„Kai kurios dainos labai pataikė į laikmetį, nors parašytos ne šiemet ir ne pernai, – sako Džordana. – Turbūt gėrio ir blogio temos yra amžinos. Jos aktualios, kaip klasikinis kostiumas. Kaip ir meilė, atstūmimas – tai nėra apie šiandien, apie vakar ar apie ateitį. Keičiasi technologijos, bet ne žmonių jausmai.“

Pastarieji metai leido į valias patirti, kas nepatirta, rašoma pranešime spaudai. Net Džordana – visiškai „naminis“ žmogus – jautė didelį išorinio pasaulio, tiesioginio bendravimo su klausytojais ir scenos alkį.

Jokio koncerto ar juo labiau albumo pristatymo turo kol kas nesurengsi. Tai, kas vyko arenose – jau lyg aidas griaustinio. Bet turbūt dėl to Džordanai ir reikėjo prieš 12 metų sutikti gyvenimo pakeleivį – sutuoktinį ir prodiuserį Elegijų Strasevičių, kuris ne tik skatina įrašinėti dainas visapusiškai nepatogiu sunkmečiu, bet ir sugalvoja specialiai albumo prekybai sukurti Džordanos muzikos ir atributikos internetinę parduotuvę. O kad nepasirodytų per mažai – dar ir suorganizuoja naujausio albumo „Labirintas“ kinematografišką koncertą, kurį prieš karantiną režisieriaus Justino Krisiūno suburta kino nindzių komanda nufilmuoja mistinėje, apleistoje Palemono keramikos gamykloje. Įspūdingą filmą-koncertą su Džordana priešakyje pirmieji pamatys naujos kartos televizijos Go3 žiūrovai. Premjera – jau šį savaitgalį.

Muzikinio filmo idėja – chuliganiška. Aplinka – šalta ir nesaugi. Bet kas pasakė, kad turi būti lengva? Taip, Butkutė kolekcionuoja minkštus ir pūkuotus žaislus, bet jos pačios gyvenimas – kaip aštraus siužeto filmas, o naujas albumas – tai dar 10 pačių įvairiausių patirčių ir jose gimusios gyvenimiškos išminties blykstelėjimų.

Dideli dalykai dar laukia

„Kas be nuodėmės – tegul meta į mane akmenį“, – taip turėjo pasakyti Džordana, muzikos albumą pradedanti būtent nuo dainos „Be nuodėmių“.

Klausantis net užsimerkti nereikia – iškart galima pasijusti lyg viename tų areninių Butkutės koncertų: be jokių „palauk“ šauna ugnys, gitaros garsiai šlovina rokenrolą. Vaizduotėje sukyla miškas rankų, krenta uždanga, ant scenos pasirodo atlikėja...

„Žinoma, jaučiu nostalgiją tiems didiesiems, masiniams koncertams, – ištaria Džordana. – Jie vyko vos prieš porą metų, bet šių dienų šviesoje kartais ima atrodyti, kad to niekada nebuvo – išsigalvojai tu viską. Vieną naktį peržiūrėjau turo „Aš – Karalienė“ koncertą. Net nesitiki, kaip viskas įspūdinga. Tokiems gražiems prisiminimams negalėčiau būti abejinga ir sakyti: „Kas buvo, tas pražuvo“. Bet taip pat jaučiu, kad mūsų laukia ne mažiau įdomūs ir dideli nauji dalykai.“

Muzika padrąsina

Savirealizacijos projektų dar bus, o kol kas gyenimas tęsiasi lyg karštoje Džordanos albumo dainoje „Ten, kur tamsu“: su aršiais gitarinių priekaištų rifais, židinyje sudegintų naivių jaunystės laiškų kvapu ir ryžtingais tekstiniais pareiškimais „Sudie, pasauli iš miglų“, o kartu – atokvėpio akimirka, skirta apmąstymui ar savitai maldai be žodžių.

Pranašiškai pavadinta albumo daina „Dingęs laikas“, kuri tampa savotiška psichologine valandėle ir pakiša mintį, kad Džordana galėtų savanoriauti pagalbos telefonu linijoje, nes turi unikalią savybę – kiekviena dainos eilute ji tarsi privačiai komunikuoja su savo klausytoju, nė neketindama priploti jo vokalinėmis vingrybėmis ar painia teksto filosofija, – tiesiog kalbasi ir drąsina per muziką, lyg žiūrėtų tiesiai į akis.

„Nubusk ryte – gal viskas bus kitaip, ne kaip dabar, ne taip, kaip tu manai“, – dainuoja Džordana ir ją tikrai išgirs tas, kuriam tai bus žodžiai, kokių reikėjo.

Kiekvieną rytą prasideda nauja diena – Tavo diena

Motyvuoja ir albumo kūrinys „Tavo diena“. Muzikinis tempas toks, kad šitokia diena turėtų prasidėti ne lyriniu nubudimu, o spyruokliniu iššokimu iš lovos.

„Daug dalykų buvo ne taip, ko tikėjais, tai, ką supratai. Nesvarbu, nes tai tavo diena. Tavo diena“, – užtvirtina atlikėja, pridurdama, kad „nugalėti reikia tik kartą – dabar“. Tą neatidėliotiną problemos sprendimo būtinybę DABAR ji suvokia geriau nei bet kas.

„Man parašo žmonės, klausia patarimo. Daug sykių ir ne su vienu žmogumi kalbėjau ta skaudžia alkoholizmo tema. Nuolat iškyla šitas klausimas, žmonės nori apie tai pabendrauti, klausia patarimų, prašo pagalbos. Jei turiu laiko – sėdu ir kalbu, nes žinau tą bėdą – reikia kalbėtis. Jokie „nuo pirmadienio“ tokioje situacijoje nepadeda – reikia priimti sprendimą ir keisti savo gyvenimą dabar“, – teigia Butkutė.

Kartais reikia išeiti, net jeigu basomis

Širdis draskantys klausimai nuskamba ir dainoje „Abejinga“, roko kūju griaunančioje sienas ar kūrinyje „Išduodu tave“, kuris galėtų tapti triumfo prieš fizinį ar emocinį smurtą himnu. Jo klausydamasi kiekviena įskaudinta siela pasijus taip, lyg tūkstantąjį kartą plaktų meilės nuodų kokteilį, tik šįkart – ne sau.

„Čia gali būti begalė asociacijų. Ko tik mums visiems neteko patirti gyvenime. Ir tikrai galiu pasakyti, kad būna tokių etapų, kai tiesiog reikia spjauti, atsisakyti. Išeiti basomis, pabėgti, įsėsti į taksi, dingti. Kiek moterų slepia mėlynes po akiniais ir kapišonais, sako „nukritau nuo laiptų“. O juk daug svarbiau ne kitiems aiškintis, bet kelis žodžius sau pasakyti, savęs paklausti: „Gal jau tu vieną dieną nustok būti auka?“ – kalba dainininkė.

Tačiau ją pačią prakalbinti, pasirodo, ne visada paprasta.

„Nėra taip, kad Džordana linkusi išsikalbėti – ji neateis ir nepadės ant lėkštutės savo emocinės košės, – sako jos vyras E. Strasevičius. – Matai, kad kažkas yra negerai, klausi – bet neatsakys. Provokuoji, kad iššautų. Jei pavyksta – tada jau varo kulkosvaidžio seriją, bet tai neįasmeninta, tiesiog šaudymas to, kas susikaupė.“

Netikrame pasaulyje – ir herojai netikri

Socialiniuose tinkluose Butkutę irgi kartais „prarauna“, bet tai – labiau išimtis nei taisyklė.

„Man patinka ten naršyti, bet taip pat aiškiai matau, kad visos tos platformos yra žaislinis, netikras pasaulis. „Facebooke“ žmonės dar ką nors parašo, o „Instagram“ paskyros yra ne pramoga, o darbas. Per Kalėdas matėme daug eglučių ir tobulų šeimų nuotraukų, kaip iš televizijos reklamų. Bet tu juk žinai, koks darbas yra tos fotosesijos, kiek pasiruošimo ir energijos reikalauja. Asmenukės – smagu, bet apsistatyti prožektoriais ir rūpintis, kad derėtų visos šeimos kojinės... Turbūt tai – ne man. Mieliau įsikelsiu nuotraukas iš to, ką gera atsiminti, kas iš tikrųjų vyko koncertuose, filmavimuose, jų užkulisiuose“, – dalinasi mintimis atlikėja.

Purvinų kopėčių raudonu kilimu neuždengsi

Nuotraukos iš koncertų ir renginių dabar – retos. Kita vertus, pati Džordana renginiuose jau daug metų buvo itin reta viešnia.

„Iš tam tikrų žaislų išaugi, – sako ji. – Turbūt ir aš išaugau iš to, kad rūpėtų būti dėmesio centre, blykstėse. Nejaučiu šventės tame, kas vyksta – renginiuose, vakarėliuose.“

Tai nuskamba ir pasiutusioje dainoje „Veidrodis“, kurią Butkutė, dėl raiškaus kalbėjimo metaforomis, juokais pavadina „,marijoniška“. Gerbėjams šis kūrinys – gerai pažįstamas, jį Džordana pastaraisiais metais įtraukdavo į programą turų koncertuose, o jį atlikdama kaip reikiant įsišėldavo.

„Pasikeitėm. Likom byrančiais pamatais. Purvinom kopėčiom, pavirtusiom raudonais kilimais“, – „Veidrodyje“ dainuoja Butkutė, o paprašyta pažvelgia į tai šiek tiek plačiau: „Raudonas kilimas yra garbės takas. Tuo taku turėtų žengti išrinktieji – tie, kas jo tikrai verti. O realybėje viskas apsivertė, pasikeitė vertybės. Dabar iš purvo – į kunigaikščius, iš tvarto – į rūmus. Man nereikia nei rūmų, nei kilimų. Man reikia scenos ir žmonių akių. O iki scenos einama tamsiais užkulisių koridoriais ir ant jos lipama juodais, metaliniais laiptais. Tai čia dar kitos metaforos. Bet aš turiu savo kelią ir juo einu. Pradėjau mažame miestelyje su mažu ansambliu, ir visą gyvenimą esu tame kelyje, kartais geresne mašina važiuoju, kartais „tranzuoju“. Kai manęs paklausia „Kuo būtumėte, jei ne dainininke?“, įvaro į sieną – nežinau, ką atsakyti, gyvenime apie tai nemąsčiau. Nuo kokių 12 metų neturėjau minties, kad kažkuo kitu galiu būti. Ir net kai visi pragarai ir gyvenimo duobės buvo – nekilo kitų minčių. Aš esu scenos žmogus ir toks mano kelias.“

Kiekviename žodyje slypi galia

Viena emociškai paveikiausių ir bene labiausiai į superhitą pretenduojančių dainų iš naujausio Butkutės albumo – „Kaitink ir dek“. Iš pradžių atrodo, kad tai bus lėtas šokis, kurio pakviečia elegantiški gitaros virpesiai. Bet netrukus po langais vėl užriaumoja „Mustango“ variklis ir nekaltas siūbavimas nuogais pečiais virsta bėgimu atšiauria plyne, kuri baigiasi už atbrailos dūžtančiomis šiaušto vandenyno bangomis – kaip romantinės dramos kulminacijoje, kai du herojai, iš šilumos delnuose užsiauginę tvinksintį ugnies kamuolį, bėga vienas į kitą, apie viską pamiršę, rėkdami „Meile, dek“. Epizodo pabaiga palieka akimirką klausimui „Ir?“, o tada uždeda finalinį (bučinio) tašką.

„Šioje dainoje yra kažkas ypatingo. Man pačiai kiekviename koncerte ji sukeldavo skirtingas emocijas. Kartais dainą dainuoji – ir gerklę užspaudžia, nes staiga prisimeni mamą ir visi žodžiai atrodo kaip pokalbis su ja. Kartais kažką aukščiau įsivaizduoju, lyg kreipčiausi į Dievą. Kartais lyg apie savo santykius su Elegijumi dainuoju. Kiekvieną sykį kiti vaizdiniai. Turbūt todėl, kad žmogus nėra kiekvieną savo gyvenimo minutę toks pats. Emocijos irgi turi labai daug atspalvių, o žodžiai – galių“, – svarsto Džordana.

Karingų, raumeningų bruožų roko valse „Atsimerk“ – daug jautrių natų. Tarsi suima už pečių ir supurto. Dainos pavadinime turėtų būti šauktukas, nes jis dominuoja visame kūrinyje. Skausmingas eilutes „drasko, žudo nekaltus – žmones, sielas, likimus“ tiktų dedikuoti kaimynams, dūstantiems nuo diktatoriško režimo.

„O gal ir ne tik jiems? „Drasko, žudo“ – nebūtinai fizinis veiksmas. Tai gali būti ir psichologiškas smaugimas ar spaudimas. Pažiūrėkite, kokie mes patys išsidraskę, susikapoję, pasidalinę į grupes, į visokius „už“ ir „prieš“. Amžini barniai, kas teisus, o kas – ne. Bet po nakties – visada diena. Tikiu tuo“, – sako atlikėja.

Net avarija gali būti išsigelbėjimas

Ko gero, neatsitiktinai paskutinė albumo „Labirintas“ daina – „Angelai“. Butkutė šventai tiki, kad angelai sargai – visada šalia. Tiki ir tuo, kad niekas neatsitinka šiaip sau.

„Jei Džordana gyventų XIV amžiuje, galėtų su Kryžiuočių ordinu skleisti katalikybę per pasaulį, – nusijuokia Elegijus, bet tuoj pat pritaria žmonos tikėjimui aukštesnėmis jėgomis. – Angelai ir mane apsaugojo ne kartą. Norvegijoje patyriau motociklo avariją. Gali atrodyti – nelaimė, o aš galvoju – Dievas padėjo, išgelbėjo. Viskas nutiko taip, kad nebuvo didelio greičio, mašinos vairuotojas – jaunas vaikinas – greitai sureagavo, smūgį sušvelnino. Paskui mane veža greitoji, kokius 200 kilometrų važiuojame į ligoninę. Žiūriu pro langą – baisi liūtis, beveik neįmanoma. Motociklu važiuojant tokios oro sąlygos tikrai pavojingos gyvybei. O juk aš į keltą skubėjau, vargu ar būčiau stojęs. Taigi – stuktelėjo, nemalonu, skauda, bet gal tas stuktelėjimas, ta avarija, išgelbėjo nuo rimtesnių pasekmių.“

„Gyvenime nutinka tokių situacijų ir įvykių, kuriuos po kažkiek laiko visai kitaip pamatai. Ne šiaip sau tai vyksta, ne iš lempos, kažkas viską pareguliuoja“, – įsitikinusi Džordana.

Nejausi – nesudainuosi

Jos atliekama daina „Angelai“ – viena iš tų didžiųjų, kokias tiktų įrašyti su choru. O koncertų metų ją grojant LED ekranuose rodyti juodų išpažinčių pritvinkusius debesis, kuriuos pjausto ir balina blyksintys žaibai. Tiesa, atlikėjos žaibais neišgąsdinsi – atrodo, kad akistatoje su įelektrintu gamtos šėlsmu Džordana elgtųsi kaip Kalnietis – tiesiog išskleistų rankas ir įsikrautų energijos.

Stiprią energiją transliuoja visos albumo „Labirintas“ dainos. Jose dar daugiau brandos ir spalvų. Be to, albume jos išrikiuotos tokia apgalvota eilės tvarka, kad savaime lauki, kokia emocine banga atsiris kitas kūrinys.

Kad su daina Džordana susidraugautų ar atvirkščiai – išsiskirtų, taip nė karto ir nenuėjusi į koncertinį pasimatymą, prireikia laiko.

„Jeigu aš nejaučiu dainos ar nesijaučiu užtikrintai ją atlikdama, tai nieko nebus. Gali būti, kad tekstą jauti, bet emociškai „neįvažiuoji“ – ir viskas. Tada Elegijus klausia: „Važiuosim į studiją įrašinėti?“, o aš kokių nori rasiu priežasčių, kad nereikėtų to daryti. Arba pabaigi įrašus, atrodo gana pavykę, sėkmingi, bet tu jauti, kad gitaros kažkaip kitaip turėtų suskambėti. Tai ką daryti? Imti ir perrašyti!“ – apie albumo gimimą pasakoja Džordana.

Kai turi gerą komandą – gali viską

Muzikos prodiuseris Dalius Pletniovas – albumo „Labirintas“ dainų ir tekstų autorius – buvo tas, kurio studijoje po visų ginčų apie gitaras, būgnus, tekstus ar „draivą“ galiausiai ir gimdavo tiesa. Taip pat albumo įrašuose dirbo laiko ir didžiųjų turų patikrinta Butkutės muzikos grupė: Giedrius Balčiūnas-Mr.Jumbo (gitara), Kostas Balčiūnas (gitara), Evaldas Endziulis-Kinza (mušamieji), Mykolas Bazaras (bosinė gitara), Vaiva Venclovienė (pritariantysis vokalas).

„Įdomu tai, kad aš gyvenime nesu ėjusi jokiu gyvatvorių ar bambukų, ar kukurūzų lauko labirintu. Bat šio albumo įrašuose perėjau visai kitokį – jausminį labirintą. Ačiū visiems, kurie ėjo kartu. O dabar siūlau tą kelionę patirti savo mylimiems klausytojams“, – šypsosi Džordana, kurios gerbėjai jau šį savaitgalį galės pasižiūrėti išskirtinį koncertą-filmą „Labirintas“ per Go3.