Rugsėjo mėnesį pasirodžiusi žinutė apie Paulo vizitą į Lietuvą šmėkštelėjo portaluose kaip fantomas. Daug reklamos ir įkyrių pranešimų, tikintis trūks plyš sudominti klausytojus, neprireikė. Tie, kurie spėjo akimirksniu sureaguoti ir įsigyti bilietus į techno superžvaigždės koncertą trečiadienio vakarą susitiko „Lofte“. Visiems kitiems liko apmaudžiai laukti už durų.
Kalbat apie techno muziką žodis „superžvaigždė“ skamba neskaniai, bet kitaip šį vokiečių prodiuserį ir atlikėją, turintį daugiau nei 2,3 milijonus Facebook sekėjų ir kviečiamą groti populiariausiuose festivaliuose, pavadinti sunku.
7 sėkmingų albumų „tėvas“ savo žymę paliko ne tik Berlyno elektroninės muzikos scenoje, bet ir ekrane, 2008 metais pasirodžius režisieriaus Hannes Stoehr filmui „Berlynas kviečia“ („Berlin Calling“). Nors kine parodyta istorija apie sėkmingo Vokietijos didžėjaus ir priklausomybės nuo narkotikų duetą senbuvių nenustebino, juosta įkvėpė ne vieną būsimą melomaną, dar tik atrandantį elektroninės muzikos ir šokių aikštelių šėlsmą.
Berlynas, be jokios abejonės, tapo likimo miestu ir pačiam Paului, kuris neslėpė turintis daug panašumų su filmo herojumi Dj Icarus. Kai griuvo Berlyno siena, atlikėjui tebuvo 14 – maišto ir naujų patirčių amžius.
„Turiu galvoje, Vakarų Berlyne jau buvo susibūrusi nedidelė techno scena, 1989 metais atėjusi iš Jungtinės Karalystės, bet iš tiesų ji iškilo tik sienai griuvus.
Kai visi tie „oldschooliniai“ persirengėliai (drag queens) iš Vakarų Berlyno susitiko su chuliganiškais tolimo Rytų Berlyno reiveriais, šis pašėlęs mišinys įkvėpė visą šią sceną. Niekur kitur nerasi tokios šokių aikštelės ar muzikinės scenos pasaulyje – tik tame mieste, tik tuo laiku dėl viso to, kad nutiko istoriškai“, – žurnalui „Rolling Stones“ pasakojo Paulas, Vokietijos vyriausybės įspūdingai įvertintas už nuopelnus muzikai, švenčiant 25-ąsias Berlyno sienos griūties metines.
Praėjus „Berlin Calling“ sukeltam rezonansui, topuose dar ilgai karaliavo Paulo kartu su broliu Fritzu įrašytas singlas „Sky and Sand“. Platininiu tapęs hitas ko gero geriausiai atspindi Paul Kalkbrenner kūrybą, sulydančią melodingą pop muzikos skambesį su deep techno ir house ritmais.
Paul Kalkbrenner kūrinių alternatyva nepavadinsi, bet atlikėjas niekada neslėpė susižavėjimo Detroit techno muzikos mokyklai. Be to, interviu ne kartą gailėjosi, kad elektroninė muzika vis labiau banalėja, tampa preke. Pats Paulas savo kūriniuose nevengia eksperimentų su lo-fi įrašais, nes, pasak jo, tokia muzika turi kažką neapdoroto, kylančio iš šaknų.
„Neapdoroti“ tinkamas žodis ir Paulo gyviems pasirodymams apibūdinti. Atlikėjas kas kartą juos papildo kokia nors netikėta detale, todėl gerbėjai niekada neišgirsta gerai žinomų kūrinių taip pat. Muzika teka kaip upė, du kartus į tą patį jos vandenį neįbrisi.
Kita vertus, pasirodymas „Lofte“ netikėtu galėjo pasirodyti nebent menkai susipažinusiems su Paulo kūryba, o tokių, akivaizdu, buvo nedaug. Pirmą kartą abu menų fabriko aukštus mačiau lūžtančius nuo gerbėjų, o garso kokybe teko rūpintis ne tiek dėl prestižo, kiek dėl publikos šūksnių. Buvo momentų, kai įsiaudrinę gerbėjai skleidė daugiau decibelų, nei vakaro svečias, pavyzdžiui, užgrojus „Alter Kamuffel“.
Trečiadienio vakarą „Loftą“ užpildė laimingi žmonės.
Šventės nuotaiką lėmė ir tai, kad Paulas dar buvo kupinas energijos. Vizitas Vilniuje – pirmoji jo turo po Europą stotelė. Atsispindėjo tai ir už pulto – tinginyste techno muzikos superžvaigžės apkaltinti tikrai negalėjai. Pasirodymas buvo ypatingai fotogeniškas. Visas socialines medijas galėjai drąsiai bombarduoti skirtingų mimikų ir judesių kadrais ir nė vienas jų nebūtų prastas. Tiesa, didžiąją darbo dalį čia nudirbo būtent žiūrovai, atlikėją pasitikę be menkiausio kritiško žvilgsnio (kaip retai nutinka) ir pasiruošę išlaikyti vakaro vibe‘ą iki pat paskutinio pulto rankenėlės truktelėjimo.
Tūsas pats nepasitūsins – dažniausiai nuotaikos svirtelė atsiduria šokančių arba grojančių rankose. Šįkart pirmieji buvo labiau pasišventę vakaro tikslui.
Apskritai po tokio vakarėlio priekabių ieškoti nesinori. Melomanai, žinoma, rastų prie ko prikibti. Pirmiausia dėl to, kad Paulas jau užėmęs tam tikrą „vaisinio“ techno atlikėjo vietą elektroninės muzikos panteone. To, kuris puikiai skamba vasarą mirkstant baseine su prabangaus kokteilio taure ir nekaip menkai apšviestoje ex fabriko rimtyje, kur susirenka tie, techno muzikos klausantys nuo tada, kai niekas jos dar nevadino techno muzika.
Kita vertus, išsilaisvinus iš pretenzijų spąstų reikia sutikti, kad šventė buvo gera. Pasirodymas – profesionalus, garsas – geras, atlikėjas nuo kaktos bent porą lašų prakaito nuridenti tikrai spėjo.
Publika irgi liko patenkintą, išgirdusi ne tik naujausio albumo „Parts of Life“ hitus, bet ir iki skausmo nuklausytus 2000 pradžios kūrinius.
Pagailo tik apšildančio lietuvių dueto „Black Water“. Jų pasirodymo laikas buvo neapgalvotas, vaikinai grojo iškart atsidarius durims, todėl publika juos sutiko chaotiškai ieškodama, kur pasikabinti striukes ir paltus.
Dar prieš koncertą vienas dueto narių Mantas Ažondenis džiūgavo: „Labai smagu, kad Paul Kalkbrenner komanda koncertui Vilniuje pasirinko mus. Sužinoję, kad Lietuvoje koncertuos P. Kalkbrenner, labai apsidžiaugėme. Tiesa, tuo metu dar nė nenumanėme, kad su Paulu dalinsimės viena scena.“
Prieš porą metų geriausios elektroninės grupės Lietuvoje vardą pelnę vaikinai specialiai trečiadienio vakarui turėjo paruošę švelnesnę, prie Paul kūrybos pritaikytą, programą.