„Pirmuosius dešimt metų praleidau gražiame klestinčiame kaime. Tokių dabar turbūt nedaug belikę. Žmonės mylėjo žemę, savo ūkį, vieni kitus ir neskubėjo brautis į platųjį pasaulį. Matė savo laimę ir gyvenimo pilnatvę ten, kur gimė. Augdama tokioje aplinkoje, pamilau gamtą, išgyvenau betarpišką ryšį su ja. Ir nuolat jaučiau šiltą kaimiškos šeimos narių globą. Šeimoje aš jauniausia – turiu dvi vyresnes seseris. Jos kartu su tėvais mane saugojo ir augino.

Kaip ir kiekvienam vaikui, vienas ryškesnių įspūdžių buvo pirmoji klasė. Tėvai kažkodėl, prieš leisdami į mokyklą, nusprendė mane nuskusti plikai… Ir tai tapo savotišku mano prakeiksmu, kuris galų gale mane pavertė tuo, kuo esu dabar. Tada patyriau nemažai bendraamžių pašaipų, kompleksavau… Bėgdavau guostis pas mamą, kuri dirbo sekretore toje pačioje mokykloje. Ilgainiui tai mane užgrūdino. Be tos situacijos turbūt neturėčiau tiek noro ir užsispyrimo, kiek įgavau.

Pirmoji klasė davė ir teigiamų dalykų, kurie ilgainiui nusvėrė – mane pastebėjo mokyklos choro vadovas. Pamatė manyje talento užuomazgas ir pastebėjo, kad aš įdomi, drąsi ir norinti muzikuoti. Tai buvo pradžia. Dainavime radau geriausią paguodą nuo patyčių“, – pasakojo Katažina.

Taip pat žinoma moteris išskiria pažintį su Dievu ir bažnyčia – Pirmąją Komuniją.

„Tai kartu buvo ir pirmasis mano prisilietimas prie gitaros stygų. Dar visiškai vaikiškomis rankomis.

1988 metais mano abi seserys išvyko studijuoti. Ir kaip papildoma meninio ugdymo paskaita joms buvo grojimas pasirinktu muzikos instrumentu. Aišku, norėjosi lengvai transportuojamų instrumentų, kurie nesukeltų pernelyg daug nepatogumų.

Alicija pasirinko dūdelę, o Lilija gitarą. Ir tėvai nupirko tą gitarą, kuri mane iškart labai sudomino. Kai sesė mokindavosi, aš nuolat pristodavau „parodyk man, parodyk man…“. Ji parodė man tris akordus, nuo kurių aš užkibau ir vis bandžiau, brūžinau, rankiojau akordus. Pamačius per televizorių, kaip kiti muzikantai pirštus dėlioja, bandžiau mėgdžioti… Ir su tuo didžiuliu entuziazmu įšokau jau į sekantį savo gyvenimo dešimtmetį", – kalbėjo atlikėja.

- Antrasis tavo gyvenimo dešimtmetis perkelia mus iš Sovietų Sąjungos jau į laisvąją Lietuvą. Į mūsų „laukinius devyniasdešimtuosius“. Kokį pėdsaką tavo gyvenimo kelyje paliko tie laikai?

- Oi... čia iš tikrųjų buvo įdomiausias dešimtmetis. Absoliutus startas viskam. Dešimties metų jau neišsiskirdavau su gitara nė dienai. Su draugėmis kažką ėmėme įrašinėti į kasetinį magnetofoną. Ėmiau vis aktyviau dainuoti ir šokti, koncertuodama su mokyklos grupe. Kolektyvas buvo didžiulis – apie 160 vaikų - muzikuodavome, statydavome liaudiškus šokius ir nuolat pasirodydavome savo apylinkės šventėse.

Neretai ir į Lenkiją nuvažiuodavome koncertuoti. Tada tapau savotiška to kolektyvo žvaigždutė, siela, mane vertino ir mylėjo mokyklos vadovai. Ir tada supratau, kad aš esu dėmesio centre! Patyčios bei užgauliojimai buvo nebe tiek skaudūs, nes aš atradau save kituose dalykuose. Tada dar entuziastingiau ėmiau reikštis bažnyčios ansamblyje. Ir pati nepastebėjau, kaip pradėjau praktiškai vadovauti visam muzikiniam veiksmui.

Broliai kunigai labai palaikė mano entuziazmą ir leido pačiai reguliuoti veiklą. Taip aš, dvylikos metų, jau faktiškai ėjau vadovės pareigas, būriau kolektyvą, rankiojau repertuarą, drąsiai ėmiausi atsakomybės. Buvau apsikrovusi iš Lenkijos atvežtais dainynais, kai kuriuose iškart buvo nurodyti akordai, kas palengvindavo mokinimąsi. Kai kur ir akordų diagramos buvo, pagal kurias lengviau rasti pirštuotę. Taip iš trijų akordų nukeliavau iki bene keliasdešimties – buvau labai užsikabinusi, noriai mokiausi kiekvieną nematytą naujovę.

Dainavimas bažnyčioje, pritariant sau gitara, tapo mano kasdienybe. Nereikėjo jaudintis, nes tai ne konkursas. Tiesiog dainavau savo malonumui, meldžiausi muzikos kalba. Niekam nieko įrodinėti nereikėjo, kaip lakštingala traukdavau ir kaifuodavau. Bet laikui bėgant, aišku, ėmė norėtis kažko daugiau. Daugiau solo partijų, daugiau naujo repertuaro, gal įvairesnio…

Ir tas „daugiau“ netruko ateiti į mano kiemą. Didžiulis lūžis buvo netyčinis atsitiktinis draugės tėvo pokalbis su mano mama: „Žiūrėk – talentinga, muzikuojanti dukra, kodėl tu jos neleidi į muzikos mokyklą?“.

O mums juk sostinė atrodė kitas pasaulis… Mintis atrodė sudėtingai įgyvendinama. O kaip nuvažiuoti, kaip parvažiuoti? Buvo viso labo trys autobuso reisai per dieną. Aš tebuvau trylikametė. Bet tas gerasis dėdė tiesiog pasisiūlė mane ten vežioti kartu su savo dukra. Tai va, čia jam tik rankas bučiuoti, dėkoti… Ne visada sutapdavo grafikai, bet jis visada manimi pasirūpindavo. To žmogaus dėka pavyko įgyvendinti šią neįmanomą misiją, nes gyvenant kaime už 30 km nuo Vilniaus, lankyti muzikos mokyklą kelias dienas per savaitę, buvo gan drąsus sprendimas.

Katažina Zvonkuvienė ir Deivydas Zvonkus

Taigi, ėmiau mokytis Br. Jonušo muzikos mokyklos akordeono klasėje. Patekau pas žiauriai fainą mokytoją, pačią geriausią iš ten buvusių. Ten prasimokiau tris su puse metų, buvau bene vyriausia mokinė, tokia peraugusi, nes visi vaikai ėjo nuo šešerių – septynerių metų amžiaus, o aš nuo trylikos-keturiolikos.

Ir tuomet mokytoja man pasiūlė – o gal bandom įstoti į J. Tallat-Kelpšos konservatoriją? Aš jai sakau „Jūs juokaujat? Aš juk dar visiškai žalia…“ O ji sako: „Pabandom. Paruoškim penkių kūrinių programą per vasarą. Nepavyks, tai nepavyks“.

Dėl tos priežasties eksternu išsilaikiau egzaminus vidurinėje ir per vienerius metus baigiau ir vienuoliktą ir dvyliktą klases – kad galėčiau daugiau savęs ir savo laiko skirti būtent pasiruošimui stojamiesiems (nors realiai, nežinojau, ar pavyks įstoti). Per vasarą labai stipriai dirbau, papildomai privačiai lankiau solfedžio pamokas. Tėvai neturėjo iš ko mokėti, tai atsiskaitydavau kiaušiniais, pienu, rūgpieniu, kiauliena, sviestu. Važinėdavau nešuliais apsikarsčiusi. Grojau, ruošiausi. Ir įstojau.

Kita svarbi linija – maždaug tuo pat metu artimiau susipažinau su tėvų draugais, kurių sūnus Vitalijus irgi muzikavo. Jis buvo girdėjęs mane bažnyčioje ir kažkurią dieną man pasiūlė: „Aš irgi truputį pagroju, padainuoju, gal pabandom drauge sukurti kokį ansambliuką?“.

Mes keletą kartų susitikome, pabandėme pamuzikuoti, padainuoti. Kažką iš lenkiško, iš rusiško repertuaro… Ir man labai labai patiko. Nes tai man buvo naujas žanras. Nebe klasika, liaudies muzika ar religiniai kūriniai, o pop dainos. Ir po truputį ta veikla ėmė užimti vis daugiau mano laiko. To vaikino tėvai turėjo mažą kavinukę – mūsų pirmas pasirodymas ten ir įvyko.

Man buvo viso labo keturiolika. Jis su klavišiniais, aš su mikrofonu, ir pirmyn. Išgirdo kaimo draugai. Kažkas užklysdavo ir iš miesto. Kažkas mums pasiūlė viename gimtadienyje padainuoti, kitame, vestuvėse… Gan greitai visa tai išsirutuliojo į pilną nuolatinį krūvį savaitgaliais. Septyniolikos jau dainuodavau kiekvieną penktadienį, šeštadienį įvairiose asmeninėse ar viešose šventėse. Jau parnešdavau pinigų namo, nebereikdavo prašyti tėvų.

Nusipirkau savo mikrofoną, kompiuterį, dar įvairių techninių smulkmenų, reikalingų atlikėjui. Pirkdavau fonogramas iš kitų balių muzikantų – duodavo persirašyti už dvidešimt litų vieną dainą. Tai buvo sudėtingas, darbingas, bet gražus laikotarpis, kupinas jaunatviško maksimalizmo. Neįsivaizduoju, iš kur turėjau tiek jėgų ir noro. Būdavo – grįžtu penktą ryto pavargusi iš vestuvių, o pusę devynių ryto man jau reikia stovėti su gitara bažnyčioje. O iki bažnyčios – pusvalandis pėstute. Persimesdavau gitarą per petį ir kulniuodavau neišsimiegojusi. Norėjosi imti iš gyvenimo viską. Dalyvaudavau visur, kur tik mane kviesdavo ir kur tik spėdavau. Mokamai, nemokamai – nesvarbu. Tik duokite man padainuoti.

Netgi buvau kelioms valandoms per savaitę įdarbinta Medininkų kultūros namuose – buvau meno vadovė. Dalyvaudavau, organizuojant apylinkės šventes, sukausi kažkaip…. Jau mokėjau gan daug repertuaro, todėl kiekvienai progai nesunkiai pritaikydavau.

Taigi, įstojau į J. Tallat-Kelpšos konservatoriją, o tai man atrodė išvis kosmosas… Tie penkeri studijų metai buvo ypatingai sunkūs. Aš tebuvau lankiusi muzikos mokyklą tris su puse metų, kai dauguma studentų į tokias mokyklas buvo ėję septynerius ar bent penkerius metus. Turėdavau įdėti dvigubai daugiau pastangų, negu kiti, kad beviltiškai neatsilikčiau.

Bestudijuojant akordeono klasėje, vis labiau aiškėjo, kad vargu, ar šis instrumentas lydės mane visą gyvenimą. Širdis vis linko prie dainavimo, o ir veiklos su mikrofonu rankoje jau buvo ganėtinai daug. Vieną dieną dėstytojas mane pasisodino ir tarė: „Mieloji, mes turime užbaigti šią mokyklą. Suprantu, kad ne iš akordeono duoną valgysi, bet užbaikime“. Mane tai labai stipriai sugėdino… Supratau, kad „chaltūrinu“, neskiriu instrumentui pakankamai dėmesio. Aš susiėmiau, kažkaip pasiruošiau baigiamiesiems egzaminams, atgrojau, baigiau J. Tallat-Kelpšos konservatoriją ir padėjau akordeoną į šalį.

- Ir čia mes persikeliame jau į dvidešimt pirmą amžių. Kuo paženklintas trečiasis tavo gyvenimo dešimtmetis?

- Man nuo mažens buvo įkalta, kad svarbu baigti aukštąjį mokslą. Niekada nebuvau moksliukė ar pirmūnė, bet stengiausi būti pareiginga. Supratau, kad reikia ir kažkokios kitokios veiklos. Kad negaliu būti vien tik nuo švenčių priklausoma. Taigi, nusprendžiau, kad turiu dar kažkokį mokslą perkrimsti. Ir taip atsidūriau Pedagoginiame Universitete (Dabar Edukologijos Universitetas).

Nors ir dievagojausi, kad tikrai mokytoja nebūsiu. Abi mano sesės jau dirbo mokytojomis ir vieną dieną atsisėdusi uždaviau sau klausimą: o ką dar galėčiau veikti? Daugiau nieko nemoku… Norėčiau muzikuoti, tai logiškai atėjo mintis studijuoti muzikos pedagogiką, kad galėčiau būti muzikos mokytoja. Susitaikiau, kad mano ateitis tokia. 21-22 metų, bestudijuodama, jau ir ėmiausi ieškoti pedagoginio darbo. Tiesiog drąsiai ėjau per lenkiškas mokyklas ir klausiau – gal turite man darbo? Ir vos ne pirmoje mokykloje gavau teigiamą atsakymą! Po mėnesio kito jau turėjau pilną krūvį. Dar vėliau gavau ir auklėjamąją klasę.

Taigi, lakstydama per kelias ugdymo įstaigas buvau muzikos mokytoja, klasės auklėtoja ir dar vedžiau užklasinius dainavimo ansamblio užsiėmimus. Beje, sekėsi gerai. Labai padėjo vadovavimo bažnytiniam ansambliui patirtis. Ir taip patogiai užsipildydavo visa savaitė – šiokiadieniais darbai mokyklose, o savaitgaliais dainavimas vakarėliuose. Pavykdavo išsidėlioti grafiką taip, kad pirmadieniais ryte neturėčiau pamokų ir galėčiau šiek tiek ilgiau pamiegoti po triukšmingos savaitės pabaigos.

Ir taip aš tą dešimtmetį sąžiningai atmokytojavau. Šalia to su vienu kolega dar sugebėjom suburti pagyvenusių moteriškių kolektyvą „Ale Babki“ – jis egzistuoja iki šiol, ten dainuoja moteriškės nuo 50 iki 80 metų amžiaus. Tai išeina taip, kad turėjau keturis darbus vienu metu, ir dar sugebėdavau kažkiek laisvalaikio skirti draugams ir jaunystės šėlionėms.

Katažina Zvonkuvienė
Foto: V. Kuhlins nuotr.

Beje, tuo metu mane jau buvo pastebėjusios regioninės lenkiškos televizijų bei radijų laidos bei spauda. Kur ne kur sušmėžuodavau ir Vilniaus krašto lenkų-rusų socialiniame burbule jau buvau kažkiek žinoma, atpažįstama. Tai suteikė papildomos drąsos ir 2008 metais, dvidešimt aštuonerių, jau išdrįsau surengti savo solinį koncertą. Daug kas skatino, ragino, ir galų gale prisiruošiau tam.

Žinojau, kad draugai tikrai ateis – tai bent jiems padainuosiu. Jau turėjau pažinčių daug kur – žinojau su kuo tartis Lenkų Kultūros Centre, pasiskolinti aparatūrą, apšvietimą, išmaniau nemažai organizacinio darbo aspektų ir visos žinios bei pažintys puikiai pravertė. Daug dalykų pavyko gauti už savikainą arba netgi nemokamai.

Paleidome į prekybą bilietus, priruošėm įvairių numerių, lenkiškų, čigoniškų, rusiškų, įtraukiau šokėjus, statėm, repetavom, buvau pasirengusi, ką kalbėti tarp dainų, paruošusi įvairių palinkėjimų bei juokelių. Stengiausi, kad kiekviena daina būtų kažkoks mini šou. Ir besiruošdama sužinojau, kad išpirkti visi bilietai…. 500 bilietų.

Tada organizatoriai paleido papildomą kiekį – pristatomų kėdžių bei stovimų vietų. Ir taip įvyko pirmasis mano gyvenimo anšlagas‼! Buvau tarsi kosmose… Techninis išpildymas gal ir nebuvo tobulas, bet bendra atmosfera mane užhipnotizavo, visi plojo, prašė kartoti, skendau gėlių jūroje… Į mažą butuką, kur gyvenau, tos gėlės fiziškai vos tilpo. Ryte atsibudau tarsi botanikos sode. Buvau laiminga iki mėnulio ir atgal. Vietiniai laikraščiai, radijo stotys ir spauda ūžė…

Tačiau tuomet, be gausybės pagyrų, iš ne vieno žmogaus išgirdau komentarą, kad prie viso fantastiško renginio trūko vieno dalyko – bent vienos mano dainos. O aš juk iki tol visą gyvenimą dainavau kitų atlikėjų repertuarų dainas arba kūrinius iš knygučių. Brendo poreikis didesnei saviraiškai – supratau, kad gerbėjai to iš manęs tikisi. Kad turiu palaikymą. Su tomis mintimis ir lūkesčiais atkeliavau į sekantį savo gyvenimo dešimtmetį.

Išgirskite naujausią Katažinos kūrinį:

- Pastarasis tavo gyvenimo dešimtmetis pažymėtas ženkliu karjeros šuoliu. Iš muzikos mokytojos staiga išsiveržei į didžiuosius Lietuvos TV kanalus, tapai žinoma ir mylima visoje šalyje… Išleidai du muzikinius albumus. Taip pat sulaukei esminių įvykių asmeninėje erdvėje – tai vestuvės ir dvynių gimimas.

- Jaučiu, kad Dievas labai mane myli, nes nuolat suveda su teisingais žmonėmis. Man tiesiog sekasi. Gal tai Dievo grąža už mano duoklę bažnyčiai nuo pat vaikystės. Kažkas man sakė, kad maldą išdainuojant, ji įgauna daugiau svorio, tampa dvigubai paveikesnė. Greičiausiai man taip ir nutiko.

Taigi, sulaukusi trisdešimties savo gyvenime jau žymėjau kitą etapą – tai mano debiutinis albumas ir solinis koncertas su originalia – jau savo muzikine programa. O ką tik toks dalykas atrodė visiškai neįmanomas. Viską lėmė vėlgi, dėsningi atsitiktinumai.

Kažkokio renginio užkulisiuose sutikau Beatą Vilkin iš grupės „Funky“ ir išsikalbėjau su ja, kad norėčiau turėti savo repertuarą, bet kurti pati nesugebu ir pavydžiu žmonėms, kurie tai gali. Pusiau juokais pasiūliau, kad ji man parašytų kažką. O ši ėmė ir sutiko… Po to pokalbio per nepilnus metus gimė visas albumas… Jį įrašinėjau jau pas du žinomus Lietuvos prodiuserius – Mindaugą Lapinskį ir Stano.

Beje, per pažįstamus jau tada ir Deivydo Zvonkaus prašiau dainų, bet jis buvo pernelyg užimtas. Natūraliai pradėjau daugiau domėtis lietuviška pop scena, kurią dar pažinojau ganėtinai mažai. Ir ėmiausi organizuoti albumo pristatymo koncertą buvusioje Teatro Arenoje. Susipažinau su nuostabiais žmonėmis – žurnaliste Svajūne Marcinkevičiene, kuri padėjo su informacine sklaida, choreografu Šarūnu Kirdeikiu, kuris pridėjo savo profesionalią ranką prie choreografijos ir scenografijos, stilistė Austėja Jablonskytė padėjo su rūbais, kostiumais.

Vėlgi, kai kurie pažįstami į šitą mano užmojį žiūrėjo skeptiškai. Bet aš, kaip visada buvau užsispyrusi. Suinvestavau praktiškai visus pinigus, kiek turėjau ir dar prasiskolinau šiek tiek… Pavyko į programą prisikviesti ir šiek tiek žinomų veidų – prie vienos dainos man šoko patys Karina Krysko su Sauliumi Skambinu ir nepaprašė už tai nė cento… Tas pats Stano sudalyvavo ir pamatė, kad mano koncerte – pilna salė – beveik pusantro tūkstančio žmonių (jis buvo vienas iš tų skeptikų, atkalbinėjusių mane). Galutinis rezultatas atpirko visas bemieges naktis tapo dar vienu labai svarbiu žingsniu į priekį.

Ryšys su Stano nuvedė mane toliau – jis pakvietė mane į TV projektą „Chorų karai“, kur 2011 pradžios sezone dalyvavau su Vilniaus Tarptautiniu Sidabriniu choru. Į chorą buvo renkami skirtingų tautybių žmonės, todėl aš puikiai tikau, kaip lenkų atstovė. Kažkur užkulisiuose tada jau dažniau akys sutikdavo ir mano būsimą vyrą Deivydą.

Jis jau irgi mane atpažindavo, sveikindavosi, sutikęs mieste. Tada dar įtarti negalėjau, kad ateis laikas, kai sveikinsimės kiekvieną dieną. Bet, tų pačių metų vasarą jis sugebėjo per feisbuką pasikviesti mane kavos. Ir nuo tada ėmėme bendrauti vis dažniau ir artimiau. Man tai buvo gan netikėtas posūkis, nes jau buvau save nurašiusi – abejojau, ar bepavyks sutikti kažką, kas priims mane tokią, kokia esu. Tiesą sakant, buvau jau betampanti senmerge, pripratusia prie savo vienišo gyvenimo ritmo ir nepasirengusi prie kažko taikytis. Bet vėlgi, Dievas mane myli – gavau vyrą, kuris dar ir kompozitorius bei televizijos laidų muzikos redaktorius.

Realiai, praktiškai vienų metų bėgyje susidėliojo keli kertiniai taškai, lėmę visą mano pastarojo dešimtmečio gyvenimą – pirmoji solinė programa su anšlaginiu pristatymo koncertu, sudalyvavimas televiziniame projekte, po kurio pasipylė kiti TV pasiūlymai - visą dešimtmetį neišlipau iš ekrano, na ir pažintis su būsimu vyru ir vaikų tėvu.

Staiga tapau žinoma visai Lietuvai – išsiveržiau iš savo slaviškojo Vilniaus krašto burbulo. Gavau šviežio oro gūsį ir man atsivėrė kitas, naujas pasaulis. Kažkiek stilingesnis, madingesnis, įdomesnis, kitoks, negu buvau įpratusi… Televizija ėmė mane formuoti, auklėti, atradau naujų savo asmenybės spalvų.

Kitame „Chorų karų“ sezone jau dalyvavau su savo vadovaujamu choru, su kuriuo užėmėme antrą vietą! Tais pačiais metais su partneriu Dainiumi Dimša tapome nugalėtojais LNK šokių projekte „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“. Natalija Bunkė mane pakvietė į žinomų moterų jungtinę grupę „Pop Ladies“. Su ja dalyvavome „Žvaigždžių duetuose“, kur su partneriu Jonu Jonušu užėmėme antrąją vietą.

Po to du sezonus buvau LNK „Lietuvos balso“ mokytoja-teisėja. Periodiškai įrašinėjau naujas lietuviškas dainas, ieškojau sau tinkamos tokio repertuaro krypties. Deivydas matė mano norą ir patikėjo manimi – ėmė kruopščiai analizuoti, muštruoti mane dėl akcento, iškalbos, bendro šou verslo dėsnių suvokimo. Ir nuolat palaikė mane savo buvimu už kadro, patarimais ir nuoširdžia kritika.

Man patiko nuolat kažko išmokti, jausti progresą. Nemeluosiu, buvo ir daug ašarų, nes esu jautrus žmogus. Gal netgi per jautrus šou verslo specifikai… Deivydo nuolatinė globa ir moralinė parama man leisdavo suklupus vėl pakilti ir eiti toliau savo svajonės link, ieškoti, tikėti… Tai atvedė ir į antrąjį mano albumą, kurio dainos itin išpopuliarėjo ir dabar sudaro didžiąją mano koncertinio repertuaro dalį.

Taip pat, ko gero svarbiausias paskutinio dešimtmečio ir viso mano gyvenimo įvykis – vestuvės ir dvynių gimimas. Tai vainikavo iki tol nueitą gyvenimo kelią ir „užsegė paskutinę sagutę“. Nėštumas ir motinystė - be abejo, lėmė šiokią tokią karjeros pauzę, bet po jos gan greitai pavyko sugrįžti į sceną su dviguba jėga. Ir surengti solinių koncertų turą po Lietuvą!

Turas buvo ypač sėkmingas, salės pilnos arba apypilnės – jaučiausi, tarsi ant sparnų… Derinti tokią veiklą su mažamečiais vaikais, be abejo, nelengva, bet žiūrovų plojimai, šypsenos ir teigiama energija mane labai stipriai pakrauna. Tai išgyvendama jaučiu, kad esu teisingame kelyje. Jaučiuosi savimi, o man tai yra labai svarbu. Už visą klausytojų meilę noriu atsidėkoti, dovanodama jiems dvigubą meilę atgal. Šiandien gerbėjams pristatau savo naują vaizdo klipą dainai „Gyvenimas prasideda nuo 40“.