Reikalas tas, kad šįvakar mačiau „Foje“. Įvairių laikų buvę grupės nariai susirinko viename nedideliame kambaryje, gėrė kavą, juokėsi ir labai dažnai kartojo „o beje, su šituo daiktu yra tokia istorija...“ Jaučiausi keistai, nes kadaise pats buvau prisiekęs gerbėjas, nutrynęs kasetes, žiūrėjęs į virš lovos kabančius plakatus, bandęs atsirinkti dainų akordus gitara ir net sapnuose nesapnavęs, kad dabar stovėsiu ir kalbėsiuos su Andrium, Darium, Arnoldu, Algiu, žiūrėsiu į jų akis, kai jie patys žiūri į savo istoriją už stiklo. Žiūri į senus sąsiuvinius su akordais, komiksais, žiūri į senus plakatus, seną gitarą, senus piešinius, senus magnetofonus, apdovanojimų statulėles. Kiekvienas daiktas šiems žmonėms reiškia daugybę skirtingų istorijų. O man šie žmonės reiškia daugybę mano paties istorijų. Visos jos susipynė nedideliame kambaryje Užupio Respublikoje, kur radosi „Foje“ muziejus.

Ten eksponuojama paroda – ne tik „Foje“ istorija. Tai mano, paauglio iš šluotkočio besidarančio vėliavą, paauglio bandančio rašyti pirmąsias dainas, permąstančio savo buvimą čia, paauglio raudančio į pagalvę pirmosios meilės, paauglio perkančio kasetes istorija. Mūsų istorija. Nes mūsų čia daug. „Foje“ neišvengiamai palietė net tuos, kurie šių dainų niekada nemėgo ir amžiams pakeitė Lietuvos populiariosios muzikos veidą – iš atsargiai besišypsančio jis tapo mąsliai ramus.

Tad kiekvienas augęs su šiuo kolektyvu ir užėjęs į nedidelį kambarėlį Užupio kavinės „Huracan“ rūsyje atsigerti kavos pateks į sau artimą, jaukų laiką, kurio nebėra.

Mat muziejus – mirties erdvė. Eksponatas yra negyvas, muziejus visada yra kapas, kad ir koks brangus. Ne veltui Andrius pirmą kartą nusileidęs laipteliais į rūsį pajuokavo „o, šarvojimo salė...“. Taip ir yra. Ir velionis greičiausiai niekada nebeprisikels. Tačiau gyvybė ir pulsas čia yra. Tai ne tik jūs, aš užėję atsigerti kavos, tai ekspozicijos rengėjų Lino Patkamario, Tomo Ivanausko, Andriaus Mamontovo dukros Viktorijos idėja daryti muziejaus erdvėje renginius, koncertus, skaitymus, filmų peržiūras, albumų pristatymus. Tokių erdvių kultūra tvinksinčiame Vilniuje šiaip jau nėra daug ir jos labai reikalingos. Nes negali būti prasmingesnio palikimo kaip įkvėpimas kurti kitus. Tuos, kurie gimė, kai „Foje“ susikūrė 1983-iaisiais (čia aš). Tuos, kurie buvo mamos pilve, kai ši dainavo „Meilės nebus per daug“ Vingio parke. Ir net tuos, kurie atsirado gerokai vėliau, kuriems „Foje“ vardas – aidas kažko tolimo ir nepažįstamo.

Yra tokia „Foje“ daina „Distancija“. Mano galva ji būtų labai geras pavadinimas, raktažodis šiam muziejui. Čia viskas apie distanciją, per distanciją, iš distancijos. Kiekvieno, prisilietusio prie šios grupės distancija skirtinga. O štai distancija nuo Katedros aikštės, nuo Užupio angelo iki šios kavinės – ta pati. Ir ją bus labai smagu dar, ir dar kartą įveikti. Atsigerti kavos, pasiklausyti dainų nusileidus į nedidelį kambarį, kuriame (ne)telpa didelė, neaprėpiamai didelė „Foje“.