Edmundas Kučinskas, Birutė Petrikytė, Simonas Donskovas, Vitalijus Pauliukas, Laima Žemaitytė, Nijolė Tallat-Kelpšaitė ir Antanas Čapas jaučiasi tarsi pirmojo savo pasirodymo vakarą, nors ansamblis jau skaičiuoja 48 veiklos metus. Dar prieš atvykstant jų prie tarnybinio įėjimo laukė ištikimiausi gerbėjai su grupės narių nuotraukų albumais. Tik gavę visų parašus jie išėjo laukti koncerto.
Įdomu tai, kad iš pradžių vyrų ansambliu laikytą „Neriją“ 1970 metais įkūrė būtent moteris – viena ryškiausių ansamblio žvaigždžių N. Tallat-Kelpšaitė.
Prieš pat koncertą į rūmus atvykę atlikėjai nebe scenos naujokai, bet kaip juokavo Edmundas Kučinskas, kaskart tai lyg pirmas kartas ir noras sugrįžti į aukso amžių vis dar toks pat stiprus.
„Mums tai yra didžiulis įvykis. Ne tas žodis, kad gaila. Seniai su tuo susitaikyta. Visi esame brandaus amžiaus žmonės ir kai visi kartu susitinkame kur nors, visada iškyla kalbos ir iškyla prisiminimai apie tuos auksinius ir geruosius laikus.
Buvome jauni. Tais laikais nebuvo tiek daug artistų, muzikantų, kaip dabar. Šiuo metu toks didžiulis pasirinkimas, o štai anuomet tebuvo keletas ansamblių. „Nerija“ – vienas iš tų, kurie buvo dievinamas. Buvo laikotarpis kai tai buvo visų mėgstamiausia grupė.
Net kalbos nėra, kad jaučiu nostalgiją. Išgirstu pirmuosius dainų akordus ir širdis suvirpa. Tai ir šėliojimai, ir darbas, ir barniai. Tai yra vienas svarbiausių gyvenimo laikotarpių“, – kalbėjo E. Kučinskas.
Anot jo, dainininkas visada prisimena tas dainas, kurias labiausiai pamilsta jo publika. Atlikėjas prasitarė, kad mieliausia jam jo daina yra „Tai, ką man davė pasaulis“. Ir savo soliniams koncertams jis pasirenka būtent šią dainą.
„Kiekvienam žmogui norėčiau palinkėti turėti daugiau atleidimo nei pykčio. Manau, kad taip visiems būtų lengviau gyventi. Reikia mokėti suprasti ir atleisti“, – paklaustas, kokią žinutę norėtų perduoti žmonėms, atsakė scenos senbuvis.
Atlikėjui antrino ir jo scenos kolegė bei viena įspūdingiausių visų laikų atlikėjų Laima Žemaitytė, kuri prieš koncertą pripažino, kad didžiausiu netikėtumu jai tapo pats atsisveikinimo turas. „Turėjome atsisveikinti kai būtų suėję penkiasdešimt metų. Neslėpsiu...man tai buvo netikėtumas. Tačiau solinės programos nenutraukiu, o „Nerija“ ir kolegos kelia didelę nostalgiją. Esame tikra šeima.
Jei atvirai, visiškai netikėjau, kad bus tokie anšlaginiai koncertai. Esu jautri ir kukli. Niekada negalvoju apie save taip gerai, bet tai nuostabu. Žmonės ateina su tiek gėlių, ploja atsistoję. Tai nepaprasta“, – kalbėjo ji.
Dainininkė su šypsena sakė, kad atrodo tarsi tų metų net nebuvo. Ji net išvaizda stengėsi nesikeisti, nors nusijuokia, kad penkis kilogramus per visą karjerą priaugo. „Atrodo, kad viskas tas pats. Žinoma, mes pasikeitėme, tačiau ta euforija išlieka ir scenoje mes tarsi kumštis vieningi. Mąstau filosofiškai ir yra pradžia, todėl ateina ir panaiga.
Nelly Paltinienei aš vis dar ir pavydžiu. Tokių metų ji dar dainavo, nors nemanau, kad man taip bus. Ne mano tai būtų charakteriui. Ir iš scenos pati išeisiu anksčiau “, – sako ji.
Nuo pat grupės pradžios kartu buvęs Antanas Čapas neslėpė, jog tokia gausi salė klausytojų glosto širdį. „Mūsų sėkmės paslaptis turbūt yra tas gražių dainų palikimas ir „Nerijos“ laikų auksinis fondas. Iki 80 metų kasmet keitėme programą ir jei paimtume vien labai populiarias grupės dainas, kurias prisimena ne tik pagyvenę žiūrovai, bet ir jaunimas, suskaičiuotume daugiau nei šimtą dainų. Tai buvo nerealus laikas. Šešiolika koncertų iš eilės Kauno sporto halėje ir mūsų klausė visi“, – prisiminė dainininkas.
Besiruošdama paskutiniam koncertui balsingoji estrados primadona Birutė Petrikytė rodė ir senas grupės nuotraukas. Ji ir kiti atlikėjai puikiai prisimena laikus kai prieš keletą dešimtmečių scenoje kartu jie buvo gerokai dažniau, o jų koncertinių turų laukdavo ne tik Lietuvos klausytojai, bet ir gerbėjai kaimyninėse šalyse.
„Nesitikėjome tokio dėmesio. Tikrai nemanėme, kad esame tokie svarbūs ir reikalingi, bet, pasirodo, kad tas žodis „Nerija“ veža. Kaip sakoma, koncertai rodo, kad faktai prieš akis (juokiasi). Manau, kad dar ne vienas koncertas bus ir vis tie paskutiniai ir paskutiniai galbūt“, – sakė ji.
Atlikėja sako, kad žiūrovai visada buvo jų teisėjai, leidę atiduoti dalelę savęs ir leidę tiek metų būti scenoje, kurti.
Atsisveikinimo programoje – visos garsiausios per beveik penkis dešimtmečius ansamblyje skambėjusios, nemariais šlageriais virtusios, dainos. Drąsiai galima sakyti – Lietuvos estrados aukso fondas. Kiekvieno „Nerijos" dainininko kišenėje mažiausiai po kelias dainas, kurios tapo ištisų kartų klausomiausiomis.
Dar prieš trejus metus visi „nerijiečiai" draugiškai arenose atšventė iškilmingą grupės 45-erių metų jubiliejų, po kurio pusę lūpų prašneko, kad penkiasdešimtmečio grupė greičiausiai nebešvęs.
„Visi mes jau seniai esame nebe jaunuoliai. Tarpusavyje visada kalbėjomės, kad nulipti nuo scenos reikia tuomet, kai jauti, kad laikas. Ir nulipti garsiai, su daina. Šiemet labai aiškiai supratome, kad tas laikas jau atėjo. Todėl iškilmingai koncertais užbaigiame „Nerijos" istoriją", – sako ansamblio dainininkai.
„Nerijiečiai" prisipažįsta, kad prieš trejus metus netekę vieno savo lyderių, šviesios atminties Stasio Povilaičio, jie kiekvienas tyliai persvarstė gyvenimo kelią. „Nori nenori susimąstai, kai tai atsitinka. Ateina aiškus jausmas, kad nesame amžini. Todėl norisi surengti paskutinį didelį ir galingą koncertų turą, kol visi dar esame drauge. Atsisveikinti su žmonėmis, kurie mūsų klausė nuo pat jaunystės iki dabar. Atiduoti jiems pagarbą ir atsisveikinti taip, kaip mums atrodo geriausia", – sako jie.
Nors visada buvo kalbama, kad „Nerija" – vyriškas kolektyvas, atnešęs neblėstančią šlovę tokiems scenos grandams kaip S. Povilaitis ar E.Kučinskas; išauginęs galingo balso ir stoto klaipėdietį Simoną Donskovą; išgarsinęs merginų širdis tirpdžiusį garbinių Vitalijų Pauliuką ir muzikalųjį Antaną Čapą bei daugelį kitų, atsisveikinimo koncertuose matysime ir tris garsiausias „Nerijos" moteris: Laimą Žemaitytę, Nijolę Tallat-Kelpšaitę ir Birutę Petrikytę. „Nerijos" ansamblyje moterims įsitvirtinti ir sužibėti buvo daug sunkiau nei vyrams, todėl tos, kurios pritapo ir išliko, buvo tikrai išskirtinės.
„Ansamblį mes subūrėme dviese su šviesaus atminimo konferansjė Algirdu Kuzmicku. Kadangi dauguma muzikantų buvo klaipėdiečiai, sugalvojome, jog labiausiai tiktų „Nerijos" pavadinimas", – prisimena Nijolė.
Pradžia nebuvo lengva ir nežinia, ar šiandien kalbėtume apie „Nerijos" legendą, jei ne Romualdas Bieliauskas (1943–1979), ansambliui vadovauti pradėjęs 1974 metais. Štai tada šalį ir apėmė tikra „Nerijos" manija. Minios klykiančių gerbėjų persekiojo dainininkus po koncertų, tykodavo prie viešbučių. Partijos šulai kviesdavo į vakarienes, kurios stebindavo gausiai nukrautais stalais. Nors „Nerijos" ansamblis turėdavo derinti savo repertuarą su partijos funkcionieriais, sumanūs dainininkai sugebėdavo taip apdumti akis prižiūrėtojams iš komunistų partijos, kad jų koncertuose dažnai skambėdavo nieko bendra su tarybine morale neturinčios dainos. Nemaža dalis buvo populiarių Vakarų šlagerių perdirbiniai.
Ansambio „Nerija" atsisveikinimo koncertai: 17 d. – Klaipėdoje, 22 d. – Alytuje, 24 d. – Kaune, 25 d. – Šauliuose.
