Apie jaunosios kartos amerikiečių post-punk muzikos autoritetų „The Soft Moon“ atvykimą kalbėjo bene visi Vilniaus melomanai. Ilgai laukta grupė, nors Lietuvoje rengusi pasirodymų ir anksčiau, surinko pilną skateparko erdvę.
Vakarą pradėjo vilniečiai „Pindrops“, patys savo muziką pristatantys kaip „post-punko nuotaikų kaitą ir paprastumą, sumaišytą su shoegazerių mantra, kuriančia neapdirbtą, triukšmingą ir atmosferinį garsą.“
Paprastumas lakoniškumas turbūt ir būtų geriausiai „Pindrops“ pasirodymą atspindėję žodžiai. Negaliu sakyti, kad jis paliko kokį aiškesnį poskonį, bet buvo malonus klausyti, gilus ir vertas apšildyti vakaro headlinerius. Tamsus ir šaltas post-punkas savo grynąja esme.
Panašų įspūdį paliko ir patys „The Soft Moon“, pasirodę, tiesa, piktesni, liūdnesni ir gerokai labiau blaškomi nuotaikų kaitos nei „Pindrops“. Kaip teisingai pastebėjo koncerto metu sutikta bičiulė – „Soft Moon‘ų“ tekstai, kuriama atmosfera ir blaškymasis ant scenos greičiausiai ne vienam paliečia soft spot‘ą (liet. jautrią vietą) anoms vienišos juodos paauglystės dienoms, kai norėjosi maištauti prieš visą pasaulį, šeimą, kol galiausiai suprasdavai, kad eidamas prieš juos kartu eini ir prieš save patį.
Duodamas interviu „NBHAP“ grupės lyderis ir pats užsiminė, kad „The Soft Moon“ praėjusiais metais išleistame albume „Criminal“ grįžo su dar tirštesniu ir tamsesniu skambesiu, inspiruotu kaltės.
„Aš užaugau kataliku su labai griežta motina. Tapau gana jautriu ir nesaugiu dėl visos tos daugybės taisyklių. Dabar, kai suaugau, jaučiuosi taip, lyg nuolat laužyčiau taisykles net tuomet, kai greičiausia to nedarau. Bet viduje aš vis dar vaikystėje ir viskas, ką darau, atrodo blogai“, – „NBHAP“ pasakojo Luis Vasquez, pridurdamas, – „šiame albume aš vadinu save nusikaltėliu, nes turiu tą kaltės sąmonę ir jaučiu labai daug neapykantos sau. Dirbu su tuo.“
Kablyje „Soft Moon‘ai“ „nusikaltėlių“ vardą pateisino – pasirodymas buvo labai stiprus, efektingas, vis dėlto, apart tų nioliktų metų hormonų audrų nostalgijos jame neradau kažko pernelyg ypatingo. Kažko, ką ant scenos sugebėtų padaryti tik „The Soft Moon“ ir būtent iš to juos atpažintum.
Jei tą vakarą ant scenos būtų lipusios dar bent kelios post-punk grupės, vargu, ar būtų buvę taip lengva atskirti, kuri būtent yra „The Soft Moon“. Galbūt tokią užduotį įveiktų tik trečia ar ketvirtą kartą atėję į grupės koncertą. O tokių sutikau ir ne vieną. Juk niekas ir nesako, kad kiekviename koncerte reikia ieškoti šio to naujo, unikalaus ar negirdėto. Kartais užtenka pamiršto seno. Valandos ar dviejų pažvelgti į save dabar iš ten, koks buvai anksčiau.
Koncerto akimirkos:
