„Tangerine Dream“ neabejotinai yra viena svarbiausių visų laikų elektroninės muzikos grupių ir tikri elektroninio skambesio pionieriai. Kaip prisijungėte prie projekto ir koks jausmas priklausyti legendiniam kolektyvui, gyvuojančiam jau daugiau nei pusę amžiaus?
2003 m. buvau pakviestas pasidarbuoti kartus su Edgaru (red. „Tangerine Dream“ įkūrėju Edgar Froese) jo studijoje Vienoje ir prisidėti prie gyvų grupės pasirodymų turo metu. Radome bendrą kalbą, tad po kurio laiko man buvo pasiūlyta tapti nuolatiniu grupės nariu – dalyvauti įrašinėjant naujus albumus ir drauge koncertuoti. Pirmasis „Tangerine Dream“ albumas, kurį įrašėme kartu su Edgaru ir Jerome (red. Jerome Frose – Edgar Frose sūnus ir ilgametis grupės narys) buvo 2005 m. išleistas „Jeanne D ´Arc“. Galiausiai, 2011 m. Edgaras paskyrė mane „Tangerine Dream“ muzikos vadovu.
Dirbdami kartu su Edgaru jo studijose Vienoje ir Berlyne praleidome 10 metų. Vienu metu netgi gyvenau jo namuose. Turėjau galimybę prisidėti prie daugiau nei 70 „Tangerine Dream“ albumų įrašymo ir atlikimo gyvai koncertuose.
Koncertui Mančesteryje 2011 m. prie mūsų ant scenos prisijungė Hoshiko Yamane. Nuo to laiko ji dalyvauja įrašų sesijose ir yra svarbi „Tangerine Dream“ dalis. 2014-aisiais po „Phaedra“ atsisveikinimo turo prie projekto prisijungė ir Ulrich Schnauss. Tai sutapo su Edgaro noru atsisakyti akustinių instrumentų ir grįžti prie elektroniniais instrumentais grįstos simfoniniu būdu atliekamos muzikos. Ulrich tam puikiai tiko. Taigi kurį laiko grojome ir įrašinėjome keturiese – Edgaras, Hoshiko, Ulrichas ir aš.
Po tai, kai Edgaras šį pasaulį paliko, klausimų, ar tęsti „Tangerine Dream“ veiklą tikrai nekilo. Tai buvo tarsi Edgaro mums numatyta užduotis, jo valia. Jis visuomet turėjo paruošęs planą kiekvienai įmanomai situacijai. Taigi mūsų užduotis yra rūpintis „Tangerine Dream“ palikimu ir toliau plėtoti projekto idėjas.
Ar legendinis grupės statusas turi kokios nors įtakos Jūsų kūrybai? Ar nejaučiate spaudimo? Tarkime, ar yra skirtumas dirbti prie „Tangerine Dream“ ir kitų muzikinių projektų?
Skirtumas neabejotinai yra. Ir jis yra jaučiamas nuo pirmųjų natų. Kiekvienas garsas, kompozicija gimsta iš intencijos, todėl nuo pat pradžių yra labai aišku, ar kuriama „Tangerine Dream“, ar kitų projektų muzika.
Kaip minėjote, pastaruoju metu „Tangerine Dream“ skambesys grįžo prie ištakų – sintetiniu garsynu paremtų kosminių kompozicijų. Ar tai sąmoningas sprendimas, ar daugiau natūraliai, sekant intuicija, kūrybinio proceso metu išryškėjusi kryptis?
Tokia yra vadinamojo „Quantum Years“ periodo albumų idėja – grįžti prie išskirtinai elektroniniais instrumentais grįstos muzikos, derinti 70-ųjų laisvesnės formos aranžuotes su labiau struktūruotomis 80-ųjų kompozicijomis ir visa tai perteikti per šiuolaikinio garso dizaino prizmę.
Kiekvienas grupės narys įneša savų idėjų, perspektyvų ir prisideda prie šiuolaikinio „Tangerine Dream“ skambesio. Įrašinėdami naują muziką taip pat remiamės ir Edgaro paliktais kompozicijų „eskizais“. Siekiant norimo rezultato labai svarbu, kad grupė grotų tarsi simfoninis orkestras, t.y. kiekvienas narys labai aiškiai žinotų savo muzikines užduotis ir atsakomybes.
Šiemet buvo išleistas „Tangerine Dream“ „In Search of Hades“ įrašų rinkinys, apimantis plačią 1973-1979 metais išleistų grupės įrašų kolekciją, o taip pat anksčiau neišleistą albumą – „Oedipus Tyrannus“. Ar dirbate prie naujos muzikos? Galbūt gerbėjus artimiausiu metu pradžiuginsite nauju įrašu?
Per pastaruosius keletą metų išleidome nemažai naujos muzikos – albumus „Quantum Gate“, „Quantum Key“ ir „The Sessions“ I-IV dalis. Šiuo metu dirbame prie naujo studijinio albumo, kuris greičiausiai bus išleistas 2020 metais.
O kaip kiti muzikiniai projektai – pavyzdžiui, garso takeliai filmams ir video žaidimams? „Tangerine Dream“ jų yra sukūrę išties nemažai. Kuo garso takelio kūrimas skiriasi nuo studijinio albumo įrašinėjimo?
Skirtumas, be abejo, yra. Albumo muzika yra tikslas savaime. Tuo metu filmui ar video žaidimui kuriama muzika turi pasitarnauti kitam kūriniui, perteikti jo kūrėjų intencijas, sukurti tam tikrą atmosferą. Abiem atvejais dirbti tikrai įdomu, tik dėl skirtingų priežasčių.
Muzikos kūrimas filmui tam tikra prasme prilygsta muzikos orkestrui rašymui. Filme muzika paprastai nėra tokia dinamiška, nekinta taip, kaip gali kisti albume. Dėl to kuriant garso takelį kiekvienas sintezatorius ar kitas garso šaltinis yra tarsi atskiras muzikantas dideliame orkestre – laukiantis savo meto įstoti, atliekantis pagrindinį ar palaikantį vaidmenį.
Garso takelio video žaidimui kūrimas – dar kitokia patirtis. Žaidime muzika dažnai gyvena savo atskirą gyvenimą. Pavyzdžiui, „Tangerine Dream“ kurtą „Grand Theft Auto V“ muziką tam tikra prasme „miksuoja“ pats žaidimas, nes jos skambėjimas priklauso nuo konkrečios žaidėjo buvimo vietos žaidimo pasaulyje. Epinės garso takelio kompozicijos idėja, kurią galima pajusti tokiuose filmuose kaip „Žvaigždžių karai“, netinka šiuolaikiniams video žaidimams. Žaidime plėtoti tradicinę kompoziciją nėra galimybių, nes, pavyzdžiui, laikas, per kurį žaidėjai atlieką tam tikrą misiją gali labai skirtis. Dėl to didžiausią dėmesį skiriame atmosferai ir ritminiams elementams.
Tuo metu įrašinėjant studijinį albumą dirbama tiek laiko, tiek kompozicijos požiūriu labiau kontroliuojamoje situacijoje, suteikiančioje daug laisvės.
Kokios idėjos, kultūros reiškiniai, asmeninės patirtys labiausiai įkvepia „Tangerine Dream“ kūrybą? Ar vis tik vadovaujatės labiau formalistiniu požiūriu, didžiausią dėmesį skirdami kompozicijai, tam tikroms garsinėms struktūroms bei atmosferoms ir per daug nemąstydami apie išorinius dalykus?
Geras klausimas. Manau, kad yra neįmanoma atsiriboti nuo aplinkos, „laiko dvasios“ ir savo patirčių. Manau, kad asmeniniai grupės narių skoniai, nuojautos ir įgūdžiai turbūt nulemia maždaug pusę „Tangerine Dream“ kūrybos. Kartu „Tangerine Dream“ muzika didele dalimi yra paremta itin išplėtotomis struktūromis ir skalėmis, dideliu dėmesiu techniniam muzikos kūrimo aspektui.
„Tangerine Dream“ savo inovatyviu skambesiu ir nauju požiūriu į muzikos kompoziciją neabejotinai paliko ryškų pėdsaką muzikos istorijoje. Kaip manote, ar šiandienos pasaulyje su technologijų, komunikacijos galimybių ir informacijos gausa sąlygos muzikinei inovacijai yra labiau ar mažiau palankios nei, tarkime, 60-aisiais, 70-aisiais ar 80-aisiais?
Didesnės galimybės kartu ir labiau įpareigoja. Pavyzdžiui, tikrai ne kiekvienas talentingas kūrėjas kartu geba gerai išnaudoti socialinės medijos suteikiamas galimybes. Atrodytų neribotos galimybės dažnai gali būti ir gąsdinančios.
Vertinant iš muzikos klausytojo perspektyvos, technologijos taip pat nebūtinai pasitarnauja geresnei muzikinei patirčiai. Pavyzdžiui, puikaus gyvo koncerto patirtis gali būti iškraipyta mūsų pačių susikurtų skaitmeninių jo prisiminimų – telefonu filmuotų pasirodymo fragmentų. Dažnai šiais fragmentais pakeičiame mūsų sąmonėje po gero koncerto išliekantį tikrą pojūtį.
Tačiau tai tik vienas aspektas, o technologijos gali duoti ir daug teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, labai vertinu naują muziką atrasti leidžiančius algoritmus. Būtent tokių rekomendacijas pateikiančių algoritmų dėka mano akiratyje atsidūrė kai kurie šiuo metu mano mėgstamiausi atlikėjai bei grupės.
Spalį „Tangerine Dream“ pradėjo koncertinį turą po Europą. Jo metu aplankysite ir Vilnių. Tai bus pirmasis „Tangerine Dream“ pasirodymas Lietuvoje. Gerbėjai tikrai nekantriai jo laukia. Kokio gyvo pasirodymo jie gali tikėtis? Ar atliksite muziką iš naujesnių įrašų, o galbūt pagrosite ir senesnės kūrybos? Ar apskritai turite griežtai apsibrėžę, ką grosite kiekvieno koncerto metu? Galbūt dalis pasirodymo yra improvizacija?
Koncertuose paprastai grojame 1974-1989 metų laikotarpio ir po 2005 metų sukurtą muziką. Tačiau kiekvienas koncertas yra skirtingas. Kai kurių kūrinių struktūrą koncertų metu išlaikome panašią į originalios kompozicijos, kitus pakeičiame, improvizuojame. Manau, kad po 1973 metų „Tangerine Dream“ sukurta muzika nėra skirta atlikti tiksliai „nata į natą“. Ji yra atvira interpretacijai. Dėl to koncertų metu atliekame tai, ką vadiname „Sesijomis“ – savotišką improvizacijos ir realiu metu kuriamos muzikos derinį. Kiekvienos sesijos pradžioje nutariame dėl tempo ir pirmo akordo, o tuomet jau leidžiame kompozicijai laisvai rutuliotis. Tokios sesijos gali trukti nuo 20 min. iki 2 val., kartais – dar ilgiau. Tikiu, kad toks metodas ne tik mums kaip muzikantams leidžia nuolat kurstyti savo kūrybingumą, bet ir klausytojams suteikia geresnę patirtį.
Grupei teko koncertuoti daugelyje skirtingų vietų. Esate minėjęs, kad skirtingose šalyse koncertų metu publika skirtingai reaguoja į „Tangerine Dream“ muziką. Pavyzdžiui, Pietų Europoje klausytojų reakcija yra ekspresyvesnė, kartais publika netgi šoka. Tuo metu tokiose šalyse kaip Vokietija ar Japonija klausytojų santykis su muzika yra labiau kontempliatyvus. Ar tai turi įtakos ir muzikos atlikimui ant scenos?
Puiku, kad žmonės į mūsų atliekamą muziką reaguoja labai skirtingai. Tai leidžia ir mums šio to išmokti. Aš asmeniškai nematau galimybės atsiriboti nuo publikos, jos reakcijų – tarsi būdami ant scenos iš dalies savo atliekamą muziką girdėtume koncerto lankytojų ausimis. Taigi publika neabejotinai turi įtakos mūsų pasirodymams. Beje, kaip ir daugelis kitų dalykų – nuo koncerto vietos, žmonių kuriuose sutinkame, netgi skrydžio ar viešbučio. Tai ir yra viena svarbiausių „Quantum Years“ kūrybos idėjų – vienu ar kitu lygmeniu viskas yra susiję.
Ar pamenate savo mėgstamiausią „Tangerine Dream“ koncertą?
Turbūt nedaug kas gali prilygti pirmo karto magijai. Pirmasis mano koncertas su „Tangerine Dream“ buvo Londone. Tą vakarą pirmąją valandą grojome atsisukę į priešingą pusę nei publika, o tarp pirmos ir antros koncerto dalies prieš auditoriją grojau pianino partiją. Buvo baisu, bet kartu nuostabu. Dar viename ypač įsimintiname koncerte pernai grojome Osle. Visi ant scenos jautėme, kad tai yra ypatingas momentas, o muzika galėtų tęstis ir tęstis. Tokios akimirkos tikrai įkvepia.
Ačiū už pokalbį!
