„Skamp“ lietuviškoje scenoje, kad ir su pertraukomis, bet, galima sakyti, reguliariai pasirodo jau dvidešimt trečius metus. Nors aktyvumu pasižymėjo ir savo piką buvo pasiekę pirmajame dešimtmetyje, koncertais grupė nuolat primindavo apie save. Visgi, nepamirškim, jog būtent jie yra „ta“ grupė, kuri tam tikrą laiką buvo minima kaip lietuvių etalonas „Eurovizijos“ konkurse su savo trylikta vieta finale. Galima sakyti, užsitarnautos pagarbos grupė neprarado per visą veiklos laikotarpį.

Į salę įėjau pirmas, todėl gavau galimybę pasirinkti geriausią akustinę vietą – vidurį. Kėdėms buvo parūpinti reikalaujami atstumai, visus įleidinėjo tik su kaukėmis. Laukti besirenkantiems svečiams padėjo ritminga foninė muzika. Koncertas, kaip žadėta, turėjo prasidėti lygiai 19:30, tačiau šį kartą vėlavo patys žmonės, tuo tarpu scenoje Viktoras Diawara derino akustinę ir elektrinę gitaras.

Neužilgo dar nepilna salė plojimais pasitiko laiptais į sceną nulipančią, juoda maža ir blizgančia suknele apsirengusią Ericą Jennings, kuri žengusi prie mikrofono akimirksniu nėrė į dainą „Summers in the air“. Visiems žinomas singlas sveikino su artėjančia vasara ir būgnais drebino kūną. Koncertas prasidėjo. Dainai įpusėjus pasirodęs Vilius Alesius kiek sujudino dar neįsijautusią ir ramiai besiklausančią publiką, o sėdintieji pirmose eilėse pradėjo linguoti.

„Pagaliau!!! Kaip gera jus matyti!“ – nuaidėjo pirmieji Ericos žodžiai pasibaigus pirmajai dainai.

Grupė, kaip vėliau prasitarė, nekoncertavo jau pusantrų metų. Iš karto sekusi ketvirtojo albumo „Skempligė“ daina „Superstar“ jau pamažu užvedinėjo publiką. Sėdintieji beveik pilnu pajėgumu šoko kėdėse, o paprašius pakelti rankas, tai padarė praktiškai visi.

Pakankamai ilgai nieko negirdėjom naujo iš „Skamp‘ų“. Be intarpinių dainų, paskutinė „didesnė“ buvo prieš trejus metus išleista 20-ojo grupės gimtadienio proga „Nemiegančios naktys“. Šią sugroti pasirinko trečiu numeriu. Nors sąmoningai kurtas hitas, turėjęs apibendrinti kūrybinius metus, greičiausiai nepateisino lūkesčių su perklausomis, šokti ar bent jau judėti publiką tikrai privertė. Skambėjo ir palaikantys šūksniai „bravo“ labai kuklioje salėje.

„O dabar daina rytojaus maršui. Čia – preparty“, – užsimindamas apie jau įvykusį renginį Vilius davė įžangą dainai apie toleranciją ir meilę be išimčių „Love Me Like There‘s No Tomorrow“. Žmonės reagavo palaikančiais šūksniais, į kuriuos Erica atsakė su šypsena.

Vėliau sekė puikiai žinoma daina „Neišeik“, kurią prieš dvejus metus įrašė su kadaise skandaluose paskendusiu atlikėju Psichu. Tik, aišku, pats Psichas staiga ant scenos nepasirodė, dueto partijas atliko viena Erica, pritariant Diawarai. Iš karto sekusi prancūziškai atliekama daina „L‘attente“ kiek paskandino Ericos vokalinę partiją muzikinėje harmonijoje ir sunkiai girdėjosi dainuojami jos žodžiai.
Skambant „Padaryta Dar Viena“ vienas vyrukas taip pasidavė dainai, kad šokti pradėjo atsistojęs, ko pandemijos reikalavimų suvaržytuose renginiuose daryti negalima. Tačiau greitai priėjusi organizatorė liepė atsisėsti.

„Dabar pasportuosim, o vėliau eisite į lauko barą, nes per renginius negalima gerti ir valgyti“ – perspėjo Vilius ir pirmąją koncerto dalį užbaigė hitu „Sportas“.

Daina, vis dėlto, ritminga ir užvedanti, tad buvo bandžiusių stotis, bet šalia sėdėję tuoj sukontroliavo. Vaizdas buvo ir juokingas ir gailus, nes priekyje sėdėjusios merginos pradėjo kėdėse sukti plaukus. Žmonės labai pasiilgę tūso.

Susirinkusios auditorijos vidurkis buvo apie 30-40 metų. Matomai nemaža dalis turėtų būti „devyniasdešimtųjų vaikai“, augę kartu su „Skamp“ gyvavimo piku. Po pertraukos aktyviais plojimais pasitikta Erica atliko „Always Too Much“, o vos prasidėjus pirmiesiems su Andriumi Mamontovu įrašytos dainos „Nieko Panašaus“ akordams, salė pradėjo šaukti.

„Šitas pasaulis nieko vertas be kelionių ir koncertų“ – į dainos pradžią įterpė žodžius Vilius. Ši daina perėjo į regio žanrą ir tada labai netikėtai į sceną įsiveržė freestyle‘riai reperiai Jama ir Sania Banginis, pranešę, kad dabar atėjo laikas improvizacijai. Tuo metu scenoje stovėjo septyni atlikėjai, „Skamp‘ai“ su instrumentalistais liko antrame plane, naujieji šeimininkai greitai paėmė publiką: sėdintys rankomis mojavo, judėjo ir kartu dainavo Sting‘o hitą „Englishman In New York“.

Po energingai atliktos „Kas Tavo Tėvas?“ dainos, Vilius Alesius, lyg ir tarp kitko pasakė, kad gegužės 17-tą Erica švęs gimtadienį. Užteko vieno klausytojo uždainuoto „su gimimo diena“ ir sveikinimai nuvilnijo per visus sėdėjusius žmones. Erica šypsojosi, dėkojo ir rankomis vėdinosi veidą.

Grojant „Kill u wit my mic“ instrumentų garso lygiai labai supanašėjo, kad net sugėrė žodžius, kurie darsyk sunkiai girdėjosi. Vėliau įsijungusi elektrinė gitara visai paskendo. Skambant įsimintinai dainai „Ten kur tu“ žmonės dainavo patys neprašyti. Singlas visiems gerai žinomas.

Pabaigai ir „desertui“ Skamp sugrojo savo legendinę „You Got Style“. Skambant improvizacinei dainos įžangos muzikai, Vilius sudainavo ir įterpė frazę „dance alone, dance alone“ iš šiųmetės The Roop Eurovizinės dainos „Discoteque“. Salė puikiai suprato alegoriją, pasigirdo šūksniai. Savąją dainą grupė šįkart atliko pagreitintu tempu. Besibaigiant singlui vėl nuskambėjo frazė „dance alone“, tapusi perėjimu prie Egidijaus Sipavičiaus dainos „Diskoteka“, kas dar geriau įprasmino eurovizinę metaforą.

Grupė jau pradėjo atsisveikinti ir dėkoti visam kolektyvui ir sugrojo dainą „Split The Atom (Na Na Na)“. Nors ir maža, bet stipriai palaikanti publika lingavo kėdėse, mojavo rankomis. Dainos gale Viktorui improvizuojant gitara, Erica pratęsinėjo kūrinį vokaline improvizacija, kuriai pasibaigus kažkas iš salės ją užbaigė motyvu „no women no cry“. Pasigirdo juokas taip tiksliai nuskambėjusiam su dainos tonacija sutapusiam pratęsimui, o Erica greitai perprato šį reikalavimą pradėdama ir pati dainuoti šią dainą. Priedainį klausytojai atliko jau patys.

Tai buvo paskutinė programos daina, po kurios „Skamp‘ai“ nusilenkinėjo ir atsisveikino, salėje sėdintieji jau drąsiai atsistojo ir garsiai plojo. Visai grupei išėjus ir palikus sceną tuščią prasidėjo reikalavimas grįžti, publika skandavo tradicinį „pakartot“.

Prabėgus kokiai minutei, vakaro šeimininkai, visgi, grįžo. Erica iš lėto uždainavo „Summertime“ ir po šio žodžio visi ėmė šaukti atpažinę hitą. Net ir po viso koncerto Erica sugebėjo ištempti vieną ilgą kulminacinę dainos natą taip švariai ir tiksliai, kad pirmą kartą man nuėjo šiurpas. Viduryje kūrinio padarė improvizacinį perėjimą į Amerikos hip hopo dueto DJ Jazzy Jeff ir The Fresh Prince to paties pavadinimo dainą, vėliau labai muzikaliai švariai pakeisdami ritmą grįžo prie savosios.

Visgi, galų gale, suskambo ir istorinė daina „Mūsų dienos kaip šventė“. Įpusėjus pakeistos aranžuotės kūriniui, visi scenoje stovėję atlikėjai staiga sustingo, muzika nutilo. Manekenų iššūkis, lydimas salės šūksnių, truko apie 20 sekundžių ir vėl visi atgiję užbaigė dainą tradicine versija.

„Labai tikimės, kad galėsime greitai vėl švęsti gyvenimą“ – viltingais žodžiais grupės pasirodymą užbaigė Vilius Alesius. Publika dar sykį pakilo nuo kėdžių, „Skamp‘ai“ nusilenkė ir palydėti plojimų paliko sceną. Šviesos įsijungė, koncertas baigtas.

„Skamp‘ai“ niekada nebijojo keisti muzikos žanro ir improvizuoti, kas atsispindėjo ir šiame koncerte. Stilius keitė ne tik tarp skirtingų dainų, bet ir pačiose dainose. Vilius daugiausiai bendravo su publika, Viktoras atsidavęs grojo gitaromis, o Erica įrodė, kad balsas yra įrankis, su kuriuo ji žino, ką daryti. Rodos, muzikalumu ir gerbėjų ištikimybe grupė pateisino savo du dešimtmečius nešiojamą vardą.