriją. Jie nenaudoja fonogramų ir elektroninius garsus modeliuoja vietoje gyvai. Grupė „Solo Ansamblis“ koncerto metu nekalba. Jie viską pasako per kompozicijas ir savo mintis perteikia tik vaizdais, garsais arba gestais. Įvertinimas skrieja už unikalumą Lietuvos rinkoje.

Įvertinimas: 10.

Parengta pagal muzikos žurnalo „REVIU“ apžvalgą.