Matthew Whitakeris gimė anksčiau laiko ir turėjo daug sveikatos problemų, tačiau jos nesukliudė siekti savo svajonių tapti pianistu ir koncertuojant keliauti po pasaulį, rašoma people.com.

Kaip buvo pasakojama CBS laidoje „60 minutes“, M. Whitakeris nuo 11-os metų amžiaus pianinu atlieka džiazo rečitalius ir spėjo pasirodyti daugiau negu 200 klubų ir koncertų salių visame pasaulyje.

Praėjusį pavasarį iš Naujojo Džersio valstijos Hackensack miesto kilęs jaunuolis pirmą kartą dalyvavo Naujojo Orleano džiazo festivalyje, o dabar padeda dr. Charlesui Limbui atlikti tyrimą, kurio tikslas – geriau suprasti, kaip funkcionuoja nepaprastai talentingų muzikantų smegenys.

„Manau, kad kiekvienam, pamačiusiam Matthew grojantį, iš karto kyla klausimas: kaip jam tai pavyksta?, – „60 minutes“ metu kalbėjo dr. C. Limbas. – Užuot tuščiai smalsavęs, pamėginsiu atsakyti į šį klausimą iš mokslinės pusės.“

Nors šiandien jis yra labai sėkmingas muzikantas, M. Whitakerio kelias į šlovę buvo nelengvas. Gimęs vos 24-tą nėštumo savaitę, 765 gramus svėręs kūdikis buvo gležnas, ir gydytojai pasakė tėvams Mosesui ir May Whitakeriams, jog yra mažesnė nei 50 proc. tikimybė, kad jis išgyvens.

Viena iš daugelio mažylį kamavusių komplikacijų buvo retinopatija, atsiradusi dėl priešlaikinio gimimo. Anot Amerikos pediatrinės oftalmologijos ir strabizmo asociacijos, dėl netinkamai išsivysčiusių tinklainės kraujagyslių jam iškart grėsė apakimas.

„Tuo metu maniau, kad jis neišgyvens, – „60 minutes“ prisipažino mama M. Whitaker. – Buvo labai, labai baisu.“


Siekiant išsaugoti M. Whitakerio regėjimą, per dvejus metus buvo atlikta 11 operacijų. Antrųjų metų pabaigoje tėvai nusprendė nutraukti procedūras, nes „manė, kad jis ir taip pakankamai prisikentėjo“, be to, „gydytojai nematė sveikatos būklės pagerėjimo“.

Visgi medikai įspėjo, kad, netekęs regėjimo, M. Whitakeris galbūt niekada neišmoks kalbėti, vaikščioti ar bent ropoti.

„Dauguma kūdikių išmoksta ropoti ir galiausiai vaikščioti, nes nori ką nors pasiekti, kur nors nusigauti, – paaiškino pianisto tėvas. – Kadangi Matthew nieko nematė, neturėjo akstino kur nors judėti, todėl turėjome pasirūpinti, kad jo žaislai ir aplinka skleistų įvairiausius garsus ir skatintų jį ropoti.“

Paaiškėjo, jog labiausiai jį išjudindavo muzika – kūdikis ropodavo prie garsiakalbių, kad „pajustų“ iš jų sklindančius garsus. Būdamas trejų metų amžiaus, M. Whitakeris demonstravo savo muzikinį talentą grodamas senelio padovanotu elektriniu klavišiniu instrumentu.

„Žinoma, kūriniai nebuvo sudėtingi – įvairios vaikiškos dainelės, – „60 minutes“ sakė vunderkindo tėtis. – Užtat sudėtingi buvo jo veiksmai. Juk dauguma vaikų negroja abiem rankomis. Negroja akordų, harmonijų ir t. t. Mattas grojo.“

Aiškiai pamatę, kad jų sūnus yra tikrai gabus, Whitakeriai nusprendė pasamdyti pianino mokytoją. Pradėjęs dirbti su Dalia Sakas, Niujorko Filomeno M. D’agostino Greenbergo muzikos mokyklos muzikos studijų direktore, M. Whitakeris atskleidė savo tikrąjį talentą.

Nors D. Sakas stebėdamasi sakė, jog Matthew gali pagroti muzikos kūrinį, pasiklausęs jo tik vieną kartą, moteris taip pat prisipažino, kad jai buvo truputį nejauku vaidinti tokį svarbų vaidmenį muzikanto gyvenime.

„Tai labiau gąsdino, negu vargino, – paaiškino muzikos studijų direktorė. – Nesinorėjo, kad viskas nueitų veltui. Nes mokiau tokį talentingą, entuziastingą ir kūrybingą asmenį. Negalima jo sugadinti, negalima susimauti. Jis akivaizdžiai turi šį tą pasiūlyti pasauliui, todėl stengiesi užtikrinti, jog jam pavyktų.“

D. Sakas dėka M. Whitakeris pradėjo koncertuoti visame pasaulyje. Galiausiai pianisto istorija sudomino šiek tiek muzikoje nusimanantį chirurgą ir neuromokslininką dr. C. Limbą. Jis specializuojasi magnetinio rezonanso tomografu padarytų nuotraukų analizėje, siekdamas suprasti, kaip funkcionuoja labai talentingų žmonių smegenys. M. Whitakerio atveju dr. C. Limbas norėjo išsiaiškinti, kodėl jo smegenys, regis, geriau dirba muzikantui improvizuojant.

Iš pradžių Whitakeriai šiek tiek dvejojo, bet visgi davė leidimą savo sūnui dalyvauti neuromokslininko tyrime.

San Fransiske įsikūrusiame Kalifornijos universitete jaunajam pianistui buvo atlikta magnetinio rezonanso tomografija, kurios metu jis turėjo mini elektroninį klavišinį instrumentą ir atliko keletą klausos testų. Buvo nagrinėjamas M. Whitakerio smegenų aktyvumas grojant instrumentu ir klausantis muzikos arba „nuobodžios“ paskaitos. Užfiksuoti rezultatai – stulbinantys.

„Kadangi jaunuolis yra aklas, stebėjome jo pakaušinę sritį, atsakingą už regą, tačiau neužfiksavome jokio žymaus jos aktyvumo, – aiškino dr. C. Limbas. – Tada paleidome M. Whitakeriui gerai žinomos grupės kūrinį... Jis pakeitė pianisto smegenų aktyvumą.“

„Labai įdomu – visas jo smegenis stimuliuoja muzika, – tęsė dr. C. Limbas. – Buvo suaktyvinta visa pakaušinė sritis. Panašu, kad jo smegenys vaizdu nestimuliuojamus audinius naudoja kitiems tikslams, galbūt net padeda jam suvokti muziką. Tam tikra prasme nebereikalingos smegenų dalies funkcija tarytum pakeičiama.“

Nors tyrimo rezultatai yra išties pribloškiantys, M. Whitakerio teigimu, jie tik patvirtino tai, ką jis seniai žinojo.

„Tiesiog mėgstu muziką“, – „60 minutes“ sakė kuklusis pianino virtuozas.