Viename paskutiniųjų „Gaidos" koncertų (finišas laukia šį vakarą) Kangding Ray apšildė lietuvis Fume ir vokietis Byetone, jau spėjęs rasti kelią į lietuvių širdis. Keistas organizatorių sprendimas – neskelbti kartu su pagrindiniais atlikėjais ir grupėmis pasirodysiančių atlikėjų (taip nutiko ir Marcus Stockhausen koncerto metu) beveik iki pat renginio pradžios. Pakvietus tokius vardus tikrai yra kuo didžiuotis ir garbinga būtų juos skelbti plakatuose.

Penktadieninį koncertą pradėjo lietuvių prodiuseris Maximilian, pasivadinęs Fume pseudonimu. Šaltą ir, galima sakyti, švarią muziką grojantis atlikėjas iki šiol man žinotas tik iš „Sūru Records" ką tik išleisto albumo „Luminance LP". Taigi, jo pasirodymo laukiau kaip staigmenos.

Ir staigmena buvo pribloškianti. Pradedant stroboskopinių efektų vizualizacijomis (taip, vizualika vaidino stiprų vaidmenį visame koncerte), baigiant organiškomis ritmų struktūromis, vietomis tarsi papildytomis kompiuteriniais dialogais, baltu elektronikos triukšmu.

Kinetiškas Fume pasirodymas tarsi pasakojo postmodernistinę legendą apie „palaimingos meilės mašinų" (pamenat tą dokumentinį filmą „All Watched Over by Machines of Loving Grace"?) kuriamą pasaulį, tikslų, apskaičiuotą, nepastebimai prasismelkiantį pro organišką būtį skaitmeniniais kodais.

Pats Fume, ypač kalbėdamas apie naujausią albumą, sakosi įkvėpimo sėmęsis iš šviesos fizikos ir fizikos filosofijos apskritai bei šias idėjas jis puikiai atskleidė šaltais garsovaizdžiais, laužytais break ir trip hop'o elementais.

Po Fume išstojimo ir trumpos pertraukėlės ant scenos pasirodė Byetone, vienas iš „Raster-Noton" įrašų studijos, kurioje dažnai leidžiamas ir Kangding Ray, įkūrėjų. Byetone tęsė Fume pradėtą darbą, garsais statydamas postmodernistinį miestą, supdamas jį spygliuota viela. Ne veltui būtent šie trys atlikėjai tą vakarą stojo į vieną gretą.

Vis dėlto, Byetone muzika buvo žymiai kūniškesnė, materialesnė, nei rūku aptraukta Fume kelionė. Ambientinis, IDM'inis skambesys galutinai užleido vietą aštresnių pojūčių mėgėjams ir minimal techno, ruošdamas publiką headliner'iui. Negaliu pasakyti, kad pavyko iki galo įsijausti į tai, ką norėjo pasakyti Byetone, dalis manęs pasiliko pusvalandžiu anksčiau, dar kiek ilgiau paklausyti Fume stroboskopinių sapnų.

Vietomis, įsijautus į konvulsišką ekrano mirgėjimą, prieš akis iškildavo postapokaliptinės vizijos. Tarsi senoje metro stotyje lauktum, kada ten, viršuj, baigsis karas. O tuo tarpu žemė lytų dangoraižių skeveldrom, naftos geizeriais. Patiko, kad industriniai pasažai buvo sandariai „apšiltinti" ritminėmis struktūromis, o gręžiantys vokiško noise'o elementai privertė šiek tiek nostalgiškai prisiminti festivalio „Speigas" laikus, už tai ir esu dėkinga.

Byetone nudirbo dar vieną labai gerą darbą – išjudino ypatingai monumentalią „Gaidos" publiką. Įpusėjus jo pasirodymui pakankamai „skystoje" minioje (į salę būtų tilpę antra tiek žiūrovų) atsirado vienas kitas judantis kūnas. Iš tiesų, žinant gana nestandartinį „Gaidos" formatą, įžengusi į ŠMC salę labiausiai nudžiugau, kad joje nėra sustatytų kėdžių.

Šokliąją temą tęsė ir vakaro žvaigždė Kangding Ray, bet iš jo nieko kito ir nebuvo galima tikėtis. Nors pirmąsias 20 minučių ant scenos atlikėjas tiesiog žaidė pavieniais garsais, lyg mėtydamas spalvotus akmenėlius į vandenį, po ilgoko intro pagaliau įsivažiuota.

Koncertų praktikoje neretai būna taip, kad pagrindiniai atlikėjai pasirodo silpnesni už apšildančiuosius, gal čia kalti nuoširdumo standartai. Kai esi labai laukiamas, publikos energija būna tokia intensyvi, kad atlikėjui reikštis lyg ir nebelieka vietos – visur turi būti pusiausvyra. Tuo tarpu, kai pagal hierarchiją esi paliktas apšildyti ir atšaldyti, pats turi atiduoti daugiau energijos tam, kad vėliau ji atsispindėtų publikoje. Įtariau, kad taip gali nutikti ir šį kartą. Ir net nesu įsitikinusi, ar nenutiko.

Kangding Ray grojo labai profesionaliai, techniškai, nenuobodžiai, bet tuo pat metu tarsi buvo juntamas noras įtikti ir patikti, tam tikras globalus braižas muzikoje. Šito turbūt neišvengia daugelis pripažintų ir savo vietą muzikinėje padangėje iškovojusių atlikėjų.

Su Kangding Ray specifika nelabai derėjo ir ŠMC salė, tarsi raginanti pasitempti, jaustis taip, lyg būtum atėjęs į koncertą ir turėtum kontempliuoti kiekvieną išgirstą garsą, vertinti, semtis giliųjų įspūdžių. Esu tikra, kad perkėlus dinamišką Kangding Ray pasirodymą į didžiąją klubo „Kablys" salę, koncertas būtų užsitęsęs žymiai ilgiau, gal net iki šeštadienio sutemų.

Bet šeštadienis priklauso kitiems genijams. Šiandien, paskutinę „Gaidos" dieną, muzikos estetai dar spės paganyti vaizduotę pianisto Luko Geniušo koncerte filharmonijoje ir elektroninėje ŠMC oazėje kartu su įžymiuoju vokiečių duetu „Mouse on Mars".

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)